Kėdainietę įsuko kūrybos ratas
Bronius VERTELKA
|
Kėdainiškė kūrėja Nijolė Pocienė
Autoriaus nuotrauka
|
Kėdainiuose gyvenanti kelių knygų autorė Nijolė
Pocienė rašo pasakas, kuria eiles, renka savo giminės istoriją.
Kurti pradėjo būdama maždaug tokių metų kaip ir literatūros klasikė
Žemaitė.
Sunki buvo Nijolės vaikystė: 1945 metais tėvą
nušovė, o po 10 metų mirė mama. Tapusi našlaite pateko į Gelgaudiškio
vaikų namus. Jai tai buvo kaip tremtis ar kalėjimas. Kelerius metus
jautėsi niekam nereikalinga tik vasarą trumpam seserį pasiimdavo
vyresnysis brolis. Jai tai buvo dvasinė atgaiva.
Vaikystėje N. Pocienė perskaitė gausybę knygų.
Skaitė nesirinkdama, kas po ranka papuolė, kad tik būtų stora knyga.
Užsiskaičiusi nieko nebijojo, nors gyveno kaime. Apie kūrybą tada
net nesvajojo.
Gelgaudiškyje jos rašinius lietuvių kalbos mokytoja
skaitydavo prieš klasę ir girdavo, kad gražiai rašo. Sakydavo, kad
geriausiai temą išnagrinėjo Nijolė Balsytė, bet gavo dvejetą, nes
dviejų pamokų jai buvo maža, kad spėtų ištaisyti klaidas. Jeigu
suspėdavo perskaityti, tada ištaisydavo ir klaidas. Taigi už turinį
penki, už klaidas dvejetas.
Baigusi vidurinę mokyklą įstojo į Šiaulių pedagoginį
institutą, ir ketverius metus, negaudama paramos, gyveno pusbadžiu.
Nusiraminimą rasdavo knygose.
Maždaug prieš 20 metų pradėjo rašyti pasakas.
Jas kurdavo net sapnuose. Taip pasakos užbūrė, jog laukdavo, kada
namiškiai sumigs ir galės sėsti rašyti. Atrodė, kad kažkas popieriaus
lapu ranką vedžioja. Parašė apie šimtą pasakų. Bandė jas parodyti
Vilniuje, bet ten suabejojo, ar tikrai ji jas parašė mat moterėlė
iš provincijos negali taip kurti. Tai labai įžeidė Nijolę ir ji
ilgą laiką nieko nerašė. Tik 2000-aisiais savo lėšomis išsileido
pasakų knygą Saulės takas, į kurią sudėjo 14 kūrinėlių. Su tomis
pasakomis kėdainietė ir išgarsėjo.
Po pasakų Nijolę pradėjo rašyti miniatiūras. Paveikė
tai, kad laisva Lietuva, kad į bažnyčią gali eiti nesislapstydama.
Tuo metu parašė daug miniatiūrų religine tematika. Sužinojusi, kad
Kaune veikia jaunimo maldos grupelė Marijos vaikai, įkūrė tokią
grupelę ir Kėdainiuose. Iš tų Marijos vaikų dvi merginos įstojo
į pranciškonų vienuolyną. Viena jų Renata Lukoševičiūtė rašė
gražius religinius eilėraščius. Nijolė norėjo jos eilėraščius išleisti,
bet jų buvo nedaug, tad sugalvojo už savo pinigus išleisti knygelę
Vizijos, į kurią sudėjo R. Lukoševičiūtės eiles ir savo miniatiūras.
Padrąsinta Nijolė pradėjo rašyti ir eilėraščius
vaikams. Pamažu įsidrąsino. Nedideliu tiražu pasirodė kompiuteriu
rinktos ir padaugintos jos knygelės Vėlyvosios gėlės ir Mamos
pyragėlis. O šiemet iš ankstesnės kūrybos ir iš naujai parašytų
eilių Jonavoje išėjo N. Pocienės knyga Laiko dovanos. Ją žada
pristatyti kitų metų vasarį, kai švęs savo 70-metį.
Prieš keletą metų Nijolė ir jos brolis, kadangi
anksti mirus tėvams apie savo gimines labai mažai žinojo, sugalvojo
surinkti visą Balsių giminę. Tada ir atėjo mintis apie knygą. Vasarą
ir rudenį brolis su seseria važinėjo po Lietuvą, daugiausia po
Suvalkiją. 2006 metais Vilkaviškyje suvažiavo Balsiai apie 70
žmonių. Ta proga Nijolė parengė knygelę su nuotraukomis Nuo Stoškų
iki Tupikų. Stoškai tai Balsių giminės kaimas, o Tupikai tai
mamos, Staugaičių giminės, kaimas. Kitais metais turėtų įvykti antrasis
Balsių giminės suvažiavimas. Nijolė sukaupė daug medžiagos, išsiaiškino
visus kilusius klausimus, atsirado ir naujų faktų. Iki Naujųjų metų
arba iki jubiliejaus turėtų pasirodyti pataisyta, papildyta ir jau
spaustuvėje išspausdinta knyga Nuo Stoškų iki Tupikų.
Jei turėtų daugiau pinigų, N. Pocienė išsileistų
eilėraščių, pasakų knygas. Moteris nemoka ieškoti rėmėjų. Be to,
ji vadovauja rajono Neįgaliųjų draugijos literatų būreliui Likimo
palėpėje, čia irgi veiklos ir darbų netrūksta. N. Pocienė sako,
kad jai trūksta vienintelio dalyko laiko.
Kėdainiai
© 2010 XXI amžius
|