| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dievo maloningumo žmogui išraiška Vilkaviškio vyskupo kalėdinis laiškas
Nuoširdžiai sveikinu visus sulaukus Viešpaties Jėzaus užgimimo iškilmės. Baigiantis kalendoriniams ir prasidėjus naujiems liturginiams metams, Kristaus gimimo šventė kaip ir kasmet mus aplanko tokius, kokie esame: skubančius ir nesuspėjančius, daug ko siekiančius, bet ne visada besidžiaugiančius tuo, kas pasiekta, ir gerus, ir vieni kitiems kažkiek kritiškus. Sulaukę šventųjų Kalėdų širdies gilumoje trokštame, kad jos būtų ypatingos, suteiktų ne tik fizinį poilsį, leistų atitrūkti nuo nesibaigiančių darbų, bet ir apdovanotų dvasiniu džiaugsmu, ramybe, atneštų asmeninių lūkesčių išsipildymą, būtų sutarimo tarp artimųjų, vienybės šeimoje laikas. Šie vidiniai troškimai ypač išryškėja Šventų Kalėdų metu, kai artimai susitinkame su Dievu, priėmusiu žmogiškąją prigimtį. Jie svarbūs visiems, nes kyla mūsų dvasios gelmėje ir yra būdingi kiekvienam geros valios žmogui. Tokių dalykų trokšti nėra nei gėdinga, nei silpna, nes tai yra vidinės pilnatvės, tikros laimės troškimas. Šventųjų Kalėdų laikas ypatingas, nes jis mums skelbia ir liudija, jog Jėzaus gimimas didelio Dievo maloningumo žmogui išraiška. Ypač šiuo laiku Visatos Kūrėją suvokiame kaip mylintį bei ištikimą Dievą. Klausydami Evangelijos apie Jėzaus gimimą Kalėdų nakties Bernelių Mišiose, drauge su Evangelijoje minimais piemenėliais galime džiaugtis angelo žinia: Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas (Lk 2, 911). Ši piemenims angelo paskelbta žinia yra paprasta ir kartu ypatinga. Jėzus ateina priėmęs žmogaus prigimtį ir gimsta labai kuklioje aplinkoje. Bet kartu Jis ateina vykdyti ypatingos misijos atpirkti, gelbėti žmonijos. Net ir Jo atėjimą lydi nepaprasti ženklai: Jam kelią paruošia Šventoji Dvasia, angelai, Betliejaus žvaigždė. Išganytojo gimimo žinia nėra vien džiugi ir maloni. Ji nežada gražios istorijos su laiminga pabaiga, joje atsispindi ir gyvenime neretai pasitaikantys prieštaravimai. Žinią apie ateinantį Jėzų kai kas pasitinka atšiauriai ir priešiškai. Kalėdų ryto Mišiose girdime apaštalo Pauliaus žodžius, kuriais tautų apaštalas mums padeda suprasti, kodėl Dievas atėjo į žemę: jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo (Tit 3, 5). Taigi Dievo gerumas, gailestingumas nusidėjusiam žmogui toks didelis, jog Jėzaus nesustabdo jokie sunkumai, žmogiškas nedėkingumas ir šaltumas. Taip Jėzus moko elgtis ir mus. Neseniai teko girdėti pasakojimą apie vieną šeimą. Po kelių bendro gyvenimo metų, sulaukę dviejų vaikų, sutuoktiniai išsiskyrė tarpusavio meile grįsta bendrystė pavirto neapykanta, nebeliko palankumo vienas kitam, supratimo. Vaikai tapo tokios dramos įkaitais. Tai dažnos šeimos istorija mūsų laikais. Beveik kiekvienas savo aplinkoje žinome panašių atvejų. Tokioje situacijoje yra įprasta kaltinti kitą pusę ir nenorima suprasti, jog laiku parodytas atleidimas, gailestingumas, nors nelengvai, bet vis dėlto gali išsaugoti tarpusavio supratimą, meilę ir šeimą. Nė vienas nesame tobulas: tik vienos konflikto pusės kaltinimas dažnai netgi nėra teisingas. Daugelis tokių istorijų mūsų kasdienybėje nuolatos skatina mokytis iš Dievo gailestingumo. Jis, būdamas tobulas, be nuodėmės, vis dėlto yra palankus kiekvienam žmogui ir, kaip sakoma Evangelijoje pagal Matą, leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 45). Kol gyvename žemėje ir galime pasitaisyti, Dievas neskuba pasmerkti, atstumti. Tariant psalmininko žodžiais, atlaidus ir gailestingas yra VIEŠPATS, lėtas pykti ir pilnas gerumo (Ps 145, 8). Jėzus kartą pasakė šventajai vienuolei Faustinai: Labiausiai su Dievu supanašėjate atleisdami savo artimui. Atleidimas ir susitaikinimas kasdieniame gyvenime daro mažus stebuklus. Nuoširdus atsiprašymas net dėl mažų dalykų šeimoje apsaugo nuo nepasitikėjimo, priešiškumo, galinčio išaugti ir į didesnius konfliktus, net skyrybas. Taip elgiantis daug mažiau šeimų suirtų, mažiau liktų nuoskaudų. Jei turėtume daugiau gailestingumo ir gerumo, būtų daug mažiau vienišų senelių, globos institucijoms paliktų vaikų. Reikia pasakyti ir tai, jog gailestingumas nereiškia nuolaidžiavimo blogiui, nemoraliam elgesiui. Gailestingumas nesustabdo ir neatleidžia nuo geranoriško ir mandagaus tiesos pasakymo, gero pamokymo ar patarimo. Gailestingumas, net ir skriaudėjo atžvilgiu, yra ne silpnumo, menkumo, bet didelės brandos ir tvirtumo ženklas. Gerumas, gailestingumas, atleidimas ugdo artimo meile grindžiamus ryšius tarp žmonių, stiprina pagarbą žmogaus gyvybei ir asmens orumui. Pasitikėjimas Dievo gailestingumu kiekvienam asmeniui, net sunkiai nusidėjusiam, suteikia jėgų pasinaudoti sakramentinio susitaikinimo su Dievu galimybe, atliekant asmeninę išpažintį, galbūt po daugelio metų susigrąžinant vidinę ramybę ir džiaugsmą. Šia proga noriu priminti, jog Lietuvos vyskupai nutarė ateinančius 2011-uosius metus Lietuvoje paskelbti Dievo Gailestingumo metais. Tuo esame raginami per šiuos metus geriau ir giliau pažinti pamaldumo Gailestingajam Jėzui tradiciją, plėsti šią artimai su Lietuva susijusią, bet mūsų krašte per mažai išplitusią maldingumo praktiką. Juk ypatinga Dievo gailestingumo apaštalė šventoji sesuo vienuolė Faustina prieškaryje gyveno Vilniuje. Visose Lietuvos vyskupijose vyks Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopijos piligrimystė. Pagerbiant Gailestingojo Jėzaus atvaizdą tikintieji kviečiami susipažinti su jo nutapymo ir Jėzaus apsireiškimų šventajai vienuolei Faustinai istorija, geriau pažinti Dievo gailestingumo slėpinį. Tegu prasidedančiais Gailestingumo metais Viešpaties gimimo šventė skelbia ir liudija Dievo gerumą žmogui. Betliejaus Kūdikis visiems teparodo, kad visokio gerumo, meilės šaltinis yra mums save dovanojantis Dievas, mokantis visus žmones skleisti ir kurti gėrį savo aplinkoje. Vilkaviškio vyskupas Rimantas NORVILA
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |