|
Laisvės klodai
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Lietuvoje dažnai išgirsti svarstant apie demokratiją, teisinę valstybę ir džiaugsmą atgauta laisve. Bet ar tikrai Lietuva laisva, ar tikrai laisvi esame mes, dauguma šalies piliečių? Teoriškai esame laisvi, tačiau gyvenimo praktika rodo ką kita mūsų krašte įsigalėjusių monopolinio kapitalizmo magnatų interesai radikaliai skiriasi nuo daugumos šalies piliečių interesų. Šie magnatai, kad ir būdami ryškia mažuma, primeta savo valią daugumai Lietuvos piliečių ir mūsų šalyje sukūrė ištisą korupcijos aštuonkojį: disponuoja didžiulėmis lėšomis ir daro įtaką įstatymų leidybai, televizijoms bei laikraščiams. Jie pateikia iškreiptą vaizdą: neva Lietuva tai teisinė demokratinė valstybė, kurioje egzistuoja nedidelės problemos, o visi, kalbantys apie korupciją, oligarchinę santvarką ar pedofilų klanus, tai valstybės pamatų griovėjai. Bet iš tiesų būtent monopolinio kapitalizmo tironija jau apgriovė mūsų valstybės pamatus. Žvelgdami į istorijos raidą matome tam tikras praeities ir dabarties lygiagretes. Kadaise Europoje klestėjo Stalinas, Hitleris, Musolinis ir kiti nuožmūs tironai, o dabar klesti šiuolaikiniai tironai V. Putinas, S. Berluskonis, N. Sarkozy, A. Škėlė, A. Lukašenka, V. Janukovyčius. Tuo tarpu Lietuvos politikos olimpe dominuojantys korumpuotų politikų kastos nariai visi tie kirkilai, keserauskai, čaplikai ir kiti politiniai vertelgos nėra savarankiški žaidėjai tai Rubicono, Dujotekanos ir dar kelių galingų korporacijų statytiniai. Šie politiniai vertelgos susiję ir su grėsmingomis užsienio jėgomis jie yra žaisliukai Rusijos žvalgybos ir galingų tarptautinių slaptųjų ložių rankose. 2010 metais Lietuvoje ekonominė padėtis vis prastėjo, o Kauno pedofilijos byla atskleidė, kad jokios teisinės valstybės nėra korumpuoti prokurorai panorėję gali sužlugdyti bet kurią bylą, o jiems neįtikusius piliečius nuožmiai persekioti. Kovotojo su pedofilija Drąsiaus Kedžio persekiojimo ir brutalaus nužudymo istorija parodė, kaip susidorojama su klanams neįtikusiais piliečiais. Nenuostabu, kad ir Lietuvos užsienio politika šiais metais patyrė fiasko tiek nuolaidžiavimas Rusiją valdančiam Kremliaus režimui, tiek pataikavimas Baltarusiją valdančiam A. Lukašenkos režimui davė apgailėtinus rezultatus. Ypač apmaudus bendradarbiavimas su kriminaliniu Lukašenkos režimu: net buvo teigiama, kad šis režimas neva pradės vykdyti laipsniškas demokratines reformas. Bet prieš porą savaičių po suklastotų Baltarusijos prezidentų rinkimų prasidėjo masinės represijos buvo suimti septyni opozicijos kandidatai į prezidentus, pradėti vykdyti ir masiniai opozicijos aktyvistų areštai, užsienio žurnalistų persekiojimas ir net įkalinimas, o protestuojantys dvidešimt tūkstančių baltarusių buvo mušami, spardomi ir velkami į autobusus. Ir pozicija dėl Ukrainos valdžios palaikymo pasirodė klaidinga V. Janukovyčiaus režimas aukšto rango Lietuvos diplomatų ir politikų buvo įvardijamas kaip demokratinė šios šalies valdžia, tuo tarpu šie demokratai nuo gruodžio pradžios Ukrainoje pradėjo didžiulę politinio persekiojimo kampaniją masiškai pradėti suiminėti opozicijos lyderės J. Tymošenko šalininkai. Nors tokios represijos per daug nestebina Ukrainai vadovauja už plėšimus ir reketą tris kartus teistas recidyvistas V. Janukovyčius. Jis savo rinkimų kampaniją surengė už stambios mafijos grupuotės, vadinamojo Donecko klano, ir tarptautinio aferisto D. Firtašo pinigus.
