Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Vatikano radijo balsą prisiminus

Romas BACEVIČIUS

Mons. prof. Vytauto Kazlausko auditorijos Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete atidarymas. Iš kairės: Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius ir VDU prorektorius Kęstutis Šidlauskas

Kun. Vaclovas Aliulis ir mons. V. Kazlausko dukterėčia Birutė Prėnaitė

Knygos viršelis

Knygos pristatyme dalyvavę dvasininkai ir kiti svečiai. Pirmoje eilėje iš kairės: ons. Alfonsas Svarinskas, arkiv. Sigitas Tamkevičius, vysk. Jonas Ivanauskas ir prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas

Atidarant Mons. prof. Vytauto Kazlausko auditoriją Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete

Knygos autorė Angelė Buškevičienė ir ją vartantys mons. Alfonsas Svarinskas bei arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Istorinėje Prezidentūroje iškilmingai paminėtas Vatikano radijo lietuviškų laidų 70-metis bei pagerbtas ilgametis šių laidų redaktorius ir vedėjas mons. prof. V. Kazlauskas, pristatyta knyga „Monsinjoras Vytautas Kazlauskas: tiesa padarys jus laisvus“

Renginyje kalba arkiv. Sigitas Tamkevičius

Lapkričio 25-osios popietę Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete (K. Donelaičio g. 52, VI a.), atidaryta mons. prof. Vytauto Kazlausko (1919–2008) auditorija. Tos pačios dienos vakarą istorinėje Prezidentūroje iškilmingai paminėtas Vatikano radijo lietuviškų laidų 70-metis bei pagerbtas ilgametis šių laidų redaktorius ir vedėjas mons. prof. V. Kazlauskas. Renginyje taip pat buvo pristatyta knyga „Monsinjoras Vytautas Kazlauskas: tiesa padarys jus laisvus“ (autoriai Angelė Buškevičienė ir Valdas Kubilius). Minėjimą organizavo Pasaulio lietuvių centras, Vytauto Didžiojo universitetas bei istorinė Prezidentūra.

Į Lietuvos laisvės balsu pasaulyje sovietmečiu buvusio Vatikano radijo lietuviškųjų laidų 70-mečio bei mons. A. Kazlausko atminimo paminėjimą atvyko Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, jo augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, mons. Alfonsas Svarinskas, kan. dr. Robertas Pukenis, kunigai Kazimieras Ambrasas, Vaclovas Aliulis, mons. A. Kazlausko bičiuliai, giminės.

Renginį vedęs aktorius Petras Venslovas sakė, kad tie, kam rūpėjo Tėvynė, klausėsi Vatikano radijo lietuviškų laidų. Šių laisvės garsų 70-mečio proga žodį tarė Kauno meras Andrius Kupčinskas, pavadindamas Vatikano radiją vilties židiniu okupuotai Lietuvai. „Kad pasiekėme Nepriklausomybę, tai ir mons. V. Kazlausko nuopelnas“, – sakė meras. Jis vylėsi, kad šio radijo svarbą kada nors įvertins ir jaunimas.

Pasaulio lietuvių centro generalinis direktorius V. Kubilius priminė Vatikano radijo ištakas – jo įsteigimą ir atidarymą 1931 m. vasarį Romoje, palaimintą popiežiaus Pijaus XI, lotyniškai radijo bangomis paskelbusio ir pirmąjį pranešimą nuskambėjus pirmiesiems Vatikano radijo šaukiniams. Pasak pranešėjo, žvelgiant į to meto technines galimybes imtis šio žingsnio buvo drąsus Vatikano sprendimas. Sumanymas atidaryti viso pasaulio tikintiesiems skirtą informacijos kanalą kilo dar 1925 metais. Jį įgyvendinti ir įsteigti radijo stotį buvo pavesta italų radiotechnikui mokslininkui Džiuljanui Markoniui. Evangelija tada pradėta skelbti naujosiomis technikos priemonėmis. Radiją galėjo girdėti ne tik Europoje, bet ir Amerikos, Australijos, Azijos žemynuose.

Lietuviškų laidų redakcija darbą pradėjo 1940 m. lapkričio 27-ąją pirmąkart nuskambėjusia laida, kurią parengė pirmasis redaktorius vyskupas Pranciškus Petras Būčys MIC. Prasidėjus komunistų valdymui ir tikinčiųjų persekiojimams Lietuvoje oficialų prašymą pradėti transliuoti radijo laidas lietuvių kalba Vatikanui įteikė Lietuvos diplomatinės misijos prie Šventojo Sosto vadovas Stasys Girdvainis, radijuje bendradarbiavo Romoje gyvenę kunigai. Vatikano radijas kartą per savaitę lietuviškai kalbėjo iki 1942-ųjų pabaigos. Po tų metų Kalėdų antrąją dieną transliuotos valandėlės lietuviškos laidos nutrūko. Jos vėl atnaujintos po trejų su puse metų – tada pirmąją laidą parengė kun. Vytautas Balčiūnas. Jam pasikeisdami talkino ir kiti po karo Romoje atsidūrę iš Lietuvos pasitraukę kunigai bei tuo metu besisteigiančios Popiežiškosios lietuvių kolegijos studentai. Ilgainiui gausus rengėjų ratas siaurėjo, kol liko redakcija, vadovaujama kun. Vytauto Kazlausko. Jo vadovavimo metais – nuo 1950-ųjų iki 1988-ųjų – lietuviška radijo valandėlė buvo tapusi tikru kovos už tikėjimo ir tautos laisvę įrankiu. Kurį laiką transliuota kartą per savaitę, vėliau vis dažniau. Pranešėjas, apžvelgdamas tolesnę nelengvą lietuviškų laidų gyvavimo istoriją, sakė, kad Vatikano radijas gynė tautiečius stiprėjant bedievių siautėjimui Lietuvoje – jis vienintelis galėjo sakyti tiesą. Svarbu, kad per šį radiją buvo perskaityta didžioji dalis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“.

Renginio dalyviai turėjo unikalią galimybę pasiklausyti 1985 metais mons. V. Kazlausko šiame radijuje vestos laidos įrašo – dvasinio pašnekesio tema „Žmogus – Dievo ieškotojas“ ištraukos.

Knygos autorė A. Buškevičienė priminė monsinjoro gyvenimo kelią, priverstinę tremtį, kur šis talentingas, plačios erudicijos dvasininkas surado būdą, kaip pasitarnauti tėvynei. Dirbdamas redakcijoje monsinjoras ieškojo finansinės paramos (VR vadovybė mėnesiui skirdavo tik apie 40 dolerių, dar 100 dolerių siųsdavo VLIK’as, o, pavyzdžiui, italų redakcija, turėjusi tik 10 min. ilgesnes laidas, kas mėnesį gaudavo apie 3000 dolerių) ir bendradarbių (vienas patikimiausių buvo kun. Augustinas Rubikas, jo parengti pašnekesiai apie evoliuciją sudarytų neploną knygą), papasakojo apie pirmuosius sunkius redakcijos metus, kai lietuviškų programų redakcija nuo kitų kalbų redakcijų skyrėsi tuo, jog laidos buvo rengiamos savanoriškai, be darbo sutarčių. Primintos mons. V. Kazlausko pastangos surinkti kuo daugiau ir nevėluojančios informacijos apie padėtį okupuotoje Lietuvoje (prenumeruodavo „Tiesą“, „Mokslą ir gyvenimą“, „Pergalę“), o gaudavęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, žinias iš jos skelbdavo pridengdamas užsienio spaudos naujienų rubrika („Kronikoje“ skelbtas žinias laikė pačiomis aktualiausiomis ir klausytojams įdomiausiomis). Pabrėžtas monsinjoro dėmesys gimtajai kalbai (neleisdavęs sakyti „sovietinė Lietuva“, bet tik „sovietų okupuota Lietuva“). Mons. V. Kazlauskas rengdavo ir vesdavo radijo paskaitų ciklus religijos, moralės temomis, nuolat kalbėdavo apie religijos laisvės suvaržymus okupuotoje Lietuvoje, primindavo Molotovo–Ribentropo paktą, lietuvių tremtis ir kančias Sibire, kas labai erzino sovietų pareigūnus. Pasak A. Buškevičienės, jis savo darbu Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje siekė, kad „persekiotojų veiksmai taptų žinomi pasaulyje, o persekiojamiesiems davė žinią, kad jie nepamiršti“. Buvo perskaitytas laiškas (o tokių būta daug), kuriuos sovietinė valdžia suorganizuodavo atsiųsti kaip „nepatenkintų klausytojų“ atsiliepimus. Mokytoja iš Telšių rajono, atsiliepdama į laidą „Ateistinis teroras Lietuvos mokyklose“, rašė, esą Vatikano radijas šmeižia ir juodina tarybinę santvarką, ateistinį judėjimą, nes juk tarybinės mokyklos tikslas yra suformuoti mokinių materialistinę pasaulėžiūrą. O Bažnyčios raida rodo, kad ji visą laiką buvo mokslo ir pažangos stabdžiu...

„Dirbome, kiek jėgos leido, kad tik nenuviltume klausytojų. Laikas, kai dirbau Vatikano radijuje, man buvo prasmingiausias. Nors turėjau pasiūlymų emigruoti į Ameriką, dėkoju Apvaizdai, kad mane paliko Romoje ir galėjau pasitarnauti Lietuvos ir Sibire atsidūrusiems žmonėms“, – buvo priminti mons. V. Kazlausko atsiminimuose rašyti žodžiai.

A. Buškevičienė sakė, kad daug atsiminimų apie Vatikano radijo laidų kūrimo Romoje įvairias aplinkybes papasakojo apaštalinis protonotaras prof. dr. Vincas Jonas Bartuška ir vysk. Romualdas Krikščiūnas (abu jau amžinybėje).

Buvo paminėta ir profesoriaus humanitarinė veikla našlaičių, beglobių vaikų labui įkuriant jiems namus monsinjoro tėviškėje Avikiluose ir Kaune.

Arkivyskupas S. Tamkevičius prisiminė savo pirmąją pažintį su Vatikano radiju, kai kariuomenės radijo mazge klausydavo Rožinio maldos rusiškai – tai, pasak ganytojo, buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis keiksmažodžių pilnoje kasdienybėje. Ganytojas pastebėjo, kad šio radijo transliacijos buvo palyginti mažai slopinamos – tik laidos pradžioje būdavo traškesiai, o paskui  galėdavai visai gerai girdėti. „Vatikano radijo lietuviškos laidos buvo neįsivaizduojamai brangios“, – sakė ganytojas. Jis prisiminė, kad kiekvienąkart šio radijo paskelbtos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ naujienos būdavusios tikros Velykos: tai reiškė, kad numeris laimingai pasiekė Vakarus. Vatikano radijas, pasak arkivyskupo, tada labai drąsino tikinčiuosius Lietuvoje – šiam radijui pradėjus skelbti pranešimus apie persekiojimus žmonės, dar aktyviau imdavo siųsti „Kronikai“ medžiagą. Ko gero, niekada Vatikano radijo taip aktyviai neklausė, kaip einant „Kronikai“. „Mons. V. Kazlausko nuopelnai Lietuvai, jos Bažnyčiai labai dideli“, – sakė arkivyskupas S. Tamkevičius ir pabrėžė, koks, nepaisant Vatikane vyravusios Rytų politikos, svarbus buvo pasiryžimas transliuoti tiesos žodį, kad ir jaučiant spaudimą rengti laidas tik apie religiją. Arkivyskupas priminė, kad 1988 metais ne be KGB pastangų monsinjoras buvo priverstas palikti redakciją.

Mons. A. Svarinskas sakė, kad Lietuvoje gyvenusiems ir už jos laisvę kovojusiems reikėjo dirigento – ir juo buvo Vatikano radijas. Monsinjoras papasakojo apie tai, kaip jis bandė sugrąžinti KGB pastangomis nušalintą mons. V. Kazlauską į lietuviškųjų laidų redaktoriaus pareigas. Pasiėmęs sovietų žvalgybos pulkininko Karinausko pasirašytą dokumento Maskvai, kuriame rašoma, kad įvykdyta užduotis pašalinti iš Vatikano radijo antitarybininką Vytautą Kazlauską, kopiją, būdamas Romoje, monsinjoras nuėjo į Vatikaną. Ten vienam tarnautojui kunigui lenkui, atsakingam už apsaugą, prisistatė esąs iš Vilniaus ir sakė norįs padėkoti, kad KGB agentams laisvai leidžia veikti Vatikane. „Tas lenkų kunigas taip piktai į mane pažiūrėjo, kad neprisimenu, ar kas gyvenime taip buvo žiūrėjęs, – sakė monsinjoras. – Bet kai dukart perskaitė tą raštą, tada padėkojo ir sakė, kad mons. V. Kazlausko reikalą Popiežius per septynias dienas apsvarstys.“ Popiežius siūlė monsinjorui grįžti į ankstesnes pareigas, bet šis tada jau atsisakė. Mons. A. Svarinskas teigė, jog ir dabar Lietuvai reikia mons. V. Kazlausko turėto ryžto, kuris padėtų apginti tėvynę nuo šiandien jai kylančių pavojų.

„Ištikimybė – šiuo vienu žodžiu būtų galima apibūdinti mons. V. Kazlausko gyvenimą“, – sakė kun. V. Aliulis MIC, trumpai prisimindamas savo dar jaunystėje užsimezgusią pažintį (drauge mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje ir buvo suolo draugai). Jam ligi šiol labai brangi monsinjoro žmogiškoji ištikimybė ne tik Dievui, tėvynei, bet ir savo gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms, vaikystės draugams. Kunigas prisiminė, kad V. Kazlauskas dalyvavo jo Primicijose Santaikoje, o kai šventė kunigystės 60-metį, irgi atvyko pasveikinti.

VDU prorektorius Kęstutis Šidlauskas perdavė rektoriaus prof. Zigmo Lydekos sveikinimą ir išsakė universiteto bendruomenės pasididžiavimą, kad jos istorijoje yra ir mons. prof. V. Kazlausko indėlis (1990–1997 metais jis dėstė universitete, buvo VDU kapelionas, porą metų ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas). Tądien atidaryta monsinjoro vardu pavadinta auditorija liudija tai, kad ant jos durų vis nauji studentai matys šio žmogaus vardą.

Renginyje kelis F. Šuberto kūrinius fleita atliko Lidija Gomolickaitė-Grudzinskaitė.

Knygą „Monsinjoras Vytautas Kazlauskas: tiesa padarys jus laisvus“ pigiau galima įsigyti Kaune, Pasaulio lietuvių centre (S. Daukanto g. 11).

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“