Gerbti save mylimą kūrinį
Kartais gyvenimo kelyje tenka sutikti tikinčiuosius, kuriems trūksta krikščioniškos savigarbos. Kai kurie jų dėl vaikystėje ar jaunystėje patirtų moralinių traumų ir vis dar kraujuojančių vidinių žaizdų viską Dievą, save ir aplinkinius vertina perdėm subjektyviai ir negatyviai. Jie yra girdėję, kad juose slypi dieviškojo paveikslo pradmenys, tačiau dėl menkavertiškumo komplekso ši tiesa jiems tėra teorinė, atsieta nuo gyvenimo tikrovės. Juos iš kažkur yra pasiekusi informacija, jog palankus galvojimas apie save nejučiomis skatins puikuotis.
Henris Nouwenas knygoje Sūnaus palaidūno sugrįžimas pastebi, jog tikroji nuodėmė tai neigti Dievo pirmąją meilę man, nepaisyti savo pradinio gerumo. Jei nesutinku su šia pirmąja meile, jei nesididžiuoju savo pradiniu gerumu, netenku ryšio su tikrąja savastimi ir imu save žlugdyti.
Vis dėlto galvotrūkčiais nepulkime savęs juodinti ir ieškoti nuodėmių. Gali būti, kad kartais savęs nepriimame bei nevertiname dėl to, kad praeityje buvo susiklostę nepalankios sąlygos ir aplinkybės: netinkamas auklėjimas, nedori įpročiai ir panašūs dalykai. Dėl to mumyse užaugo nematomos blogio sienos, neleidžiančios prasibrauti nė menkiausiam dieviškosios tiesos išlaisvinančiam spinduliui. Be abejo, čia yra ir mūsų asmeninės atsakomybės dalis. Tačiau jei žmoguje išlieka bent truputis geros valios (o taip iš tiesų esti!), jis net ir tamsoje gali praregėti.
Vienutėje ilgus metus gyveno kalinys. Su niekuo nesimatė ir nesikalbėjo, net maistas jam buvo be žodžių paduodamas per angą sienoje. Vieną dieną į jo celę įropojo skruzdė. Vyras stebeilijosi į ją ir gėrėdamasis ropojo paskui. Laikė ją savo delne, kad galėtų akyliau apžiūrėti, o paskui pavožė po naktiniu puodu. Ir tik tada staiga jam dingtelėjo, kad prireikė dešimties metų vienatvės, kad atvertų akis ir pamatytų, kokia graži skruzdė.
Šis kalinys sutelkė dėmesį į dailią skruzdelytę, ir ji jame pažadino savivertės jausmą, kuris paskatino pradėti sveikai mąstyti ir žengti pirmą žingsnį laisvės taku. Taip ir mes turime atviromis tiesai akimis ne tik pavasario pranaše darbštuolėje skruzdėje išvysti Dievo gerumo pėdsakus. Mums kartelė pakelta aukščiau. Esame pašaukti taip kasdien mąstyti ir melstis, kad įsižiūrėję į savo Viešpatį, perfrazuojant vieną poetą, pagaliau sau tartume: (...) Taip tęstis daugiau nebegali. Ir viduje, ir išorėje šiurkštus esu. Žinau, turiu tam priežasčių... Tad leisiu, mano Dieve, Tau mane mylėti, kol dar netapo per vėlu.
Tikrasis kiekvieno mūsų orumo gydytojas Kristus puikiai žino ir menkiausius mūsų vidinius sužeidimus. Todėl per šv. Faustiną Jis mus drąsina nerti į Jo neišmatuojamas gailestingumo gelmes: Vaike, nebekalbėk jau apie savo skurdą, nes Aš jo jau nebeprisimenu. (...) Prisiglausk prie mano žaizdų ir semkis iš gyvybės versmės visko, ko tik gali trokšti tavo širdis. Gerk pilna burna iš gyvybės versmės ir nepavargsi kelyje. Žvelk į mano gailestingumo šviesą ir nebijok savo išgelbėjimo priešų. Šlovink mano gailestingumą.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|