2010 m. gruodžio 24 d.
Nr. 94
(1879)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Laikas ir žmonės

Kūryba teikia džiaugsmą ir laimę

Jonas PETRONIS

Parodos autorė Onutė Šukštulienė

Apie parodos autorę kalba
Zarasų dekanas klebonas
kun. Remigijus Kavaliauskas

Paveikslas, kuriam „žaliava“
vežta iš Tuniso

Zarasų krašto muziejuje eksponuojama zarasiškės Onutės Šukštulienės tapybos darbų paroda. Tai  jau trečioji šios moters personalinė paroda. Parodą Onutė parengė savo gražaus jubiliejaus išvakarėse, o skiria ją šeimyninio  gyvenimo auksiniam jubiliejui.

Į parodos atidarymą susirinko jos artimi žmonės, bičiuliai, draugai. Zarasų krašto muziejaus darbuotoja Danutė Juodkienė pasakojo apie sudėtingą kūrėjos kelią į meną. Mergina, baigusi Zarasuose vidurinę, svajojo apie tapybą, tačiau  gyvenimas padiktavo savo kelią. Onutė baigė Vilniaus finansų ir kredito technikumą, po jo daugiau nei keturiasdešimt metų dirbo Zarasų fabrike „Zarasaitis“  buhaltere, finansininke. Tik retkarčiais laisvalaikiu paimdavo teptuką ir tapydavo. Darbas, šeima atimdavo daug laiko, tačiau noras tapyti buvo toks didelis, kad vis tiek rasdavo laiko. Suprasdavo ir talkindavo vyras Jonas – gamino rėmelius paveikslams, įrėmindavo juos.  

Kol vaikai buvo maži, piešimui nelikdavo laiko. Tapyti  ji pradėjo, kai paūgėjo vaikai. Kai jiems buvo penkeri–šešeri metai, šeima nuvyko poilsiauti į Krymą. Nuostabi Krymo gamta Onutę sužavėjo, pakerėjo ir įkvėpė kūrybai. Grįžusi Onutė pradėjo piešti ir piešia iki šiol. Dažniausiai ji piešia vasarą, kai išvažiuoja ilsėtis prie jūros. Piešia gamtą, jūrą, bangas, dangų, debesis. Mėgsta piešti žmonių veidus, bet portretams reikia daugiau laiko ir atsidavimo. Parodai autorė pateikė ir  ankstesnių metų darbus: ,,Zarasus“ (1979 m.), Nidos vaizdelį (1987 m.), „Senelių sodybą“ (1989 m.). Iš viso parodoje eksponuojama 40 darbų.

Vakaro metu Onutė prisiminė, kad kartais tapo gamtoje, bet dažniau – iš atminties, užsidariusi kambaryje. Iš pradžių jos darbus matė tik artimieji, o velionio Algimanto Žilėno padrąsinta kartu su kitais dailininkais pradėjo dalyvauti  rajono bei respublikinėse parodose, su kitais dailininkai rengė kolektyvines parodas.

1988 metais  Onutė buvo Lietuvos kultūros fondo Zarasų rajono  tarybos rėmimo grupės „Zarasiečiai“ pirmininkė. Ši grupė vienijo kūrybą mėgstančius zarasiškius, organizavo grupės narių bendras ir personalines parodas. Tada ir pakvietė Onutė bičiulius į muziejų, kur buvo surengtos jos darbų parodos.

Prieš keletą metų Onutė kartu su kitais tautodailininkais iš Zarasų dalyvavo mugėje Prancūzijoje, Utenos apskrities parodoje „Aukso vainikas“ Visagine ir kitose. Kai 2006 metais Zarasai šventė savo 500 metų jubiliejų, Onutė įteikė savo tapytą šviesaus atminimo Zarasų klebono, kanauninko Vytauto Kapočiaus portretą. Deja, nespėjo kanauninkas pamatyti savo portreto...

Stasys Mikštas daug bendravo su Onutės ir Jono Šukštulių šeima. Parodos atidarymo metu jis prisiminė, kaip kartą Onutė paprašė nuvežti ją prie Avilio ežero, sakėsi, norinti pamatyti jo salas. Nuvežė, stebėjo neapsakomą šio ežero grožį ir tarsi jį nufotografavo. Netrukus gimė naujasis paveikslas. Įdomus ir kito paveikslo gimimas. Kai Stasys lankėsi Tunise, pamatė po audros iš jūros išmestus dumblius. Jie buvo panašūs į kivio vaisius. Paskambinęs Onutei paklausė, ar reikia jai tokių egzotiškų gamtos stebuklų. Zarasiškė užsiprašė. Taip gimė paveikslas su iš jūros dumblių padarytu  kupranugariu.

Tą vakarą parodos autorę sveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys Algimantas Dumbrava, rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Sekonas, jos vyras Jonas Šukštulis, sūnus, žentas. Džiaugėsi jos darbais, gerumu ir žmogiška šiluma gerbėjos Laima Denafienė, Nijolė Stepanavičienė, bičiuliai, draugai. Zarasų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios dekanas klebonas kun. Remigijus Kavaliauskas sakė, kad polėkio kūrybai šiai moteriai teikia ir tikėjimas, už prasmingą ir turiningą kūrybą dėkojo Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė.

Močiutės keliu pasuko ir jos vaikaičiai Kamilė ir Rokas. Abu baigė meno mokyklos Dailės skyrių. O vaikaitę Jovitą paviliojo muzika – tą vakarą ji atliko keletą pjesių.

Zarasai
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija