Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Religijos laisvė – kelias į taiką

Mindaugas BUIKA

Apkabinusi teroristų nužudytą sūnelį rauda irakietė krikščionė

Tikinčiųjų teisės vis labiau varžomos

Sausio 1-ąją Bažnyčioje kartu su liturgine Švč. Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos švente jau daugiau kaip keturis dešimtmečius minima Pasaulinė taikos diena. Ta proga paskelbtame popiežiaus Benedikto XVI kreipimesi kalbama apie religijos laisvę. Pasaulinės taikos dienos teminis minėjimas yra dabartinio Šventojo Tėvo pratęsta pirmtakų tradicija, kuria  siekiama, kad tikintieji ir visa žmonija galėtų apmąstyti svarbiuosius visuomeninio ir dvasinio gyvenimo klausimus. Savo pontifikato pradžioje Pasaulinei taikos dienai jis pasiūlė atkreipti dėmesį į tiesos paiešką („Taika tiesoje“, 2006), po to į žmogiškąjį orumą („Žmogiškasis asmuo – taikos širdis“, 2007), šeimos vienybę („Žmogiškoji šeima – taikos bendruomenė, 2008), kovą su skurdu („Skurdo įveikimu sutvirtinama taika“, 2009), rūpinimąsi gamtine aplinka („Jei nori įtvirtinti taiką, saugok kūriniją“, 2010).

2011 metų pasaulinės taikos dienos tema „Religijos laisvė – kelias į taiką“, popiežiaus Benedikto XVI įsitikinimu, turi dar kartą pabrėžti, jog šios svarbiausios teisės užtikrinimas yra privaloma sąlyga taikaus žmonių ir tautų sambūviui. Anot gruodžio viduryje Vatikane dokumentą pristačiusio Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko kardinolo Piterio Kodvo Apiaho Turksono, ši tema būsimajai pasaulinei taikos dienai parinkta ne tik dėl to, kad ji yra viena pagrindinių Bažnyčios socialinėje doktrinoje, bet pirmiausia dėl to, kad šiai teisei yra iškilusi didelė grėsmė. Grėsmė gali reikštis gana įvairiai: nuo perdėto sekuliarizmo ir nepakantumo bet kokiai viešai religingumo raiškai Vakaruose iki religinio fundamentalizmo, religijos politizavimo kai kuriose Rytų šalyse, ypač turinčiose musulmonų daugumą. Šiame kontekste, taip pat atsižvelgiant į globalizacijos didinamą kultūrinį bei religinį pliuralizmą, Šventasis Tėvas nori akcentuoti, kad laisvas tikėjimo išpažinimas gali padėti išvengti konfliktų.

Gerai žinoma ir kita sekuliaristinėje aplinkoje paplitusi nuomonė: jeigu priklausomybė įvairioms religijoms neretai tampa smurto priežastimi, tai taikiam sambūviui galbūt reikia visiškai atsisakyti religijos, atmetant ir moralines nuostatas. Popiežius Benediktas XVI tokią nuomonę vadina „iliuzija“, nes tai reikštų žmogaus prigimties, kuri sudaryta iš dviejų matmenų – religinio ir socialinio, nuslopinimą. Normalus visuomenės gyvenimas tuomet būtų neįmanomas, kadangi neįsivaizduojama, kad tikintieji „idant būtų veiklūs piliečiai, turėtų nuslopinti dalį savęs“. Kaip tik tokia padėtis egzistavo ateistinio komunizmo diktatūros sąlygomis, kada tikintieji galėjo naudotis savo pilietinėmis teisėmis tik viešai paneigdami Dievo buvimą ir taip dvasiškai išprievartaudami patys save.

Viešojo gyvenimo atvirumas transcendencijai

Perspėdamas, kad tokiu keliu galima pasukti ir perdėto sekuliarizmo sąlygomis su įsiviešpatavusia etinio reliatyvizmo „diktatūra“, Šventasis Tėvas pabrėžia, jog „viešojo religijos vaidmens užtemdymas reikštų statymą neteisingos visuomenės“, kuri neatitinka žmogiškojo asmens prigimties. O neteisingoje visuomenėje kalbėti apie patvarią taiką faktiškai yra neįmanoma, nes tada vietoj tikėjimo nešamo solidarumo ir skirtingų sluoksnių integracijos pradedamos ginčyti ir kitos teisės bei vertybės, būtinos nacionalinės ar tarptautinės tvarkos palaikymui. Taip pat negalima atmesti „etinio religijos indėlio politinėje srityje“, kaip ir „kultūros religinio dėmens“, kuris buvo šimtmečiais formuojamas ir darė pozityvią įtaką tautų gyvenimui.

Pripažindamas tam tikrą fanatizmo bei fundamentalizmo pavojų, kada religijos išpažinimas yra politikos įrankis (kai kuriose islamo teokratinėse valstybėse), taip paneigiant ir pačią religinę laisvę (krikščionių) mažumoms. Popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad viešasis gyvenimas turi būti taip organizuojamas, kad atsivėrimas transcendencijai būtų skatinamas. Kaip tik dėl to parlamentuose priimami įstatymai ir valstybinių institucijų veikimas „negali ignoruoti piliečių religinio matmens ar jo apskritai nepaisyti“, bet jį pripažinti ir gerbti, kaip ir pačią žmogiškąją prigimtį. Čia Šventasis Tėvas netiesiogiai nurodo į kartais Vakarų sekuliarizuotose valstybėse priimamas teisines normas (homoseksualų „sąjungų“, abortų, eutanazijos legalizavimą), kurias kitaip, kaip antireliginiu fanatizmu ar priešingumu prigimčiai ir negalima pavadinti.

Toks antireliginis fanatizmas kartais įsivyrauja ir valstybinėse institucijose, kada asmeninis religinių pažiūrų parodymas gali sužlugdyti profesinę karjerą ar net kainuoti darbo vietą. Teisinimasis institucijos pasaulėžiūriniu „neutralumu“ ar demokratine „daugumos valia“ (tiksliau sakant – savivale), čia yra nepriimtinas, kadangi „teisingumas yra daugiau negu vien įstatymo parengimo ir taikymo aktas. Jis taip pat aprėpia kiekvieno asmens kilnumo pripažinimą“, – pažymi popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai. Negalima abejoti dėl pozityvaus valstybinių institucijų pasaulietiškumo, tačiau radikalus viešojo religijos matmens atmetimas „visuomenę stumia į politinį ir ideologinį totalitarizmą, perdėtai akcentuojantį valdžios galią ir slopinantį bei suvaržantį sąžinės, minties ir religijos laisves, tarsi jos būtų konkurentės“, – perspėja Šventasis Tėvas.

Pagarbos ir dialogo svarba

Paragindamas plėtoti „sveiką pilietinių ir religinių institucijų dialogą žmogaus visapusiško vystymosi ir visuomenės santarvės labui“, Katalikų Bažnyčios vadovas pažymi, kad visos „didžiosios religijos gali būti svarbus žmonių šeimos vienybės ir taikos veiksnys“. Šiuo atžvilgiu ir patys religinių bendruomenių vadovai pirmiausia yra „įpareigoti siekti abipusės pagarbos ir dialogo“. Šis dialogas negali būti suprastas, kaip tikybų painiavos arba „religinio sinkretizmo kelias“, nors Bažnyčia, kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „neatmeta nieko, kas įvairiose religijose tikra ir šventa“. Patvirtinęs šią nuostatą popiežius Benediktas XVI priminė, kad 2011 metais sukanka Pasaulinės maldos už taiką Asyžiuje 25-osios metinės. Šią sukaktį galbūt panašiu renginiu planuoja paminėti Popiežiškoji taikos ir teisingumo taryba kartu su kitomis Vatikano institucijomis ir Pranciškonų vienuolija.

Pabrėžęs gerai žinomą faktą, kad krikščionybė šiuo metu yra labiausiai diskriminuojama religija pasaulyje, Šventasis Tėvas dokumento pabaigoje dar kartą primena dvejopą išnaudojimą, kuris vienodai skaudus ir nepriimtinas. Artimuosiuose Rytuose (taip pat ir Šventojoje Žemėje), Azijoje ir Afrikoje krikščionių mažumos patiria ne tik teisinius suvaržymus, bet ir smurtą, netgi fizinio susidorojimo grėsmę. Tuo tarpu „krikščioniškose“ Vakarų šalyse dėl rafinuotų priešiškumo religijai formų šis diskriminavimas „kartais reiškiasi istorijos ir religijos simbolių, atspindinčių daugumos piliečių tapatybę ir kultūrą, neigimu“. Reikšdamas solidarumą ir tėvišką artumą persekiojamiems tikėjimo broliams ir sesėms vadinamojo Trečiojo pasaulio regionuose popiežius Benediktas XVI išreiškė viltį, „kad Vakaruose, pirmiausia Europoje, irgi liausis priešiškumas ir išankstinis nusistatymas prieš krikščionis“. Sekuliarizuota Europa turi susitaikyti „su savo krikščioniškomis šaknimis, kurios esmingai svarbios, trokštant suvokti jos istorijoje turėtą, turimą ir norimą turėti vaidmenį“.

Pristatydamas Šventojo Tėvo pareiškimą dėl religijos laisvės būsimajai Pasaulinei  taikos dienai, Popiežiškosios taikos ir teisingumo  tarybos pirmininkas kardinolas P. Turksonas pažymėjo jo evangelizacinį pobūdį. „Pasauliui reikia Dievo, – rašo Benediktas XVI. – Jam reikia visuotinių, visų pripažįstamų etinių ir dvasinių vertybių, o to ieškant religija gali reikšmingai prisidėti prie teisingos ir taikios visuomeninės tvarkos nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu kūrimo.“ Taigi religijos laisvė nėra „neutrali“ – ji turi skatinti tikėjimą ir atsivertimą, išganomosios Tiesos paiešką, kartu atskleidžiant „giliausias žmogaus savybes bei potencijas, galinčias pagerinti ir pakeisti pasaulį“.

© 2010 „XXI amžius“