|
Sukilome už Lietuvą prieš netiesą
Viskas labai paprasta mes mylėjome ir, tikiu, tebemylime Laisvę ir Lietuvą. Mums buvo džiaugsmas ir garbė čia su Ja būti aną Sausio 13-tą. Šiandien mums už tai dėkoja, apdovanojimus skiria, kaip už kažką ypatingo. O argi nebuvo mums pati didžioji dovana būti tomis dienomis čia, Lietuvos pusėje? Pasiūlyti Jai, Jos apgynimui daugiausia, ką turime jei prireiks, pačius save? Būti sukilėlių, savanorių, partizanų ištikimybės tęsėjais ar gali tekti asmeniui didesnis įvertinimas? Kas iš tikrųjų mylėjo, kas myli gali tai suprasti...
Per šias Kalėdas mirė mano tėvas, sąžiningas Dzūkijos bažnytkaimio mokytojas. Vaikams jis mėgo pabrėžtinai kartoti Bernardo Brazdžionio eilutes: Ar tu verkei su tais, kur žemėj verkė / Ne duonos... laisvės, saulės ir žiedų? Ir ko mes čia susirinkom prieš 20 metų rizikuoti, priesaika įsipareigoti? Dėl geresnio ekonominio gyvenimo, dėl duonos? Jos, pasak kažkurio nūnai populiaraus istoriko, Brežnevo laikais tikrai pakako. Tai turbūt troškome, kad ir ką tvirtintų materialistai, kažko kito. Kažko daugiau, mūsų žmogiškajai ir lietuviškajai prigimčiai esmingesnio. Štai tą dėl ko dėl ko atėjome ir prisiekėme sutikti mirtį, jeigu prireiks, dera kaskart iš naujo suvokti, įsisąmoninti ir mums patiems, ir visuomenei.
Įžvelgiu perdėto pragmatizmo pavojus nūdienos politikoje: šiandien yra blogai remti Gruziją, Ukrainą, Čečėniją. Andai buvo neišmintinga veltis į pogrindį, į mišką, į Sąjūdį. Tik kokia ir kur šiandien būtų Lietuva, jeigu visi būtume išlikę tokie karjeristiškai konformistiškai apdairiai išmintingi?..
Turime atpažinti ir įvertinti vienišo padorumo begalinę reikšmę tautoms, žmoniškumui, religiniam šventumui. Nesvarbu, kaip visi, ką kiti aš neskųsiu, neišduosiu, aš paslėpsiu žydus, padėsiu persekiojamam tautiečiui, užstosiu šmeižiamą žmogų. Drąsa asmeniškai apsispręsti už gėrį ir tiesą štai kas pirmiausia turi būti ugdoma Lietuvos mokyklose. Mano amžiną atilsį Tėvas pagal profesinę vokiečių kalbos mokytojo kompetenciją padėjo tvarkytis dokumentus vokiečių kilmės žmonėms, besistengusiems iš Sovietijos ištrūkti į Vakarus, pagelbėjo nuo KGB besislapstančiam rezistentui Vladui Šakaliui, užstojo sovietinio absurdo varginamus mokinius. Jūreivis Simas Kudirka, šuoliu iš SSRS laivo į amerikiečių pademonstravęs ryžtą nesitaikstyti su okupacinės valdžios pretenzija laikyti tautą prievartos aptvare. Sesuo Nijolė Sadūnaitė, už šešis perrašytus pogrindžio Kronikos lapus nuteista šešeriems nelaisvės ir tremties metams. Tremtinė Julija Ūselytė iš Savanorių kaimo (giliaprasmis tautos istorijos nulemtas vardas!) Lazdijų rajone, sužalota Sibiro kirtavietėse ir likusį gyvenimą praleidusi invalido vežimėlyje bet visada tiesi, ori ir graži, kaip senovės romėnų matrona, kai paauglystėje užeidavau pas ją paimti naujų pogrindžio leidinių, klausdavo, žiūrėdama tiesiai į akis: Ar tu žinai, kas yra laisvė ir kas yra vergystė už duoną?! Juozas Lukša, per geležinę uždangą nešęs pasauliui žinią apie vienui vienų, užmirštų ir sunaikinimui atiduotų lietuvių pasipriešinimą tironijai. Sausio 13-osios taikūs Lietuvos gynėjai sovietų agresijos ginklų aukos. Juos paminiu ne todėl, kad būtų išskirtinesni už kitus, o todėl kad su minimaisiais esu gerai susipažinęs. Neabejoju, kad kiekvieno Jūsų šeimoje, giminėje, kaimynystėje buvo panašių asmeninio sukilimo prieš blogį pavyzdžių, kurie ugdė, drąsino, neleido tautai sugniužti. Iš tokių asmeninių sukilimų, asmeninių atsilaikymų kilnumo aukštumoje tarsi bičių korys ir buvo sukurta, apginta tai, ką šiandien įvardijame nepriklausoma Lietuva. Jokiu įstatymu, įsakymu, atlygio pažadu niekas tų žmonių nevertė elgtis taip, kaip jie elgėsi. Jie asmeniškai pasirinko ir apsisprendė. Verta giliai apmąstyti, ypač mūsų švietimo, pilietinio ugdymo ir politikos sistemose, kokios savybės, kokios idėjos subrandina panašias asmenybes. Nes jų dėka išlieka, prisikelia, egzistuoja tautos ir valstybės. Be jų garma į istorinės nebūties tamsą, kad ir kokių įspūdingų BVP rodiklių būtų pasiekę.
Politinis kalinys, Kovo 11-osios akto signataras Liudas Simutis, pirmaisiais nepriklausomybės metais pasigirdus dejavimų, kad ta išsivadavusi Lietuva nieko savo vaikams neduoda, primygtinai siūlydavo pasvarstyti, o ką gi jie, vaikai, duoda savo iškankintai Tėvynei?
Palyginkime šeimos narių, bičiulių meilę: ji tol yra, kol mylima neklausiant, kas man už tai, stengiantis lenktyniauti, kad mylimam asmeniui būtų geriau. Taip ir patriotizmas, Tėvynės meilė. Be šios nuostatos lieka grynas egoizmas. Naudingumo koeficiento apskaita, kuri paprastai neatveda žmogaus į Vilnių, kai ten šaudo ir važinėja priešo tankai. Ačiū Jums, kad buvote čia tada, kad esate šiandien. Būkite ir toliau tokie neapskaičiuojantys meilės LIETUVAI.
Kun. Robertas Grigas
Kalba, pasakyta konferencijoje Parlamento gynyba 1991 metais LR Seime 2010 01 12
© 2010 XXI amžius
|