| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Naujuosius metus pasitinkant Kun. Vytenis Vaškelis
Kai atsiduriame įvairiausių darbų ir rūpesčių sūkuryje, atrodo, kad laikas dar greičiau bėga. Todėl stabtelėkime ir atverdami Naujųjų metų pirmą puslapį savęs paklauskime: Ar aš, trokšdamas gyventi vien intensyviau, per tuos praeinančius metus savęs labiau neišeikvojau ir neišsibarsčiau? O gal galiu prisipažinti: Šįmet labiau stengiausi suderinti maldą ir krikščionišką meditaciją su kasdiene veikla ir dėl to savyje atradau naują gyvenimo ritmą, kuris mane įvedė į gilesnę vidinę ramybę ir į didesnį pasitikėjimą Viešpaties gailestingumu. 2011 metus Lietuvos vyskupai paskelbė Dievo Gailestingumo metais. Skaitydami ir apmąstydami šv. ses. M. Faustinos Kowalskos knygą Dienoraštis (2005 m. išleista Dialogo kultūros instituto, Vilniuje), esame kviečiami gilintis į besąlygišką Dievo Sūnaus meilę, kuri liejama kiekvienam, kas tik nepasididžiuoja jos atvira širdimi priimti. Plačiai žinomame Gailestingojo Jėzaus paveiksle (Jo atvaizdas su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi, šv. Faustinai buvo apreikštas 1931 m. vasario 22 dienos vizijoje Plocko vienuolyne) pavaizduoti du išraiškingi spinduliai, kurių prasmingumą per ses. Faustiną (maldos metu) apibūdino pats Jėzus: Šie du spinduliai reiškia kraują ir vandenį baltas spindulys reiškia vandenį, kuris nuteisina sielas; raudonas spindulys reiškia kraują, kuris yra sielų gyvenimas... Šie du spinduliai ištryško iš mano gailestingumo vidaus tada, kai mano mirštanti širdis buvo ietimi atverta ant kryžiaus. (...) Pasakyk, kad gailestingumas yra ryškiausia Dievo savybė. Visi mano rankų darbai yra vainikuoti gailestingumo. Viešpaties gailestingumas neturi tęstinumo pabaigos. Ar svetur vykstantys gamtos kataklizmai ir mūsų krašto dalį 2010 metais rugpjūčio mėnesį nuniokojusi vėtra nėra Jo gailestingumo ženklas? Tikiu, jog tą įsimintiną rugpjūčio 8-osios naktį, kai pradėjo šėlti viesulai, ne tik man ir kitiems tikintiesiems tėvynainiams teko šauktis Dievo pagalbos ir pasigailėjimo, nes tuomet išties atrodė, kad iki šiol neregėtos audros jėga kaip pageltusį lapelį nuo šakos gali nuplėšti parapijos namų stogo čerpes ir pridaryti kitų eibių... Manau, kad tikinčiųjų maldos tąnakt ne tik pristabdė gamtos stichijos šėlsmą, bet svarbiausia mus pačius dvasiškai sustiprino ir savaip užgrūdino, tai yra parengė dar didesniems gyvenimo išbandymams. Kita vertus, visuotinai pripažįstama, kad gamtoje vykstančio globalinio atšilimo viena iš pagrindinių priežasčių yra pernelyg didelis organinio kuro deginimas, džiovinantis dirvožemį ir miškus, sukeliantis rūgščius lietus... Trumpai tariant, kai dėl netvarkingos ir savanaudiškos žmonių veiklos suardoma Dievo nustatyta gamtos jėgų pusiausvyra, gamta keršija: vis daugiau žmonių kenčia nuo žemės drebėjimų, uraganų, viesulų ir liūčių. Kai kas prieštaraus: kodėl Dievas savaime nesustabdo nelaimių? Jis ne robotas, kurį būtų galima pagal savo įnorius užprogramuoti ir pagal savo dūdelę šokdinti. Dievas, būdamas laisvės, išminties ir meilės Pilnatvė, leidžia įvairias nelaimes, nes nenori iš žmonių atimti didžios laisvės dovanos net tada, kai Jis iš anksto žino, kad jie darys sprendimus, priešingus tiesai. Čia pravartu prisiminti Edeno sodo pirmuosius gyventojus, kurie buvo apdovanoti tobula laisve, kurios esmė visiškas klusnumas Dievui, nes Jame slypi bet kokio gėrio apogėjus. Tik tada žmogus yra laimingas, kai jis sąmoningai stengiasi paklusti Viešpaties valiai, vadinasi, dar labiau susilieti su Juo dvasia, idant per jo asmenį ryškiau spindėtų dieviškojo panašumo atvaizdas. Anot Thomo Mertono, tobula dvasinė laisvė yra absoliutus negebėjimas rinktis kokį nors blogį. Kai visa, ko trokšti, yra iš tiesų gera ir kiekvienu pasirinkimu ne tik trokštama to gėrio, bet jis ir pasiekiamas, tada esi laisvas, nes darai visa, ko nori, kiekvienas tavo valios aktas tobulai įgyvendinamas. Pirmieji mūsų tėvai iki nuopuolio be didesnių pastangų laisvės dovaną naudojo laisvai garbindami ir mylėdami Dievą, nes Jis jiems buvo aukščiausios laimės ir džiaugsmo regimybė... Nusigręžę nuo Dievo, jie prarado didžiausią dovaną tobulą laisvę laisvai mylėti tik Jį ir Jame save ir kitus... Nuo Adomo ir Ievos laikų iki pasaulio pabaigos yra ir bus žmonių, kurie, užuot pasirinkę gėrį, kreipia savo mintis ir gyvenimą blogio link. Jie pradeda trypti jiems suteiktą laisvės dovaną, nes iškeičia tikros laisvės siekius į savo asmeninių ambicijų tenkinimo surogatus. Pasak Thomo Mertono, nuodėmę supa tam tikri gėriai pavyzdžiui, kūno nuodėmės, susijusios su tam tikrais kūno malonumais. Bet ne tie malonumai yra blogi. Jie geri ir Dievo norimi. (...) Nors patys malonumai yra geri, valios vadovavimas jiems aplinkybėmis, priešingomis Dievo valiai, tampa blogiu. Kadangi valia vadovauja nederamai, jos ketinimas nepasiekiamas. Tad jis sužlunga. Taigi galiausiai joks nuodėmės aktas negali suteikti laimės. Dievas į kiekvieną žmogų žvelgia ne kaip į savo marionetę, bet kaip į kilniausią asmenį, kuris yra apdovanotas išmintimi, įžvalgumu ir laisve daryti tokius sprendimus, kurie liudytų, jog Jo Sūnaus kraujas buvo pralietas ne veltui. Švč. M. Marija, Dievo Gimdytoja, yra viena didžiausių Viešpaties gailestingumo dovanų. Ji tobulu klusnumu Dievui parodė, kaip galima tobulai mylėti Jį. Marija yra Jėzaus gailestingumo veidrodis, kuriame išvystame Jos Širdį, o joje daugybę žmonių, atradusių tikros ramybės užutekį, kurio pasaulis nepajėgus suteikti.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |