| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Medžio skulptūrose šventieji ir piligrimai
Lietuvos piligrimų bendrija Vilniaus Jeruzalės galerijoje surengė Lietuvos medžio drožėjų parodą-konkursą Šventieji ir piligrimai. Parodoje-konkurse dalyvavo 22 Lietuvos medžio drožėjai iš įvairių šalies regionų (Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos), buvo eksponuojama per 40 šventųjų ir piligrimų skulptūrėlių. Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas dr. Darius Liutikas teigė, kad paroda Šventieji ir piligrimai turėtų tapti tradicija, nes tokių parodų šalies sostinėje trūksta. Tradicinės medžio drožėjų kūrinių parodos-konkursai, medžio drožėjų plenerai Lietuvoje dažniausiai vyksta mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Konkursinės parodos siekiant įamžinti garsiausio XX amžiaus dievdirbio Liongino Šepkos atminimą organizuojamos Rokiškyje. Čia taip pat tradicinėmis tapo prakartėlių parodos. Šv. Jurgio skulptūrų konkursas vyksta Veisiejuose. Šventųjų ir piligrimų skulptūrėlių drožyba tebėra gyva ir žodžiu perduodama liaudies meno tradicija. Medinių skulptūrų siužetuose šventųjų vaizdavimas turi gilias tradicijas. Liaudies meistrai pasirinkdavo drožti lietuvių liaudies labiausiai garbinamus šventuosius, kurie savo simboline prasme atitiko liaudies psichologiją, o kartais, kaip pažymi P. Galaunė, ir prosenovės religijos likusią dvasią, kaip, pavyzdžiui, šv. Agotą, primenančią mitologinę Gabiją. Grupinėse skulptūrėlėse vyravo Trijų Karalių auka, šventoji Šeima, šv. Juozapas, šv. Jonas Krikštytojas, šv. Ona, šv. Jurgis, šv. Antanas, šv. Rokas, šv. Florijonas, šv. Izidorius, šv. Martynas. Populiariausios pavienių šventųjų skulptūrėlės buvo šv. Kazimiero, šv. Jono Nepamuko, šv. Kristoforo, šv. Rapolo arkangelo, šv. Petro, šv. Barboros ir kt. Šalia senųjų šventųjų vaizdavimo siužetų iškyla naujų, susijusių su kintančia senųjų motyvų interpretacija arba pasižyminčių neįprastomis formomis. Šiandieninėje globalioje visuomenėje kiekvienam žmogui svarbu surasti gyvenimo tikslą. Vis dažniau liaudies meistrų kūryboje įsivyrauja piligrimo simbolis. Piligrimas tai asmuo, keliaujantis į šventą vietą, asmuo, turintis aiškų kelionės ir gyvenimo tikslą. Piligrimas tai ne klajūnas, visada ieškantis ir nerandantis gyvenimo prasmės. Piligrimas turi aiškų dvasinį ir išorinį kelią, kurį stengiasi įveikti. Ne visada tas kelias yra lengvas, tačiau vidinė motyvacija padeda jį įveikti. Piligrimo vaizdavimas liaudies mene nuo viduramžių pasižymi aiškiais simboliais ir detalėmis. Tipiško viduramžių piligrimo apdarą sudarė abitas su gobtuvu, plačiabrylė skrybėlė, kelionmaišis, kuriame buvo laikomos relikvijos, maistas, pinigai. Rankoje piligrimai nešiodavosi ilgą lazdą, vėliau prie diržo dar ir didelį rožančių. Kai kurie piligrimai nešdavosi ir tuometinius muzikos instrumentus dūdeles, žvangučius, kai kurie turėdavo specialius ženklus, rodančius kelionės tikslą bei apsaugančius nuo pavojų. Vėliau piligrimai įsigydavo medalį, sagę ar kitą atributą su atvaizdu to šventojo, kurio kapo vykdavo lankyti. Piligrimų ir keliautojų globėjais buvo laikomi Trys Išminčiai, šv. Rapolas arkangelas, šv. Kristoforas. Nemažai šventųjų vaizduojami kaip piligrimai: šv. Jokūbas, šv. arkangelas Rapolas, šv. Rokas. Parodos-konkurso Šventieji ir piligrimai uždarymo metu buvo įteikti apdovanojimai meniškiausių šventųjų ir piligrimų drožybos tradicijas ar originalias idėjas perteikiančių darbų autoriams. Pirmąją vietą užėmė medžio drožėjas iš Telšių r. Pranas Dužinskas (kūrinys Piligrimas), antrąją medžio drožėjas iš Kauno Algirdas Jasilionis, trečiąją Tomas Stambrauskas iš Prienų r. Antrąją respublikinę parodą-konkursą Šventieji ir piligrimai Lietuvos piligrimų bendrija numato surengti Vilniuje 2011 m. pabaigoje. Lietuvos piligrimų bendrijos informacija
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |