Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kalėdinėse įžvalgose – globalinės problemos

Mindaugas BUIKA

Užuojauta beprasmio smurto aukoms

Nesibaigiantys smurtiniai išpuoliai prieš Azijos ir Afrikos krikščionis bei teroristiniai aktai paskatino popiežių Benediktą XVI šią skaudžią problemą paliesti ir kalėdinėse kalbose, meldžiant susitaikymo ir vilties kenčiantiems žmonėms. Netgi per Kristaus Gimimo šventimą „žemė vėl buvo apšlakstyta krauju“, – sakė Šventasis Tėvas praėjusį sekmadienį, gruodžio 26 dieną, į Šv. Petro aikštę susirinkusiems maldininkams. Kalėdų laikotarpiu taikos troškimas tampa dar intensyvesnis, tačiau „mūsų pasaulis ir toliau lieka paženklintas prievartos, kuri ypač nukreipta prieš Kristaus mokinius“, – aiškino Popiežius. Jis pripažino, kad jam didelį liūdesį sukėlė žinia, kad būtent per Kalėdų šventines pamaldas buvo įvykdytas išpuolis prieš katalikų maldos namus Filipinuose ir prieš anglikonų bendruomenes Nigerijoje. Gruodžio 25 dieną Jolo (Mindanao) saloje Filipinuose, kuri yra žinoma aktyvia musulmonų teroristų veikla, per Kalėdų šv. Mišias miesto policijos bažnyčioje užtaisas sprogo beveik prie pat altoriaus. Sužeistas Eucharistiją aukojęs dvasininkas ir penki maldininkai. Tą pačią dieną Džozo mieste, Nigerijos šiaurėje, kuriame nuolat vyksta vietos krikščionių ir musulmonų susidūrimai, buvo susprogdintos kelios bombos. Per sprogimus ir vėliau kilusiose susirėmimuose žuvo 32 žmonės ir 74 buvo sužeisti. Be to, tą pačią dieną Pakistano pietuose minioje susisprogdinus savižudei teroristei žuvo daugiau kaip keturios dešimtys žmonių. Šventasis Tėvas išreiškė nuoširdžią užuojautą beprasmio smurto aukoms. „Vėl raginu pasitraukti iš neapykantos kelio, kad būtų rasti taikingi konfliktų sprendimai, kurie atneštų saugumą ir ramybę šioms brangioms tautoms“, – sakė Benediktas XVI. Jis atkreipė dėmesį, kad ir Šventajai Šeimai, kurios liturginis minėjimas vyko praėjusį sekmadienį, taip pat teko patirti dramatiškų išgyvenimų. Erodui įsakius išžudyti visus berniukus naujagimius, Juozapas su Marija ir mažuoju Jėzumi buvo priversti skubiai emigruoti į Egiptą. „Ta proga prisiminkime visus, ir ypač šeimas, kurie buvo priversti apleisti namus dėl karų, smurto ir netolerancijos, – kalbėjo Popiežius. – Kviečiu jus kartu melsti, kad Viešpats paliestų tų žmonių širdis ir atneštų jiems viltį, susitaikymą ir taiką.“

Religijos laisvė – kelias į taiką

Mindaugas BUIKA

Apkabinusi teroristų nužudytą sūnelį rauda irakietė krikščionė

Tikinčiųjų teisės vis labiau varžomos

Sausio 1-ąją Bažnyčioje kartu su liturgine Švč. Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos švente jau daugiau kaip keturis dešimtmečius minima Pasaulinė taikos diena. Ta proga paskelbtame popiežiaus Benedikto XVI kreipimesi kalbama apie religijos laisvę. Pasaulinės taikos dienos teminis minėjimas yra dabartinio Šventojo Tėvo pratęsta pirmtakų tradicija, kuria  siekiama, kad tikintieji ir visa žmonija galėtų apmąstyti svarbiuosius visuomeninio ir dvasinio gyvenimo klausimus. Savo pontifikato pradžioje Pasaulinei taikos dienai jis pasiūlė atkreipti dėmesį į tiesos paiešką („Taika tiesoje“, 2006), po to į žmogiškąjį orumą („Žmogiškasis asmuo – taikos širdis“, 2007), šeimos vienybę („Žmogiškoji šeima – taikos bendruomenė, 2008), kovą su skurdu („Skurdo įveikimu sutvirtinama taika“, 2009), rūpinimąsi gamtine aplinka („Jei nori įtvirtinti taiką, saugok kūriniją“, 2010).

Tegul šie metai tampa ištisomis Kalėdomis

Vilniaus arkivyskupo homilija–kalėdinis sveikinimas Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje Bernelių šv. Mišiose

Mylimi Broliai ir Sesės, tikėjimo kelionė per Advento dykumą atvedė mus prie Dievo Kūdikio lopšio. Sunku žmogui atpažinti visagalį Dievą, gulintį tvarto ėdžiose. Todėl apaštalas Paulius sako: Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms [...] ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo (Tit 3, 4–5). Dievo gailestingumas suspindo tvarto ėdžiose, idant kiekvienam žmogui parodytų jo tikrąjį orumą, kuris spindi net ir po sunkiausių nuodėmių, klaidų, nusivylimų, nesėkmių šukėmis.

Naujuosius metus pasitinkant

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai atsiduriame įvairiausių darbų ir rūpesčių sūkuryje, atrodo, kad laikas dar greičiau bėga. Todėl stabtelėkime ir atverdami Naujųjų metų pirmą puslapį savęs paklauskime: „Ar aš, trokšdamas gyventi vien intensyviau, per tuos praeinančius metus savęs labiau neišeikvojau ir neišsibarsčiau?“ O gal galiu prisipažinti: „Šįmet labiau stengiausi suderinti maldą ir krikščionišką meditaciją su kasdiene veikla ir dėl to savyje atradau naują gyvenimo ritmą, kuris mane įvedė į gilesnę vidinę ramybę ir į didesnį pasitikėjimą Viešpaties gailestingumu“.   

Kai žodis daro stebuklus

Panevėžio vyskupo kalėdinis laiškas

Mylimi Broliai ir Seserys, sveikinu Jus su šventomis Kalėdomis ir meldžiu Dievą, kad džiaugsmas užlietų kiekvieną širdį. Juk giedame: „Brangią dieną švęsdami Užgimimo Viešpaties, linksminkimės ir džiaukimės, Dievui garbę duodami, giedokime!“ Kalėdoms skirtame Dievo Žodyje nuolat skamba kvietimas džiaugtis: „Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė“ (Ps 95, 11), „Teisingieji, džiaukitės Viešpaties prieglobsty“ (Ps 96, 12), „Šūkaukit, džiūgaukit, grokit“ (Ps 97, 4). Net angelas prabilo: „Aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas“ (Lk 2, 10–11). Baigdamas veiklą, pats Jėzus pabrėžia: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).

Dievo maloningumo žmogui išraiška

Vilkaviškio vyskupo kalėdinis laiškas

Nuoširdžiai sveikinu visus sulaukus Viešpaties Jėzaus užgimimo iškilmės.

Baigiantis kalendoriniams ir prasidėjus naujiems liturginiams metams, Kristaus gimimo šventė kaip ir kasmet mus aplanko tokius, kokie esame: skubančius ir nesuspėjančius, daug ko siekiančius, bet ne visada besidžiaugiančius tuo, kas pasiekta, ir gerus, ir vieni kitiems kažkiek kritiškus.

Tikrosios laimės šaltinis

Šiaulių vyskupo kalėdinis sveikinimas tikintiesiems

Mieli broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės ir  visi geros valios žmonės!

„Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10b–11).

„Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti. O, kad klausytumei mano įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas kaip marių bangos“ (Iz 48, 17b–18).

Mieli „XXI amžiaus“ skaitytojai,

Štai ir atėjo paskutinė 2010-ųjų metų diena. Atrodo, dar taip neseniai sutikome 2000-uosius, o štai jau ir prabėgo pirmasis trečiojo tūkstantmečio dešimtmetis. Rytoj pradėsime skaičiuoti 2011-uosius. Gal jie mums, Lietuvos ir viso pasaulio piliečiams, bus šviesesni, laimingesni? Nors, sprendžiant pagal nueinančius metus, didelės sėkmės tikėtis neverta. Juk kasdien savo gyvenimu, savo rūpesčiais patiriame, kad gyvenimas nėra lengvas. Dabar, kai kyla kuro kainos, kai didėja dujų kaina, ateitis nežada nieko gera. Sunku krikščionims, kurie mato, kad sulig kiekviena diena skurstančiųjų ne mažėja, o daugėja. Štai apžvalgininkas Kęstutis Girnius pateikia duomenis (juos, beje, visiškai ignoruoja valdžios atstovai, kalbantys tik apie savo tariamus pasiekimus, kurie bus surašyti į pasaulio ekonomikos vadovėlius), kad Lietuvoje stulbinančiai išaugo socialinę pašalpą gaunančių žmonių skaičius. Per 2009–2010 metus jis padidėjo beveik tris kartus. Per tą patį laikotarpį Estijoje jis padidėjo 1,6 karto, Bulgarijoje – 1,4 karto, kitur – tik kelis procentus. Taigi Lietuvoje pašalpų gaunančių žmonių dalis padidėjo 6 ir net 10 kartų lyginant su kitomis naujomis Europos Sąjungos šalimis. Per tą laiką Lietuvoje sumažėjo vidutinis darbo užmokestis (beveik 10 proc.), vidutinė senatvės pensija (7 proc.), vidutinė bedarbio pašalpa (beveik 20 proc.). 2008 metais minimalią mėnesinę algą gaudavo 265 526 darbuotojai, o 2009 m. tokių jau 338 268. Tuo pačiu metu gerokai padidėjo būsto išlaikymo kaštai. Darbo biržose registruotų bedarbių skaičius padidėjo keturis kartus, socialinės pašalpos gavėjų skaičius – 4,5 karto. Čia dar reikia galvoje turėti ir tai, kad prieš krizę Lietuvoje skurdo ir socialinės atskirties būta daugiau negu kitose ES šalyse. Daugiau negu penktadalis gyventojų gyvena santykiniame skurde, o tai – vienas blogiausių rodiklių visoje ES. Nors 2009 metų vasarą Pasaulio bankas ragino Vyriausybę nemažinti bedarbių pašalpos, nes ji tikrai nedidelė, ir pasiūlė kitų ES šalių pavyzdžiu pratęsti šalpos teikimo laikotarpį, Lietuvos Vyriausybė sumažino maksimalią išmoką nuo 1040 iki 650 litų, o daugeliui užsiregistravusių bedarbių atėmė pašalpas kaip turintiems nekilnojamojo turto ar indėlių bankuose. Čia nekalbama apie neslūgstančią emigracijos bangą, kuri kelis kartus viršijo netgi okupacijos laikų trėmimų skaičių. Emigracijos mastus primena pasaulio spauda, rašydama apie Latviją, bet kažkodėl nutyli apie kelis kartus didesnę emigraciją iš Lietuvos – gal mūsų valdžia įrodė Briuseliui, kad emigracijos iš Lietuvos išvis nėra? Bet ši emigracija, kad ir ją nutyli arba apie jos tariamai teigiamas pasekmes kalba kai kurie politikai, santykinai kelis kartus viršija kitų šalių emigracijos dydį ir alina mūsų tautą. Jeigu tauta išsivaikščios po svetimus kraštus (o tam sudaromos visos sąlygos), jeigu mes prarasime tradicinę šeimą ir atsisakysime vaikų (tam irgi sudaromos visos sąlygos), mūsų, lietuvių, po 70 metų nebeliks. Ir tą bus padarę ne okupantai, o savieji, kuriuos mes renkame į valdžią ir leidžiame su mumis daryti bet ką.

Vatikano radijo balsą prisiminus

Romas BACEVIČIUS

Knygos viršelis

Lapkričio 25-osios popietę Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete (K. Donelaičio g. 52, VI a.), atidaryta mons. prof. Vytauto Kazlausko (1919–2008) auditorija. Tos pačios dienos vakarą istorinėje Prezidentūroje iškilmingai paminėtas Vatikano radijo lietuviškų laidų 70-metis bei pagerbtas ilgametis šių laidų redaktorius ir vedėjas mons. prof. V. Kazlauskas. Renginyje taip pat buvo pristatyta knyga „Monsinjoras Vytautas Kazlauskas: tiesa padarys jus laisvus“ (autoriai Angelė Buškevičienė ir Valdas Kubilius). Minėjimą organizavo Pasaulio lietuvių centras, Vytauto Didžiojo universitetas bei istorinė Prezidentūra.

Paskutinis pogrindžio kunigas

Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas (centre) per Laisvės paminklo Lapėse pašventinimo iškilmes su jį 50-mečio proga pasveikinusiais kunigais (iš kairės): Alfonsu Bulota, Gintu Rumševičiumi, Augustinu Paulausku, Vaidu Bartkumi, Oskaru Volskiu ir Virginijumi Veprausku

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako šiemet 50-metį minėjęs Domeikavos ir Lapių klebonas kun. Robertas Gedvydas SKRINSKAS.

Kunigu tapote jau būdamas 31-erių. Papasakokite apie savo kelią į kunigystę. Kokie asmenys, įvykiai ar nutikimai nulėmė Jūsų pasirinkimą?

Į kunigystę vedė šeimoje perduotas tikėjimas. Paauglystėje klausimas, ar yra Dievas, tapo labai svarbus. Maniau ir manau, kad reikia būti sąžiningam pirmiausia pačiam sau. Jei Dievas yra – reikia ir gyventi, kaip jis reikalauja. O jei Dievo nėra, kam veidmainiauti? Žodžiu, būti arba šaltam, arba karštam, bet ne drungnam, kad nebūtum išspjautas iš Jo burnos. Sąmoningai domėjausi tikėjimu, skaičiau religines knygas, klausiau, jei ko nesupratau, kunigų ir tikėjimas augo. Nemažą įtaką darė kunigai Leonardas Skardinskas ir Juozas Tunaitis (dabar vyskupas). Tikėjimas tikėjimu, o kunigu nutariau būti tarnaudamas kariuomenėje. Deja, į oficialią seminariją nepriėmė 10 metų. Tikriausiai todėl, kad dar būdamas ministrantu nesutikau bendradarbiauti su KGB. Taigi teko kreiptis į pogrindžio seminariją.

Bendruomenėse

Gerumas vienijo ariogališkius

Akcijos dalyviai

Gruodžio 1 dieną startavo tradicinė „Lietuvos Caritas“ ir vyskupijų „Caritas“ centrų organizuojama vargstančiųjų paramos akcija „Gerumas mus vienija“. Prie akcijos gali prisidėti kiekvienas, įsigijęs specialią Lietuvos „Caritas“ žvakutę bažnyčiose ir „Caritas“ skyriuose, taip pat paskambinęs trumpaisiais akcijos numeriais 1406 (auka 5 litai) ir 1407 (auka 10 litų). Akcijos metu surinktos lėšos skiriamos padėti skurstančioms šeimoms, vaikams, jaunimui, prekybos žmonėmis aukoms, seniems bei vienišiems žmonėms.

Angelų  suėjimas muziejuje

Renginio dalyviai prie Adomo Petrausko muziejaus Uoginių kaime

Gruodžio 8 dieną  Kupiškio rajone, Antašavos parapijoje, Uoginių kaime esančiame Adomo Petrausko  muziejuje vyko Advento vakaras „Angelų suėjimas“. Muziejuje surengtą sakralinio meno ekspoziciją papildė Subačiaus gimnazijos mokinių angelų kolekcija iš molio bei popieriaus (mokiniams vadovavo Genutė Vaičekauskienė). Į renginį atvyko Kupiškio muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, Kupiškio dekanas kun. Rimantas Gudelis, Kupiškio seniūnas Julius Vytautas Semėnas, Antašavos parapijos Gyvojo rožinio būrelių nariai.

Užkrečiantys pavyzdžiai

Leidinys apie iškiliuosius kraštiečius

Romas BACEVIČIUS

„Novužės krašto vaikų“ 8-ojo tomo viršelis

Klaipėdoje įsikūrusi leidybinė grupė „Druka“ išleido brolių Bernardo ir Vincento Aleknavičių parengtos knygos „Novužės krašto vaikai“ 8-ąjį tomą. Šis gausiai iliustruotas unikalus Lietuvoje leidinys – biografinis žinynas – pasakoja apie iš Zanavykų krašto kilusius arba ilgai čia gyvenusius ir daug kraštui nuveikusius žmones pradedant XVIII amžiumi.  Parengti tokį leidinį autoriai sumanė dar gilios stagnacijos metais, o užmojis realizuoti pradėtas atgavus nepriklausomybę. Pritariant sumanymui ir remiant tuometiniam Aukštosios Panemunės parapijos klebonui kanauninkui Pranui Liutvinui, kilusiam iš šio krašto, Lietuvos ir Lenkijos keliais leidinio autoriai nuvažiavo dešimtis tūkstančių kilometrų. Padaryta keletas tūkstančių fotografijų, parengta apie 2000 biografijų ir autobiografijų. Iš viso autoriai planavo per 20 metų išleisti 10 tomų „Novužės krašto vaikų“ ir vieną papildymo tomą. Darbą planuota baigti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Ir tai buvo visai realu.

Bendruomenėse

Tvirti išradingumu

Bronius VERTELKA

Bendruomenės pirmininkė Virginija Umantienė – buvusi Budraičių seniūno Benedikto Andrulio mokinė

Nacionaliniame bendrovių konkurse „Tikime laisve“, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui, Kelmės rajono Budraičių bendruomenė pelnė nominaciją „Už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui“.

Verti pagyrimo

Tai padarė entuziastai, negailintys laiko. Vieni savo darbu prisideda, o kurie negali, paremia finansiškai. Taip budraitiškiai savo pinigais ir  jėgomis įsirengė bendruomenės namus.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų giesmės

Kun. Saulius Stumbra

Gieda folkloro ansamblis „Mėguva“

Gruodžio 4 dieną, antrojo Advento sekmadienio išvakarėse, Klaipėdos etnokultūros centre vyko katalikų liaudiškosios tradicijos populiarinimo, gaivinimo renginys „Tradiciniai giedojimai: vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų giesmės“.

Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė pristatė vakaro svečius: Palangos kultūros centro folkloro centro ansamblį „Mėguva“, vadovaujamą Z. Baniulaitytės ir D. Šeduikienės, bei Klaipėdos universiteto doktorantą kunigą Saulių Stumbrą, tiriantį katalikų liaudiškojo pamaldumo praktikų edukacinius veiksnius.

Adventinės gerumo gijos

Po šv. Mišių už ligonius Ariogalos bažnyčioje

Vieni nuo vaikystės kenčia sunkias kančias, kiti nuo sunkių darbų ar senatvės prikaustyti prie ligos patalo. Bet visi jie labai reikalingi ir brangūs, nes sujungdami savo kančią su Kristaus kančia dalyvauja žmonijos atpirkime. Kiek daug greta mūsų gyvena žmonių, kamuojamų įvairiausių negalių, sveikatos sutrikimų, skausmų, ar sunkiai suvokiančių supančią aplinką, negalinčių joje susiorientuoti. Džiugu, kad šiandien visuomenė į žmones su negalia žvelgia visai kitaip – nebespoksoma į specialiu vežimėliu keliaujantį, pagarbiai praleidžiami lazdele besiramsčiuojantys, vis dažniau matome gelbstint silpnesniems.

Panevėžio vyskupijoje

Zarasų dekanate

Zarasiškių „Canticum“ šventė jubiliejų

Zarasų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios choras „Canticum“

Zarasai. Prieš penkiolika metų susibūrė Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios choras. Į jį atėjo Zarasų inteligentai – pedagogai, medikai, kitų specialybių žmonės. Chorui vadovauti ėmėsi bažnyčios vargonininkas Kęstutis Biveinis. Choras „Canticum“ (lot. – psalmė, giesmė) jau po kelių mėnesių Zarasų bažnyčioje choras atliko sudėtingas „Bartolomėjaus“ Es-dur mišias.

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Konsekruotas naujas altorius

Altorių aliejais patepa Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Kairėje – kun. Gintautas Kuliešius, dešinėje – kan. Gvidonas Dovidaitis

Lazdijai. Parapija šiemet šventė garbingą 450 metų jubiliejų. Minint šią svarbią datą trečiąjį Advento sekmadienį (vadinamą Džiaugsmo) susirinkę švęsti šv. Mišių auką parapijiečiai dalyvavo altoriaus konsekracijoje. Lazdijų šv. Onos bažnyčios naują altorių konsekravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.

Ne tik altorius, ant kurio bus švenčiama Eucharistija, aukojamos šv. Mišios, bet ir sakykla, žvakidės, altorių užtiesimai yra ilgamečio bažnyčios tarno kanauninko Gvidono Dovidaičio dovana. Kaip sakė vyskupas, „turime būti dėkingi už tokią idėją ir pastangas, tokį elgesį priimdami kaip paskatinimą mylėti savo bažnyčią, ja rūpintis, branginti ir vertinti“.

Ateitininkės 90-metis

Bronius VERTELKA

Vyskupo Kazimiero Paltaroko dukterėčia Valerija Paltarokaitė

Sausio 1-ąją gyvenimo 90-metį švęsianti Valerija Paltarokaitė į savo butą penktame aukšte užkopia nepailsėjusi, o žemyn nurieda kaip kamuoliukas. Atminties senolei galėtų pavydėti ir perpus už ją jaunesni. Panevėžietei prasčiau su regėjimu – sunkiai paskaito ir su didinamuoju stiklu, o ir rašyti ranka neklauso.

Jubiliatės mama išgyveno 93 , tėvas – 10 metų mažiau, bet seneliai sulaukė net 95 metų. Vyresnioji jos sesuo Ona  gyvena JAV, jaunesnioji Bronislava – Kaune.

Tarp lietuvių

Pas panevėžiečius – su šypsena veide

Bronius VERTELKA

Borisas ir Rėnė Ivanovai

Panevėžiečių Boriso Ivanovo ir jo sutuoktinės Rėnės bendras darbo stažas Lietuvos pašte – per  60 metų. Borisas laiškanešiu dirba 20-tus, Renė laikraščius ir laiškus nešiojo 40 metų. Pablogėjus sveikatai moteriai teko atsisakyti darbo. Šeštus metus ji dirba miesto 4-ajame pašto skyriuje  valytoja. Tai – jos pirmoji ir vienintelė darbovietė.

Borisas tapo laiškininku žmonos dėka. Ankstesniais laikais, kai trūko laiškanešių, ji pakalbino vyrą  laikinai padirbėti. Rėnė buvo  ir pirmoji vyro mokytoja. Vyriškis ir anksčiau padėdavo žmonai išnešioti  laikraščius, todėl namus buvo įsidėmėjęs.