| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ekspedicija į lietuvių kalinimo ir tremties vietas Bendrijos Lemtis nariai Rusijos Federacijoje, Permės srityje ieškojo tautos atminties pėdsakų
Metams bėgant, mažėjant gyvųjų amžininkų skaičiui, vis sunkiau surasti liudininkų, kurie bylotų skaudžią istorinę tiesą ir buvusių represijų mastą. Muziejai atviri, juose daugybė eksponatų, informacijos ir medžiagos, tačiau gyvosios istorijos kasmet lieka vis mažiau. Siekdama puoselėti ir išsaugoti Lietuvos istorijos paveldą bei pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius bendrija Lemtis tęsia jau prieš daugelį metų pradėtą darbą. Per dvidešimt veiklos metų bendrija surengė 22 ekspedicijas į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje. Dar dešimtyje dalyvavo bendrijos nariai. Šių metų ekspedicijoje, vykusioje rugsėjo 1425 dienomis, keturių žmonių grupė vyko į Permės (buv. Molotovo) sritį. Permės-Komių autonominėje apygardoje ekspedicijos dalyviai tvarkė dar išlikusias lietuvių kapines Kudymkaro, Gainų, Kebratų, Šordino, Tukačiovo, Galiašoro ir kitose vietovėse, susipažino su lietuvių kalinių ir tremtinių gyvenimo sąlygomis, bendravo su ten gyvenančiais lietuviais. Kapinėse buvo kertami menkaverčiai medžiai, krūmai, atstatomos tvorelės, kryžiai, paminklai, tikslinami kapinių inventorizaciniai duomenys. Ką byloja skaičiai 1945 m. vasario mėnesį lietuvių šeimos buvo tremiamos į Permės sritį Rusijoje. Ešelonai su žmonėmis, vežamais į ją, stodavo Mendelejevo geležinkelio stotyje. Iš viso į tremties vietas Permės srityje (trėmimai į šią sritį vyko tik 1945 metais trimis etapais) buvo išvežta apie 3000 lietuvių. Iš jų tremties vietose mirė 522 žmonės (17,5 proc.). Tuo tarpu į kitas tremties vietas visoje Sovietų Sąjungoje per 1945 m. iš Lietuvos buvo išvežta beveik 11 tūkst. žmonių. 1945 metais Permės srityje buvo kalinama 719 žmonių iš Lietuvos. Lageriuose mirė beveik 200 asmenų (26,4 proc.). Permės srities lageriuose per 19411956 m. laikotarpį kalėjo apie 1500 tūkstančio žmonių iš Lietuvos. Ekspedicija Ekspedicijai vadovavo patyręs keliautojas, ekspedicijų po kalinimo ir tremties vietas Sibire bei Rusijos Federacijoje organizatorius, fotografas ir operatorius Gintautas Alekna. Jam tai buvo net 32 ekspedicija. Kartu vyko Gražina Žukauskienė (jai tai buvo 10 ekspedicija), Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantas Tomas Kazulėnas bei gyvybės draudimo ir pensijų bendrovės Aviva Lietuva finansų konsultantas Tadas Kvasilius (Aviva Lietuva buvo vieni iš ekspedicijos rėmėjų), kuriems tai buvo ketvirta ekspedicija. Pasiekę Permę iškart vykome į Kudymkarą (buv. Belojevą) vieną didžiausių rajono centrų Permės srityje. Ši ekspedicija pasižymėjo tuo, jog atstumai tarp Permės srityje išsibarsčiusių tremties gyvenviečių labai dideli, todėl buvome priversti samdyti mašiną. Žinoma, prieš tai įsitikinę, ar vairuotojas blaivus, patikimas ir žinantis apylinkes, nes mums teko vykti į atokias gyvenvietes ir apleistus kaimus. Kudymkare pirmiausiai į akis krenta daugybė gatvėmis vaikštančio jaunimo ir jaunų motinų su vežimėliais. Rusijoje už antro vaiko gimimą šeimoms išmokamos pašalpos iki 300 tūkstančių rublių (apie 30 tūkst. litų). Suprantame, taip siekiama pataisyti katastrofišką Rusijos demografinę padėtį, bet, deja, tokios priemonės neabejotinai didina iš pašalpų gyvenančių ir netgi asocialių asmenų skaičių. Dar visai jauni žmonės gimdo vaikus, nekeldami sau didelių gyvenimo tikslų, siekimų. Pirmas aplankytas taškas Samkovo kaimas ir jo kapinaitės. Šiose kapinėse buvo laidojami ir šalimais esančio Beriozovkos kaimo gyventojai. Čia suradome keletą dar išlikusių lietuviškų kapų, tačiau anksčiau stovėjusio betoninio paminklo neberadome. Galbūt jis nuvirto ir vietiniai užlaidojo, nes kapinės prasiplėtusios. Viziajaus kaimas mus nustebino. Seniau buvusi didžiulė gyvenvietė dabar smarkiai sumažėjo. Anksčiau čia gyveno apie du tūkstančius gyventojų. Kaip pasakojo vietiniai gyventojai, buvusių tremtinių atžalos išsikėlė gyventi ir ieškoti darbo į didesnius miestus. Rusijoje pastebėjome tendenciją anksčiau buvusios didelės gyvenvietės ir kaimai nyksta, jaunesni ir aktyvesni piliečiai keliauja į didmiesčius. Štai Permės srities atveju: iš kaimų keliamasi į Kudymkarą, iš ten į Permę, o iš čia netgi į Maskvą ar Sankt Peterburgą. Viziajaus gyvenvietėje ankstesnės ekspedicijos metu dar sutikome du lietuvius. Dabar vienintelis likęs gyvas lietuvis buvo išvykęs, jo mama jau mirusi. Kaip pasakojo vietiniai gyventojai, jis gana keistas, ne visai sveikas žmogelis. Neabejojame, kad tremtis, sunki gyvenimo našta, kančios paveikė žmogų. Jau ruošiantis palikti šį kaimą mums pamojo pagyvenusi moteris. Moteris buvo labai maloni, šypsojosi, daug klausinėjo. Dar ji mena tuos laikus, kai čia gyveno tremtiniai. Lietuvius ji apibūdino kaip be galo darbščius, stiprius žmones. Rusė labai gailėjo, jog Lietuva nebepriklausanti Rusijai: juk anksčiau visi sutarėme draugiškai, gyvenome kaip šeima. Vakare Kudymkaro pagrindinėje miesto aikštėje išvydome didesnių Rusijos miestų centrinių aikščių atributą Vladimiro Iljičiaus Lenino paminklą. Einant aikšte privažiavo visureigis, kuriame sėdėjo du vidutinio amžiaus vyrukai. Jų šiltos šypsenos neatbaidė mūsų sustoti ir šnektelėti. Jie mus palaikė turistais. Draugiškai persimetę mandagiomis frazėmis sužinojome, kad vienas jų puikiai žino Lietuvą, nes tarnavo kariuomenėje Šiauliuose. Jis prisiminė dar ir keletą lietuviškų žodžių. Kalbantis rusai ėmė primygtinai siūlyti išgerti ir pasivažinėti po apylinkes. Mandagiai padėkojome už pasiūlymą ir nelaukdami tolimesnių nuotykių patraukėme savais keliais. Kitą dieną mūsų laukė Tukačiovo kaimas ir viltis sutikti tėvynainių kaime nuo seno gyveno dvi seserys tremtinės. Kaip dažniausiai būna, vietiniai gyventojai būriavosi aplink vienintelę kaime esančią krautuvėlę. Kaimo gyventojams tai vieta, kur galima pabendrauti, išlieti savo nepasitenkinimą valdžia ar netgi gauti lašelį degtinės. Kai paklausėme apie lietuves moteris, mus nukreipė į vaikų darželį, kur seniau darbavosi viena iš seserų ten turėtų apie jas žinoti daugiau. Kaimas nedidelis, todėl darželį greitai randame. Vaikai, pamatę svetimus, nepatikliai šnairavo. Po kurio laiko berniukas, vardu Saša, pademonstravo savo medinį automatą. Iš darželio darbuotojų sužinojome, jog seserys gyvena Kudymkare. Ši naujiena mus nudžiugino jos dar gyvos! Vakare nutarėme jas aplankyti. Kitas mūsų tikslas kaimo kapinės. Jos yra už 8 kilometrų nuo dabartinio kaimo prie Senojo Tukačiovo kaimo. Mašinai keletą kartų įklimpus, kapines pasiekti nutarėme pėsčiomis. Visos ekspedicijos metu turėjome kovoti su klampiais, sunkiai pravažiuojamais keliais. Rusijoje didesniuose miestuose ar jo prieigose kelias visai neblogas, asfaltuotas, o štai kuo nuošaliau, kelias tampa sunkiai pravažiuojamas nuo asfalto pereina į žvyrą, o galų gale molingą klampią masę, įveikiamą tik nebent su Uralu ar kita sunkiasvore technika. Lietingą dieną geriau nė nemėgink su lengvąja mašina įvažiuoti į kalną, kurio paviršių dengia tik klampus molis. Senojo Tukačiovo kapinėse dar yra keliolika lietuviškų kapelių. Kapinių viduryje stovi Rimanto Dichavičiaus paminklas tėvams ir seneliui. Septynerių metų R. Dichavičius kartu su šeima buvo ištremtas į Permės sritį. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje jis parašė knygą, kurioje pasakoja: Mano šeimos istorija labai tragiška. Visi artimi žmonės mirė, kai buvau dar mažas. Netekau motinos, tėvo ir senelio. Liko tik vyresnis brolis Jonas. Sunkus gyvenimas tremtyje menininko atmintyje visiems laikams paliko ryškų pėdsaką. Menininko darbuose atsispindi praeinamumo, trapumo, laikinumo motyvas, kuris neabejotinai susiformavo tremtyje, kovojant dėl išgyvenimo. Taigi kaip ir užrašyti tremtinių ir kalinių atsiminimai, pastatyti paminklai Rimanto Dichavičiaus kūryba tapo tautiečių išlikimo ženklu. Vėlyvą vakarą pasibeldėme į lietuvaičių seserų duris Kudymkare. Adelė ir Marija Vyšniauskaitės gimė Prienų rajone, 1945 metais buvo ištremtos į Permės sritį, Tukačiovo kaimą. Gyveno barake, dirbo miške. Tėvas mirė iš bado. Mama buvo pasodinta į kalėjimą penkeriems metams, nes padėjo gesinti užsidegusį baraką. Dabar seserys gyvena dviejų kambarių bute kartu su Marijos dukra, jos vyru ir anūku. Buvo labai įdomu, kaip jos atrodo, kaip jaučiasi, ką galvoja. Lietuvės moterys tik po kurio laiko nedrąsiai mus įsileido. Tačiau paskiau gražiai su mumis bendravo, išsipasakojo, net nubraukė ašarą... Galiašoro (buvusio kaimo) kapines irgi pasiekėme pėsčiomis. Kadaise čia buvusi didžiulė gyvenvietė dabar išnykusi. Prieš daugiau nei pusę amžiaus Galiašoro kaime buvo nemaža lietuvių bendruomenė 1945 metais čia buvo atitremtos 49 šeimos (195 asmenys). Tremtiniai gyveno barakuose, kirto mišką. 1957 metais likę gyvi lietuviai pradėjo grįžti į Lietuvą. Jiems išvykus apie 1970 metus vietiniai gyventojai persikėlė į Velva Bazę. Kartu buvo perkelti ir pastatai (miškas tuo metu aplink jau buvo iškirstas maždaug 30 km spinduliu). Šalia teka Velvos upė, kuria tremtiniai kiekvieną pavasarį medieną plukdydavo į medienos perdirbimo punktus. Galiašoro kapinėse buvo laidojami daugiausia lietuviai. Tų kapų iš viso apie 70. Per ilgą laiką jie apaugo mišku. Keletas medinių kryžių dar stovi, tačiau kiti jau nuvirtę, juos dengia taigos paklotas. Tvorelės, neatlaikiusios metų naštos, susmego į žemę. Mes turbūt vieni iš nedaugelio šių kapinių egzistavimo liudininkų. Iš tiesų sukrečia pats nykimo procesas senose fotografijose kapinės gražios, prižiūrimos, lankomos, o štai šiandien jos apleistos, vienišos, visų pamirštos. Netoli nuo gražios ir vaizdingos Onolvos ir Kosos upių santakos yra Ust Onolvos kaimo kapinės. Čia palaidota per 20 lietuvių tremtinių. Kapinės gana gerai išlikusios, dar ir dabar čia laidojami šalia esančio Ust Onolvos kaimo žmonės. Turėjome iš peties padirbėti, nes lietuviška kapinių dalis smarkiai užžėlusi. Iškirtome menkavertes pušeles, krūmus. Apsidžiaugėme, jog lietuvišką pavardę galėjome ne tik perskaityti ant medinio kryžiaus čia sutikome lietuvį Zigmą Zondulą. Zigmą, ką tik grįžusį iš pirties, aplankėme namuose. Jis neslėpė džiaugsmo išvydęs tautiečius. Zigmas gimė 1941 metais Šilalės r., Džiaugėnų km. Jo motiną su penkiais vaikais atitrėmė į Jurlos rajoną, Kirjanovo kaimą. 1945 metais tėvas už dalyvavimą partizanų būriuose buvo išvežtas į lagerius. Vaikai gyveno vaikų namuose, nes vyriausiai seseriai buvo tik 10 metų, o kiti dar jaunesni. Motina dirbo valytoja kaimo kontoroje. Po tremties motina su vaikais grįžo į Lietuvą. Zigmo sesuo su vyru grįžo į Permės sritį. Kartu grįžo ir Zigmas. Čia jis vedė komę, su kuria susilaukė trijų mergaičių ir berniuko. Visa šeima buvo grįžusi į Kaliningrado sritį, mat ten sesuo nupirko jiems butą, bet mergaitės ėmė sirgti dėl drėgno klimato ir jie vėl sugrįžo į Permės sritį ir apsigyveno Ust Onolvoje. Vyras jau sunkiai kalba lietuviškai, tačiau dar supranta. Pasirodo, kaime esančios vienos parduotuvės savininkai yra lietuvio artimieji, gyvenantys kartu. Kitą rytą išskubėjome į buvusį Siūrolio kaimą. Kaimo kapinaitėse dabar laidojami gretimo Chutor Mys kaimo gyventojai. Kapinėse irgi išliejome nemažai prakaito: genėjome medžių šakas, kirtome medelius ir krūmus. Po darbų lietuviški kapai atsivėrė, juos pasiekė saulės šviesa. Ekspedicijai baigiantis nutarėme aplankyti patį tolimiausią ekspedicijos tašką Gainus ir šalia jų esančius kaimus, prieš pusę amžiaus prievarta apgyvendintus lietuviais. Pravažiavome Sergejevskį, Kebratus, kur sužinojome, kad čia gyvenęs lietuvis Vytautas jau miręs. Pasiekėme paskutines mūsų ekspedicijos metu lankytas tremtinių kapines Šordino kaime. Jį įkūrė pirmieji tremtiniai iš Ukrainos ir Baltarusijos. Vėliau čia dar atvežė Krymo totorių, represuotų Raudonosios armijos kareivių, grįžusių iš vokiečių nelaisvės, iš koncentracijos stovyklų atkėlė Pavolgio vokiečių. 1945 metais prie jų prisijungė ir lietuviai (144 žmonės). Šordino kapinėse palaidota apie 20 lietuvių tremtinių, daugiausia mirusių nuo bado. Radome kauburėlių, kryžių, tvorelių, lietuviškų pavardžių... Lageris-muziejus PERMĖ-36 Grįžę į Permės miestą nutarėme aplankyti įžymųjį lagerį Permė-36, esantį Čiusovajos rajone, Kūčino kaime. Tai tikriausiai vienintelis išlikęs lageris visoje GULAGo sistemoje, dabar jau paverstas politinių represijų memorialiniu muziejumi. Visą GULAGo sistemą sudarė tūkstančiai lagerių, milijonai kalinių (daug iš jų tapo aukomis), kurie statė gamyklas, dirbo šachtose, kirto miškus, statė kanalus ir kelius bei atliko tūkstančius kitų darbų visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Be GULAGo pigios darbo jėgos, Stalino modernizacijos programa Sovietų Sąjungoje nebūtų buvusi įmanoma. Tačiau žinome ir tai, kuo visa tai baigėsi: sužlugdytais gyvenimais, žlugusia sistema ir milijonais aukų, kuriomis nuguldyta visa Rusijos Federacijos teritorija. Po Stalino mirties lagerių žymiai sumažėjo, tačiau komunizmo politinė sistema išliko represinė iki pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Permė-36 muziejus pristato visus prievartinės politikos vykdymo periodus ir apima itin platų laikotarpį nuo pirmųjų represijų iki visos sistemos žlugimo. Ekspozicijos, parodos ir iš dalies autentiškas buvusio lagerio interjeras yra vaizduojamas dviejuose dar išlikusiuose lagerio barakuose. Praktiškai visi teritorijoje esantys objektai (pastatai, stebėjimo bokšteliai, tvoros ir kt.) 19882010 metais buvo tvarkomi ir rekonstruojami. Permė-36 lageris funkcionavo daugiau nei 40 metų. Jis buvo įkurtas 1943 metais ir iki Stalino mirties buvo tipiškas miško ruošos lageris. Kaliniai dirbo miško kirtimo ir medienos apdirbimo darbus. Po Stalino mirties, kai ėmė nykti lagerių sistema, šis lageris dėl geros jo techninės būklės buvo paliktas. Jis egzistavo iki 1988 metų ir buvo vienu griežčiausiai saugomų lagerių buvusioje Sovietų Sąjungoje. Lageryje kaliniai gyveno kamerose visas dvidešimt keturias valandas per parą. Pirmąjį siuntinį jie galėjo gauti tik praėjus keliems mėnesiams nuo jų įkalinimo, vienintelį laišką per mėnesį ir tik vieną susitikimą su giminėmis per metus. Lageryje Permė-36 kalėjo ir daugybė lietuvių. Žymiausi iš jų Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Plumpa, Gintautas Iešmantas, mons. Alfonsas Svarinskas. Balys Gajauskas iš viso lageriuose išbuvo daugiau nei 35 metus. Tik nepaprastos dvasinės ir fizinės jėgos padėjo jam išgyventi. Šiame lageryje kalėjo daugybė garsių disidentų: Sergejus Kovaliovas (vienas iš 1968 m. Sovietų Sąjungoje įkurtos iniciatyvinės grupės, kovojusios už žmogaus teises, iniciatorių), Levko Lukjanenko (žymus žmogaus teisių gynėjas, vėliau ypatingasis Ukrainos ambasadorius Kanadoje, taip pat Ukrainos Nepriklausomybės deklaracijos autorius), Vasilijus Stusas (ukrainiečių poetas, kandidatas į Nobelio premijos laureatus) ir kiti. Akivaizdu, kad efektyviausia lagerio administracijos turima kontrolės priemonė buvo galimybė kontroliuoti kalinių gyvenamąją erdvę, vadinamąją zoną, arba kalėjimo zoną. Įstatymai reikalavo, kad zona būtų kvadrato arba stačiakampio formos. Kad būtų užtikrintas geresnis matomumas, buvo uždraustos natūralios ar netaisyklingos erdvės. Tipiškame lagpunkte beveik visi pastatai buvo panašūs vienas į kitą, kuriuos skyrė tik užrašai ant jų karceris, valgykla ir kt. Ir kaliniai, ir sargybiniai, norėdami patekti už tvoros, turėjo pereiti vachtą sargybos būstinę. Būtent ir muziejuje Permė-36, kuris atstatytas toks, koks buvo, vachta praėjimas tarp dvejų vartų. Kalinys įeina pro vienus vartus ir sustoja ankštoje erdvėje, čia jis patikrinamas arba apieškomas. Tik tada gali eiti pro antruosius vartus. Buvusiame Stalino laikų lagpunkte Permė-36 vietos istorikų grupė įkūrė muziejų. Savo jėgomis istorikai atstatė lagerį, barakus, tvoras, spygliuotos vielos užtvaras ir visa kita. Dabar jie kuria ambicingus planus atstatyti dvidešimt penkis pastatus ir keturiuose jų įkurti dar didesnį muziejų. Buvęs lageris šiandien gausiai lankomas turistų. Pirmą kartą keliaujančiam po Rusiją muziejaus gali tekti gerokai paieškoti. Dėka patyrusio mūsų ekspedicijos vadovo mes muziejų pasiekėme be jokių problemų. Įėjimo bilietas į muziejų tekainuoja 50 rublių. Muziejaus lankstinukai išsamiai apžvelgia visą lagerio teritoriją, buvusį visą planą ir suskirstymą. Vaikščiodami teritorijoje sutikome rusiškai kalbančio jaunimo grupę. Vėliau apžiūrinėdami buvusio lagerio baraką pastebėjome jauną porelę. Susilažiname, jog tai tikrai ne vietiniai ir net ne rusai, atvykę iš Sankt Peterburgo ar Maskvos. Nuojauta neapgavo tai kanadiečių pora, nutarusi pakeliauti po Mongoliją ir Rusiją. Jų sutiktam nepažįstamam danui rekomendavus Permė-36 buvusį lagerį, jie ir nutarė nors iš dalies pajusti kalinių gyvenimo sąlygas. Rusija jiems iki šiol buvo neatrasta žemės dalis. Kanadietis prisiminė, kad jo tėvas namuose kadaise turėjo LADA markės automobiliuką, kuris buvo išskirtinis visoje apylinkėje. Svarbiausia, kad mašinos konstrukcija buvo tokia paprasta, jog ją galėjo pataisyti bet kas. Taip bešnekėdami pasiūlėme jiems padėti nusigauti iki Permės. Rusijoje kanadiečiams susišnekėti padėdavo tik gestai ir ženklai. Mums paminėjus Lietuvos vardą, o šalia, žinoma, nepamiršus ir krepšinio, kanadiečiai nusišypso jie prisiminė 2000 metų Sidnėjaus olimpines žaidynes ir Lietuvos rungtynes su JAV rinktine, tik per plauką išsaugojusia savo garbę ir orumą. Pasak jų, tuomet jie palaikė mūsų rinktinę, kuri atrodė visiškai nežinoma, tačiau galinga ir pajėgi sujudinti didžiosios krepšinio mekos pamatus. * * * Vis tie patys žodžiai: išnykusi gyvenvietė, sunykęs kaimas, užmirštos kapinės... Viskas pamažu grimzta į užmarštį, tik mes esame tie vieni iš paskutiniųjų liudininkų Permės srityje, kurie dar pašnekina nuošalaus ir baigiančio sunykti kaimo gyventoją, aplanko visų užmirštas ir apleistas kapines, pakelia vis dar gulintį lietuviška kryžių... Ekspediciją į Permės sritį rėmė gyvybės draudimo ir pensijų bendrovė AVIVA Lietuva, UAB Senukai, Šakių rajono savivaldybė, UAB Armijai ir civiliams, brolijos Lapteviečiai tarybos narys doc. dr. Jonas Rytis Puodžius su žmona Marija ir kiti. Tautiečiai, norintys pasiklausyti grįžusių ekspedicijos dalyvių pasakojimų apie lankytas kalinimų ir trėmimų vietas bei pamatyti vaizdo medžiagą ar fotografijas, gali pasikviesti bendrijos Lemtis narius į susitikimus.
Bendrijos LEMTIS nariai
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |