|
Ar duoti prašančiam?
Pastaruoju metu diskutuojama apie tai, ar duoti išmaldos jos prašančiam. Galiu papasakoti tokį atvejį, kuris neseniai man nutiko. Centrinėje Tauragės gatvėje mane sustabdė išblyškęs, gerokai apšepęs vyriškis. Iš veido atrodė lyg ir alkoholikas, lyg ir buvęs kalinys. Paprašė lito maistui, sakė esąs labai alkanas, neturįs nei darbo, nei pastogės. Pagailo žmogaus. Daviau jam litą, nors netikėjau, kad to lito jam reikia maistui. Galvojau, kad už tą litą jis nusipirks pilstuko...
Tačiau netrukus nustebau išvydęs tą patį žmogų už namo kampo godžiai valgantį sausą batoną... Vos ne iki ašarų susigraudinau. Pasirodo, žmogelis tikrai buvo alkanas, todėl priėjęs jam daviau dar porą litų, kad kokio limonado nusipirktų... Vargšas žmogus su didžiausiu dėkingumu pažvelgė į mane. Ne, ne pasigirti savo dosnumu noriu, bet tuokart man tikrai buvo gera, kad pasotinau alkaną. Juk nieko nėra baisiau, kaip būti alkanam. Juk alkanas žmogus gali būti baisesnis už žvėrį, jis gali bet ką padaryti. Tokiu momentu visai nesvarbu žinoti, kodėl jis alkanas, kodėl jis taip nusirito į dugną... Tokiu atveju verta prisiminti seną mūsų tautos, o gal net ir viso pasaulio išmintį: Neišsižadėk ir pats lazdos, terbos ir tiurmos...
Žinia, visokių esama ir tų prašančiųjų. Ypač didmiesčiuose. Čia šlaistosi daug visokio plauko alkoholikų, valkatų, iš įkalinimo vietų grįžusių ir pan. Visi jie nori valgyti, o dar ir išgerti. Tai mūsų visuomenės dalis, mūsų vargšai, kurių visais laikais buvo, yra ir bus. Bet jie irgi žmonės. Užaugau sovietmečiu, todėl pats mačiau, kaip tuokart pačiu pigiausiu Tauragės vaisių vyneliu buvo girdomi traktorininkai, suarę kolūkiečiams vadinamuosius arus, parvežę šieną į daržinę šieną, atvežę į kiemą kelis maišiukus pavogtų kolūkio rugių... Todėl nenuostabu, kad nemažai buvusių traktorininkų, fermose dirbusių žmonių tapo chroniškais alkoholikais, degradavo. Nemaža dalis jų dar jauni nukeliavo kapuosna... Taip ir įprato žmones vogti, gerti. Užtat ir dabar pilna vagių, alkoholikų!.. Ir dabar už kokią nors paslaugą vis dar norime atsilyginti tuo nelemtu buteliuku... Bet juk visa tai mato dabartinė karta!.. Kada išeisime iš to užburto rato?..
Kaip galiu šelpti kalinį, jeigu jis grįžo iš kalėjimo mane apvogęs, nuskriaudęs ar dar kaip nors kitaip pažeminęs? Tačiau jeigu žmogus tikrai nuoširdžiai atgailauja arba jau atliko bausmę nebereikia jo smerkti. Atvirkščiai, tokiam nelaimėliui reikėtų padėti, kad jis, išpirkęs savo kaltę, pradėtų naują gyvenimą. Kur buvusiam kaliniui dingti be pastogės, darbo, užtarimo? Įsivaizduokime save jo vietoj. Tiesa, nekalbu apie baisiausius žmogžudžius, recidyvistus, prievartautojus ir pan. Kalbu apie eilinį gyvenime puolusį žmogų arba paprasčiausiai nemokantį gyventi, nesugebantį sau duonos užsidirbti. Tiesa, dabar padeda visokiausios labdaros, didesniuose miestuose vargšai nemokamai maitinami, veikia nakvynės namai, organizuojamos visokiausios gerumo akcijos ir pan. Tai jau šiokia tokia virvė, į kurią gali įsikibti vargetos žmonės, išmesti už gyvenimo borto...
Nežinau, gal esu pernelyg jautrios širdies, bet man gaila visų tų vargšų. Niekados nepraeinu pro juos nepaaukojęs lito kito... Visgi jie žmonės mūsų broliai, sesės... Juk dar iš Katekizmo prisimename septynis geruosius darbus kūnui, tarp kurių pats pirmasis yra išalkusį pavalgydinti. Kad lengviau būtų tai įgyvendinti, prisiminkime Palaimintąją Motiną Teresę iš Kalkutos, kuri kiekviename suvargusiame žmoguje įžvelgė Kristaus veidą...
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2010 XXI amžius
|