2010 m. gruodžio 24 d.
Nr. 94
(1879)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nacionaliniai maldos pusryčiai Seime

Gruodžio 18 dieną Seime vyko dešimtieji Nacionaliniai maldos pusryčiai, kuriuose dalyvavo Lietuvos vyskupai, apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, būrys politikų, visuomenės veikėjų, verslininkų, užsienio svečių. Šių metų tema – „Amžinosios vertybės bei politinė išmintis krizės ir sunkmečio fone“. Maldos pusryčius pradėjęs Lietuvos kariuomenės ordinaro vysk. Gintaras Grušas atkreipė dėmesį, kad susibūrimas prie bendro stalo yra Dievo pasirinktas ypatingas bendravimo būdas, peržengiantis žmonių tarpusavio santykių ribas. Todėl Dievo buvo prašyta išminties suprasti, kad esame pašaukti bendrystei bei matyti amžinybės perspektyvą.

Parlamento vadovė Irena Degutienė priminė Advento pradžioje nuskambėjusius popiežiaus Benedikto XVI žodžius, kuriais jis pakvietė viso pasaulio tikinčiuosius pasiruošti Dievo gimimui Betliejaus ėdžiose: „Laukimas persmelkia mūsų asmeninį, šeimyninį, socialinį gyvenimą. Laukimas yra dalis tūkstančių situacijų, nuo mažų ir banalių iki pačių svarbiausių, kurios mus visiškai įtraukia. Pagalvokime apie sutuoktinių vaiko laukimą, apie iš toli atvykstantį mūsų giminaičio ar bičiulio laukimą, apie egzamino ar pokalbio dėl darbo rezultatų laukiantį jaunuolį, apie susitikimo su mylimu žmogumi laukimą, apie atsakymo į laišką ar atleidimo priėmimo laukimą. Būtų galima pasakyti, kad žmogus yra gyvas tol, kol laukia, kol jo širdyje gyva viltis.“ I. Degutienė ragino atsakyti į klausimą, koks buvo ir yra šis „džiaugsmingas laukimas“, kaip jį išgyvenau ir išgyvenu, ar per darbus ir rūpesčius turėjau progos susimąstyti, kaip aš pasitinku ateinantį Kristų. Ji apgailestavo, kad šiandien Lietuvos gyvenime vis daugiau dvasinio pasimetimo, dominuoja materialinė ir finansinė nauda. Pasak Seimo vadovės, dažnas savo gyvenimą grindžia vien materialine ar finansine nauda, bet ne šimtmečių išbandyta dvasios stiprybe. Šiandien tarsi turime viską, ko tik užsigeidžiame. Tačiau širdimi jaučiame: visgi kažko trūksta. Net ir šiomis savaitėmis vykstančios gausios labdaros ir paramos akcijos kartais panašėja vien į renginius, skirtus sąžinei nuraminti. Surenkame keturženklį telefono numerį, paaukojame keletą litų ir tarsi atsikratome priekaišto patys sau, bandome įtikinti save, kad padėjome likimo nuskriaustiems vaikams ar seneliams. Bet jausmas, kad kažko vis trūksta, išlieka. Nes svarbiausia yra ne paaukotas litas, ne stokojantiems parūpinta sriuba, bet asmeninis dėmesys kiekvienam sunkiau gyvenančiam, vienišam, stokojančiam. „Žinoma, materialinė parama ir pagalba yra svarbu. Tačiau dar svarbiau – ištiesti ranką, apkabinti, ištarti šiltą žodį, – sakė I. Degutienė. – Tik tuomet širdį užlies palaima, kad tikrai padariau viską, kad Lietuvoje būtų mažiau atstumtų, mažiau vienišų, mažiau stokojančių žmonių. Kodėl praradome šį nuoširdų rūpestį, laukimą, troškimą pasitarnauti artimui? Ar nenuklydome patogesniais keliais, ar nepraradome gebėjimo iš slapčiausių širdies ir gyvenimo kertelių ištraukti visa geriausia laukiamam svečiui? Norėčiau pasakyti, kad nepraradome. Tačiau laikome visas šias vertybes paslėpę kažkur giliai ir tik retkarčiais, tik nedrąsiai, atskleidžiame jas, prabylame apie jas garsiau ir aiškiau.“ Pasak Seimo pirmininko, kartais atrodo, kad mūsų dvidešimt metų trunkanti valstybės namo statyba vyksta ne ant tų pamatų, kad statoma ant smėlio. Daug kas išėjo kreivai, šleivai, ne taip, kaip norėtųsi. Tačiau tai nereiškia, kad nieko pakeisti negalime. Galime šiuos pamatus sutvirtinti, galime juos stiprinti, galime juos atnaujinti ir taip sutvirtinti visą valstybę. Juolab kad ir 1991 metų nekaltų aukų krauju ir nepriklausomos valstybės viltimi sutvirtinti pamatai yra išties tvirti, nes jokia veidmainystė ar melas jų sugriauti nesugebės, jei tik neprarasime vertybių, sudarančių šių pamatų kertinius akmenis.

Kalbėjo ir pirmuosius nacionalinius maldos pusryčius Lietuvoje surengęs prezidentas Valdas Adamkus. „Didžiausios visų laikų krizės – ne finansinės. Ar gali būti didesnė krizė už abejingumą, dvasios stingulį ir šaltį, pyktį ir baimę? Finansų ir ūkio krizės protingais sprendimais įveikiamos per keletą metų, moralinės, dvasinės krizės, deja, daug ilgesniam laikui įleidžia šaknis ir žmonių sielose, ir visuomenėse“, – kalbėjo jis. „Labiausiai atveria meilės, išminties, žmogiškojo solidarumo stoką. Krizė ne sukuria, o skaudžiau ir jautriau parodo, kas ir palyginti ramiais laikais gyvena mūsų širdyse ir šalia mūsų“, – kalbėjo V. Adamkus.

JAV Nacionalinių maldos pusryčių komiteto narys Christianas Jensenas teigė pritariantis V. Adamkui, kad ekonominis sunkmetis praeina, tačiau šiuo metu, anot jo, nerimą kelia moralinė krizė, ištikusi daugelio valstybių valdžią.

Per pusryčius taip pat kalbėjo verslininkams atstovavusi UAB „Nematekas“ generalinė direktorė Egidija Vaicekauskienė.

Nacionaliniai maldos pusryčiai – tai galimybė polit        ikams, verslininkams, visuomenės veikėjams, jaunimui pasidalyti savo mintimis ir įžvalgomis su kitais žmonėmis. Šiame susitikime kalbama apie Evangelijos vertybes kasdieniame kiekvieno asmens gyvenime, visuomenėje, tarpusavio santykiuose. Tradicijos ištakos siekia 1942 metus, kai keletas JAV Senato narių pradėjo neformalius susitikimus, siekdami dalintis Kristaus mokymo gyvybingumu ir juo pagrįstu tarpusavio bendravimu. Nuo 1953 metų JAV Nacionaliniuose maldos pusryčiuose dalyvaudavo ir šalies prezidentas Duaitas Eizenhaueris.

1997 metais Lietuvoje Seimo restorane buvo surengti pirmieji maldos pusryčiai, o pirmieji nacionaliniai maldos pusryčiai buvo surengti 2001 metais. Šią tradiciją puoselėjo dvi kadencijas šaliai vadovavęs Prezidentas V. Adamkus. Šiemet pirmą kartą juos surengė parlamento vadovė I. Degutienė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija