2010 m. gruodžio 24 d.
Nr. 94
(1879)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Turtingiausia Liūdynės moteris

Panevėžio rajono savivaldybės
viešosios bibliotekos Liūdynės
filialo vyr. bibliotekininkė
Stanislava Steponavičienė
Autoriaus nuotrauka

„Jei žmogui suteikiu informacijos, aš džiaugiuosi, man gera. Jei pasakyčiau, kad nėra tokios knygos, jis ateis antrą kartą, tačiau trečią kartą nepasirodys. Pagalvos, ko eiti, jeigu sėdžiu nieko neveikdama“, – sako Panevėžio rajono Savivaldybės viešosios bibliotekos Liūdynės filialo vyr. bibliotekininkė Stanislava STEPONAVIČIENĖ. Su kultūros įstaigos darbuotoja  kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

 

Krizės metais apie 6000 knygų fondą turinti biblioteka nestokoja skaitytojų?

Biblioteka kaime – tai kaip šviesos spindulėlis, į kurią užsukus kažką gausi. Liūdynės žmonės domisi viskuo. Knygų užsakome iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos. Atėjusieji sako: tai paskutinė vieta, kur tikrai galima gauti. Žino, kad užsisakyti reikia ne paskutinę dieną. Aš sakau: Liūdynėje nėra turtingesnių už mane, nes bibliotekoje telpa viskas. Apsilankius žmogui, žinau, iš kur paimti, ką patarti.

Ką dažniausiai skaito?

Skaito ne tik meilės istorijas, bet ir knygas apie meną, geografiją. Viena moteris ima religines, psichologines knygas. Prašo labai įvairios literatūros. Tarp bibliotekos lankytojų yra skaitančių vien žurnalus arba tik knygas. Keletas pensinio amžiaus moterų nori pasakų. Trejetas pagyvenusių moterų pageidauja tik poezijos. Šiais metais užsibrėžiau parodyti visiems įdomiuosius liūdyniečius, nes jie to verti.

Kaip sekasi atrasti vadinamuosius deimančiukus?

Kai biblioteka įgijo naujas patalpas, atsirado vietos ir mažajai dailės galerijai. Pirmiausia čia padariau Velžio gimnazijos moksleivių akvarelių parodą „Sveika, vasara“. Prisipažinsiu, nesitikėjau tokio susidomėjimo.

Rengiu parodų pristatymus. Pristatau atėjusius bendruomenių vadovus, seniūną, o kūrėjai sulaukia nors menkučių dovanėlių. Parodas galėčiau keisti kiekvieną mėnesį, bet norisi  palaikyti ilgiau, kad visas kaimas jas pamatytų. Tegu paroda pabūna ir tris mėnesius, tegu ja gėrisi, tegu visi pamato. Norisi, kad krašto žmonės išeitų į platesnes erdves. Kiek paskui sulaukiu užsakymų! Kaziuko mugėje žino, jog tai liūdyniečių, kad tai galima užsisakyti. Ne vienas teiravosi Dovilės Petrulytės siuvinėtų darbų. Nukreipiau pas jų autorę. Kiek buvo parodų, visos buvo šiltai sutiktos.

Kultūros centre veikia vaikų dailės būrelis, kuriam vadovauja Daiva Židonienė. Ten nuolat eksponuojamos vaikų kūrybos parodėlės. Tai darau dėl to, kad kiekvienas jaunasis liūdynietis, atsivedęs tėvelius, galėtų jiems parodyti, ką pats sugeba. Atėjusieji sako: kokia graži jūsų biblioteka, gal ir man verta tapti jos skaitytoju. Tai padeda privilioti ir naujus skaitytojus. Ir vaikams reikia įvairovės.

Rengiant popietę apie Lietuvą, apie gimtinę, vaikai piešė, kaip ją įsivaizduoja. Renginyje „Aš myliu Tėvynę Lietuvą“ skaitėme Liūdynės poetės  Valerijos Kvaselienės kūrybą. Stengiuosi, kad vaikai deklamuodami žinotų, kas poetei įskiepijo tokią meilę, kodėl ji rašė tą knygą. Tai ir ugdymas, ir mokymas. Neseniai šventėme Stasės Lingienės 75-metį, surengėme jai skirtą parodą.

Liūdynė gali didžiuotis nauju bibliotekos būstu. Kokiomis sąlygomis dirbote anksčiau?

Dirbome bendrabučio tipo name – be vandens ir kanalizacijos. Vandenį nešdavausi iš namų. Ir ten atrodė, kad gera dirbti, visiems esu reikalinga. Ir šalta, ir bendras įėjimas buvo, dažnai rasdavau išlaužtas kartono duris. Dažnai apliedavo vandeniu. Kanalizacijos vamzdžiai kiauri, lietvamzdžiai užsikimšę. Jeigu lietus pyla, biblioteka skęsta. Gal kokius penkis kartus skendom. Išeinant vakare knygų lentynas apdengdavau plėvele. Laimei, knygų nesugadino. Kartą atėjusi į darbą radau tyvuliuojantį vandenį, o knygos liko sausutėlės.

Kaip pavyko išsikovoti kitokias patalpas?

Paskutinį kartą taip apliejo, jog nebežinodama ką daryti, pratrūkau verkti. Neradau mero, bet mano nelaimės signalą išgirdo rajono savivaldybėje. Gal 15 svečių sulaukiau. Visi žiūri, ką čia reikėtų daryti, ką pakeisti, kur praplėsti. O mūsų buvęs bendruomenės pirmininkas sako: nieko čia nereikia keisti ir daryti, bet prie kultūros centro būtina statyti priestatą medicinos punktui ir bibliotekai. Tada pagalvojau: kas čia užsiims tokia statyba!

Liepos mėnesį išvykau į užsienį, pas vaikus. Skambinu vyrui, ar vyksta statybos. „Eik tu, niekas čia nevyksta“, – išgirdau.

Grįžusi matau: traktorius stumdo žemes. Nejaugi iš tikrųjų statys? Ir pastatė. Per beveik 20 nepriklausomos Lietuvos metų rajone pirmoji Liūdynės biblioteka gavo naujas jai skirtas patalpas. Į įkurtuves sugužėjo visa Liūdynė, netilpo į biblioteką. Ir vaikai, ir suaugusieji liko patenkinti. Sakiau vaikams: „Didžiuokitės, kad tokią biblioteką turite“.

Kaip jūs pati susidraugavote su knyga?

Visas knygeles, kiek jų gavau dovanų, iki šios dienos išsaugojau. Turiu J. Biliūno „Kliudžiau“, „Jonuką“. Jos man – kaip auksinės. Tegu būna, parodysiu anūkams. Labai mėgau pasakas, jas mama skaitydavo. Parsinešdavo iš klubo-skaityklos, kur mama eidavo šokti. Tėtis ir mama mėgo skaityti. Laikraštis, knyga ar maldaknygė – viskas šeimoje buvo branginama. Tėvas skaitydavo iš maldaknygės. Knygą, kad nesusiteptų, aplenkdavome laikraščiu. Meilė knygai išliko nuo vaikystės. Neaplenkiu knygų mugių, iš jų tuščiomis negrįžtu. Parsiveži tai, kas širdžiai miela, brangu. Labai mėgau P. Širvio eiles. Skaitydavau jas, kai būdavo labai liūdna ar šiaip prastai jausdavausi.

Turiu surinkusi per tūkstantį atvirukų kolekciją. Reikėtų bibliotekoje surengti atskirą jų parodą.

Kur ėjote mokslus?

Įstojau į Vilniaus kultūros technikumą, kurį po metų pervadino kultūros mokykla. 1970-aisiais baigiau bibliotekininkystę. Norėjau pati auginti vaikus, todėl 15 metų vaikų darželyje dirbau valytoja, ūkvede, auklėtoja ir vedėja. Bet taip likimas lėmė, kad grįžau prie knygų. Dirbau „Ekrano“ mokslinėje bibliotekoje, o gerus du dešimtmečius –Liūdynės bibliotekoje.

Liūdynė lyg turėjo prastą vardą – netoli sąvartynas, čia apsigyvendavo butus mieste praulioję...

Kiekviename kaime visko pasitaiko, bet Liūdynėje žmonės – visi geri, su kiekvienu randu bendrą kalbą. Nėra čia skirstymo į turtingus ir į vargšus. Visi šypsosi. O jeigu nelaimė, tie patys tau padės. Liūdynėje nuoširdūs žmonės, kiekvienas tvarko savo kiemelį ar aikštelę. Eiti per gyvenvietę gera ir smagu. Didžiuojuos, kad čia gyvenu, nieko į Liūdynę nekeisčiau. Čia pat valstybės saugomas parkas, kultūros centras, biblioteka, vaikų darželis, mokykla, medicinos punktas.

Pasikeitė bendrabutis, apie kurį visi, kas netingėjo, blogai rašė. Išsidažė, tvoreles pasistatė, gėlių pasisodino.  Prieš Naujuosius eglę kieme papuošia.

Pasitaiko, kad į biblioteką užsuka apnikti bėdų. Atėję net apsiverkia. Išsikalbėjus žmogui lengviau pasidaro. Taigi tenka ir už kunigą, psichologą ar mokytoją pabūti. Rytais į darbą ateinu valanda anksčiau, kad perskaityčiau naujienas, kad galėčiau žmogui pasakyti, kur susirasti nemokamą advokatą, kada būtina kreiptis į notarą dėl turto paveldėjimo. Nesunku juk žmogų paguosti žodžiu, pasakyti, kad viskas praeis, kad viskas yra laikina.

Nebėra alaus baro, dirba tik parduotuvė. Viskas eina geryn. Kas gėrė,  jau po žeme. Visi mato, kaip gražėja  Liūdynė. Netgi mėgstantis išgerti, jeigu regi, kad šluoji kiemą, prisiderina. Liūdynėje yra  dvi bendruomenės ir abi dirba žmonių labui.

Bet Liūdynė – ne jūsų gimtinė.

Taip, gimiau Bigailiuose. Tuo metu gauti darbą ar butą buvo sunku, todėl tėvai įsidarbino durpyne. Čia važiavo ir bijodami išvežimo į Sibirą. Tėčio seserį ten išvežė.

Dirbti į durpyną vasarą atveždavo kalines, su kuriomis draugavau. Jos buvo nuoširdžios.

Reikėdavo iš vakaro stoti į eilę prie duonos. Atveždavo ją didelė mašina, atidarydavo  medines dėžes ir kas  padėdavo jas iškrauti, tam be eilės leisdavo apsipirkti. Guldavome apsirengę, o tėvai pasikeisdami budėdavo prie lango, nes dažnai padeginėjo. Degdavo durpės, šieno kupetos. Kada įvedė radiją, vadinamą „gavarilką“, tėvas apsiverkė. Tokia laimė išpuolė. Eidavom pas tėtį žiūrėti, kaip jis durpes kasa. Netgi karjere maudydavomės, nors draudė. Septynerių metukų išvykau iš Bigailių. Tėvai sužinojo, kad Liūdynėje galima gauti darbo. Čia gyvena 7 ar 8 šeimos, atvykusios iš Bigailių. Dabar su vyru likome dviese. Vaikai gyvena atskirai. O aš gyvenu savo kaimo džiaugsmais ir rūpesčiais.

  Liūdynė,  Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija