|
Nuodėmės kaina
1Kiekviena nuodėmė turi savo kainą, kurios dydis priklauso nuo nuodėmės dydžio. Kaip parduotuvėje yra kaina prie kiekvienos prekės, taip yra kainos prie kiekvienos nuodėmės. Kainos įvairios nuo pačios mažiausios iki pačios didžiausios. Atėjus laikui, ne žmogaus nustatomam, piktasis pasiima užmokestį už parduotą prekę, t. y. už nuodėmę, kurią, beje, pats mums ir įsiūlo, gudriai manipuliuodamas mūsų silpnybėmis, aklumu ir kurtumu Dievo žodžiui, Jo perspėjimui. Pradėdamas nuo mažiausios ir pigiausios, palaipsniui įgydamas mūsų pasitikėjimą ir priklausomumą nuo jo, jis įperša mums ir labai brangiai kainuojančias, kurių kainų žmogus jau nebežiūri. Prekė siūloma su nuolaida apmokėsi vėliau. Nebėra stabdžių. Naudokis, džiaukis, atsiduok, būk priklausomas nuo tos prekės pykčio, neapykantos, keršto troškimo, nesąžiningumo, besaikio plepėjimo, apkalbėjimo, šmeižto, gobšumo, šykštumo, melo... Kiek jų, tų nuodėmių? Daug. Labai daug. Kažin, ar žmogui įmanoma būtų jas visas suskaičiuoti, kiek jų yra siūloma, įvairių, kokių tik pageidauji visų norams ir skoniams. Nežmoniškai daug. Ir visos jos turi savo kainą, kurią anksčiau ar vėliau reikės sumokėti tos prekės šeimininkui. Kažin, ar žmogus pirktų prekę, jeigu žinotų, kokią didelę kainą reikės sumokėti, jei būtų sveiko proto, matantis ir suvokiantis, ką perka ir už kokią kainą. Kažin?..
Nuodėmė gimdo nuodėmę. Už nuodėmę teko sumokėti: kažko netekome, ar apskaičiavo parduotuvėje, ar apvogė kas, ar kas sugedo nepataisomai, reikia pirkti naują, ar nemalonumai darbe, ar apkalbos, šmeižtai, pažeminimai, apsirikimai, nuostoliai... Pykstame, nervinamės, baramės štai kiek nuodėmių, už kurias taip pat reikės sumokėti. Ir ta grandinė vis tęsiasi, ilgėja be pabaigos. O mes norime gerai gyventi ir nesuvokiame, kodėl taip nėra.
Yra vienintelis būdas nutraukti grandinę reikia gyventi Evangelija. Kad pagytų protas, atsivertų akys ir ausys akys pradėtų matyti dalykų ir įvykių esmę, o ausys išgirstų, kas iš tiesų sakoma, kad protas suvoktų, kas iš tiesų slypi už nuodėmės prekės, kokia jos kaina, kad suvoktų, jog po gražia nuodėmės išore slypi supuvęs ar visai tuščias vidus, kur nėra gyvybės, kur yra tik mirtis. Pasirenkantis nuodėmę renkasi mirtį. Skaitykime Evangeliją kasdien, apmąstykime, išmąstykime, kas rašoma, apie ką rašoma ir kodėl. Kodėl dabar aš skaitau būtent tuos Evangelijos žodžius? Ką man Dievas sako? Ką aš turiu suvokti, suprasti ir vykdyti? Permąstykime kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį. Prieš skaitydami pasimelskime į Šventąją Dvasią, paprašykime suvokimo, supratimo ir išminties malonės, nuolankumo malonės, Dievo Gailestingumo malonės nuodėmingam, nuodėmių ir gyvenimo labirintuose klaidžiojančiam žmogui.
Skaityti, mąstyti, ieškoti atsakymo į klausimus. Kodėl? Dėl ko? Ką turiu suprasti? Ką turiu keisti savo gyvenime, sieloje, kūne, asmenyje, pažiūrose, įpročiuose, kalboje, mąstysenoje, elgsenoje, kad eičiau artyn prie Dievo, o ne tolčiau nuo Jo į nebūtį, į mirtį? Dievas gyvybė, nuodėmė mirtis. Turėčiau mirti nuodėmei, kad gyvenčiau. Mirti nuodėmei yra mirti sau, t. y. egoizmui, mintims apie savo rūpesčius, savo gyvenimą, apie tai, kas naudinga man. Atsisakyti baimės, kuri trukdo eiti link Dievo, atsisakant to, ką turi: pakenčiamo gyvenimo, pakenčiamo atlyginimo, kuris leidžia pakenčiamai gyventi, neišlendant iš skolų ir didelių mokesčių. Juk tikrai ne pyragai. Tad kodėl bijome atsisakyti? Bijome, kad bus blogiau. Baimė baisus dalykas. Tai dar viena giliai paslėpta, retai suvokiama nuodėmė, kurios viduje tuštuma. Šalia jos stovi nepasitikėjimas, stipriai įsikabinęs į žmogų ir nenorintis jo paleisti. Baimė ir nepasitikėjimas štai kas trukdo eiti link Dievo. Bijome netekti to, ką turime, bijome kančios, vargo, bijome kryžiaus. Visi užjaučiame, o padėti panešti nenorime bijome, kad bus per sunku, nepatogu.
Dieve Šventas, ką daryti, kad nebijotume ir pasitikėtume Tavimi?
Atkapstei, iškasei, kas trukdo. Dabar belieka melstis, atsisakyti baimės ir nepasitikėjimo piktųjų dvasių, tarnavimo joms. Turėti savyje tuos jausmus, vadinasi, tarnauti toms piktosioms dvasioms. Dažnai jos būna gudriai pasislėpusios. Žmogus net nesuvokia, kad tai baimės ir nepasitikėjimo piktųjų dvasių veikimas. Tik kapstantis savyje su Dievo pagalba galima atrasti ir pamatyti, kas mums trukdo šventėti, tobulėti. Reikia jų atsisakyti Jėzaus Kristaus vardu ir eiti išpažinties, gailėtis iš širdies, kad joms tarnavai. Prašyk Dievo pasitikėjimo ir drąsos dvasių, kad jos būtų šalia tavęs ir tau padėtų eiti šventėjimo keliu.
Dabar belieka tik vykdyti.
Irena Braiko
Akmenė
© 2010 XXI amžius
|