Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Jėzuitas kardinolas buvo „teisingumo mokytojas“

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Urbanas Navaretė Kortezas SJ

Dosni ištikimybė Viešpaties pašaukimui

Popiežius Benediktas XVI išreiškė gilią užuojautą mirus ispanų kilmės jėzuitui kardinolui Urbanui Navaretei Kortezui. Šis žymus Bažnyčios kanonų teisės ekspertas, buvęs Popiežiškojo Grigaliaus universiteto rektorius mirė lapkričio 22 dieną Romos Šv. Petro Kanizijaus slaugos ligoninėje, sulaukęs 90 metų. Jėzaus draugijos generaliniam vyresniajam tėvui Adolfui Nikolasui Pačonui pasiųstoje užuojautos telegramoje Šventasis Tėvas pažymėjo velionio kardinolo pavyzdingą vienuolišką gyvenimą ir nuopelnus ugdant naująsias kunigų kartas bei kompetentingą teisinę paramą Šventajam Sostui, melsdamas, kad būtų Viešpaties priimtas į „amžinąją šviesos ir ramybės karalystę“.

Šias mintis popiežius Benediktas XVI pratęsė homilijoje per lapkričio 24 dieną Vatikano bazilikoje aukotas kardinolo U. Navaretės laidotuvių šv. Mišias, kurioms vadovavo kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Andželas Sodanas. Velionį Šventasis Tėvas įvardijo kaip „teisingumo mokytoją“, nes jis visą savo ilgą ir vaisingą žemiškąją piligrimystę pirmiausia skyrė skrupulingoms kanonų teisės studijoms ir aistringam mokymui, buvo vienu geriausiu santuokinės teisės žinovų. Kaip šios srities ekspertas, jis dalyvavo Vatikano II Susirinkime (1962–1965) ir daug prisidėjo peržiūrint Kanonų teisės kodeksą, kuris buvo paskelbtas 1983 metais. Kardinolas U. Navaretė buvo labai vertinamas konsultorius (patarėjas) daugeliui Vatikano institucijų, įskaitant Tikėjimo mokslo kongregaciją, kuriai 1985–2005 metais vadovavo kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI).

Šventasis Tėvas homilijoje pacitavo velionio kardinolo neseniai duotą interviu, kuriame jis patvirtino: „Aš niekada neabejojau dėl savojo sprendimo. Niekada neturėjau abejonių, jog tai mano kelias – netgi sunkiausiais momentais.“ Šie žodžiai, pasak Popiežiaus, geriausiai apibūdina „Bažnyčios tarno dosnią ištikimybę Viešpaties pašaukimui ir Dievo valiai“. Kitas svarbus kardinolo U. Navaretės gyvenimo bruožas – tai trys fundamentalūs principai, kuriais jis vadovavosi savo moksliniuose tyrimuose. Pirmiausia – tai didelė meilė tradicijai, nes ypač bažnytinio mokslo srityje „tas, kuris negerbia praeities, yra kaip vaikas be tėvų“. Kita svarbi nuostata yra jautrumas dabarties problemoms, reikalavimams ir iššūkiams, kuriuos Dievas mums skiria. Pagaliau trečiasis kardinolo U. Navaretės „gilios krikščioniškos vizijos“ principas yra be baimės, atvirai su iš tikėjimo kylančia viltimi žvelgti į ateitį.

Pabrėžęs velionio kardinolo, jėzuitų vienuolijos įkūrėjo Šv. Ignaco Lojolos „dvasinio sūnaus“ didelį pamaldumą, Šventasis Tėvas sakė, kad šito jis išmoko dar būdamas vaiku iš savo gimdytojų, ypač tėvo, spindinčio katalikybės pavyzdžio. Tai, kad šeimoje vyravo gili krikščioniška aplinka, patvirtina tas nepaprastas faktas, kad iš šešių vaikų penki pasirinko dvasinę tarnystę. Trys broliai tapo kunigais jėzuitais, o dvi seserys pasirinko vienuolinio gyvenimo kelią – toks yra ryžtingo tikėjimo liudijimo šeimoje rezultatas, visus darbus skiriant didesnei Dievo garbei. Baigdamas homiliją popiežius Benediktas XVI maldingai linkėjo, kad kardinolo U. Navaretės gilus tikėjimas taptų regimybe, tiesiogiai susitinkant su Tuo, kurio meilę jis pripažino ir siekė įgyvendinti.

Kompetencijos ir nuopelnų pripažinimas

Kardinolas U. Navaretė gimė 1920 metų gegužės 25 dieną Kamarena de la Siera vietovėje Ispanijos pietryčiuose, žemdirbių šeimoje. Jaunystėje teko patirti 1936–1939 metais vykusio Ispanijos pilietinio karo sunkumus, dėl kurių buvo padalinta ir jo šeima. Tokiomis aplinkybėmis  brendo ir U. Navaretės dvasinis pašaukimas. Į Jėzaus Draugijos ispaniškąją Aragono provinciją jis įstojo 1937 metų birželio 20 dieną, bet ne tėvynėje, o Italijoje, į kurią dėl vykusių kovų buvo perkeltos ispanų jėzuitų institucijos. Po poros metų sugrįžęs į Ispaniją, jis tęsė vienuolišką ir kunigišką formaciją, Barselonoje apsigindamas filosofijos, o Burgose – teologijos doktoratus. Vėliau dar ketverius metus studijavo kanonų teisę Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete. Čia apsigynė trečiąjį – kanonų teisės – doktoratą.

Kunigystės šventimus gavo 1952 m. gegužės 31 dieną Barselonoje per čia vykusį Tarptautinį Eucharistinį kongresą. Nuo 1958 metų tolesnę savo mokslinę veiklą susiejo su Popiežiškuoju Grigaliaus universitetu, kur buvo paskirtas santuokinės teisės profesoriumi. Nuo 1965 iki 1980 metų buvo šios didžiausios jėzuitų aukštosios mokyklos Kanonų teisės fakulteto dekanu, o nuo 1981 iki 1986 metų – universiteto rektoriumi. Pasiekęs didžiulį tarptautinį Bažnyčios teisininko pripažinimą, buvo kviečiamas aktyviai bendradarbiauti Romos Kurijos institucijose nuo pat Vatikano II Susirinkimo laikų. Kaip minėta, jis buvo svarbiųjų kongregacijų ir popiežiškųjų tarybų patarėjas bei Bažnyčios aukščiausio tribunolo – Apaštalinės Signatūros – konsultantas.

Už nuopelnus kardinolui U. Navaretei suteiktas įvairių šalių aukštųjų mokyklų, įskaitant Budapešto (Vengrija) katalikų universiteto, garbės daktaro titulas. 2005 metais jo gimtasis Kamarenos miestelis gatvei, kurioje stovi tėvų namai, suteikė kardinolo U. Navaretės vardą. 2003-ųjų konsistorijoje popiežius Benediktas XVI tėvui U. Navaretei už nuopelnus suteikė kardinolo titulą. 2007 metais Ispanijos sostinėje Madride išleistas fundamentalus jo raštų rinkinys „Derecho Matrimonial Canonico. Evoliucion a la luz del Concilio Vaticano II“ („Santuokos kanonų teisė: evoliucija Vatikano II Susirinkimo šviesoje“).

Kardinolo U. Navaretės palaikai palaidoti Romos jėzuitų Campo Verano kapinėse.

© 2010 „XXI amžius“