Tęsiama jau daugelį metų trunkanti tamsiųjų politinių technologijų bei viešosios erdvės manipuliacijų tradicija. Regėjome daugybę dirbtinai išpūstų skandalų bei skandaliukų nuo H. Daktaro demonizavimo iki spekuliacijų apie tikrus ar tariamus dainininkės I. Jurgelevičiūtės nusikaltimus bei daugybę visokių skandaliukų apie popžvaigždučių skyrybas ir gyvenimo dramas. Visą laiką stengiamasi nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų kodėl Lietuvoje elektros kainos visame regione didžiausios ir kodėl mūsų šalyje toks brangus kuras? Kodėl marinama garsioji Kauno pedofilijos byla, D. Kedžio nužudymo byla, Kalvarijos kriminalistų byla, Alytaus tekstilės ir Valdovų rūmų aferos, o kai kurios bylos fabrikuojamos E. Kusaitės, Gatajevų, A. Petrusevičiaus? Kodėl Lietuvoje engiama ir žlugdoma katalikiška spauda, kodėl Lietuvoje engiami ištisi žmonių sluoksniai pensininkai, neįgalieji, studentai, smulkieji verslininkai? Šalies turguose prekiaujantiems smulkiesiems verslininkams vėl iškilo nauja grėsmė ketinama įvesti kasos aparatus. Tai jiems sukels daug problemų gresia nuostoliai ir net bankrotai. Tačiau tiesa kartais prasiveržia pro užkardas štai prieš kelias dienas TV3 televizijos laidoje dalyvavęs interneto portalo ekspertai.eu įkūrėjas, aktorius A. Nakas drąsiai teigė: VEKS ir Valdovų rūmų bylas tirianti prokurorė Malinauskienė yra nusikalstamo pasaulio atstovė. A. Nako bendražygis aktorius R. Boravskis dar šių metų pavasarį atvirai pareiškė: Kėvišas mafijos krikštatėvis.
Laisvės ir demokratijos tema verčia pažvelgti į demokratijos ištakas. Deja, Lietuvoje nutolstama nuo klasikinės demokratijos dėsnių, kuriuos dar XVII amžiaus pabaigoje suformavo anglų filosofas Džonas Lokas. Pirmas dėsnis liaudis patiki tam tikrai valdžiai valdyti kraštą. Antras jei valdžia valdo prastai, liaudis turi teisę valdžią įspėti. Trečias dėsnis jei po kelių įspėjimų valdžia ir toliau neatsižvelgia į juos ir valdo prastai, liaudis turi teisę tokią valdžią nuversti. Tuo tarpu Lietuvos politinis elitas primeta kažkokias abrakadabras, mažai ką turinčias su klasikine demokratijos samprata. Jie aiškina: piliečiai dalyvauja rinkimuose, išrenka valdžią ir tuo jų misija baigiasi. Kontroliuoti valdžią ar juo labiau kelti kategoriškus reikalavimus jie neturi teisės. Jei aktyvūs piliečiai bando tai daryti, jie apšaukiami valstybės griovėjais, marginalais ir violetine minia. Samdyti propagandos šulai dar pareiškia, kad tauta pati kalta, nes ji pati balsavo ir išrinko valdžią. Iš tikrųjų susikompromitavusias Lietuvos valdžios struktūras formuoja siauras, bet itin įtakingas sluoksnis kriminalizuotas elitas. Šio elito pažabojimas ir nušalinimas nuo vadovaujančių pozicijų viena iš pagrindinių sąlygų Lietuvos kaip teisinės ir demokratinės valstybės atkūrimui. Tai rodo ir kitų iš oligarchijos liūno pakilusių valstybių pavyzdžiai. Štai Lotynų Amerikos šalys Urugvajus, Čilė ir Kosta Rika iš nuosmukio pakilo tik tada, kai nuo šių šalių valdymo buvo nušalintas susikompromitavęs elitas ir į vadovaujančius postus atėjo daugelį metų prieš korumpuotus režimus kovoję patriotai. Dabartinis Urugvajaus prezidentas Ch. Muchika buvęs pogrindinės organizacijos Tupamaros narys, partizanas, su ginklu rankose kovojęs su išnaudotojais, net 14 metų praleidęs kalėjimuose.
Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje vis didėja skurdas bei socialinė atskirtis: negausių piliečių grupių pajamos vis didėja, o daugumos piliečių pajamos mažėja arba pastaruosius kelerius metus neauga, nors mokesčiai nuolat didėja, kyla maisto produktų, drabužių ir pagrindinių paslaugų kainos. Lietuvoje tiesiog įsigali išnaudojimas ir privilegijuotų asmenų grupių prieš daugumą piliečių vykdomas psichologinis ir net fizinis teroras. Mūsų krašte regime XIX amžių primenančias realijas visuomenė suskaidyta į du priešiškus polius išnaudotojus ir išnaudojamuosius. Atskiros studijos verta tema nuo 1990 metų prasidėjęs luominės visuomenės formavimasis. Visuomenės viršuje turtingiausias luomas oligarchų klasė. Tai negausus luomas per šimtą oligarchų, kurių pajamos per mėnesį siekia dešimtis milijonų litų, ir keli šimtai jų samdomų parankinių jų įmonių vadovai, patarėjai ir advokatai, kuriems nuo oligarchų milijonų dalybų stalo nubyra riebūs trupiniai dešimtys, o kartais ir šimtai tūkstančių litų per mėnesį. Šie asmenys ir jų šeimų nariai tai keli tūkstančiai turtingiausių Lietuvos žmonių. Greta jų korumpuotų politikų, teisėjų ir prokurorų kastos (per tūkstantį žmonių) bei kriminalinio pasaulio elitas keli šimtai įtakingiausių kriminalinių baronų ir stambesnių kriminalinių grupuočių vadeivų. Politikų ir prokurorų oficialios algos siekia nuo 3,5 iki 15 tūkstančių, tačiau korumpuoti politikai bei prokurorai gauna šešėlines pajamas iš oligarchinių struktūrų bei kriminalinių klanų. Oligarchų klasė, korumpuotų politikų ir prokurorų kastos bei kriminalinio pasaulio elitas susiję itin glaudžiais ryšiais tai to paties korupcinio kriminalinio medžio šakos. Šių sluoksnių atstovai yra turtingiausi ir įtakingiausi Lietuvos asmenys. O vidurinioji klasė Lietuvoje negausi tik apie 15 procentų šalies piliečių. Apie 80 procentų Lietuvos gyventojų tai vos suduriantys galą su galu arba skurstantys žmonės. O juk dar senovės Atėnų filosofas Aristotelis teigė, kad juo gausesnė vidurinioji klasė, tuo stabilesnė valstybė.
Su valstybės ir visuomenės stabilumu susijęs dar vienas svarbus klausimas istorinės tiesos klausimas. Kai kurie šiuolaikiniai istorikai išleidžia veikalus, kuriuose aprašomi pastarųjų dviejų dešimtmečių įvykiai, tačiau A. Brazausko ir kitų bolševikų lyderių veiksmai įvardijami kaip normalių valdžios veikėjų veiksmai. O juk šie asmenys įvykdė daugybę nusikaltimų dalyvavo didžiulėse aferose, dangstė mafijos klanus, padėjo savo giminaičiams užgrobti valstybės turtą. Neįvardiję istorinės tiesos nepasieksime laisvės, toliau skęsime melo ir iliuzijų liūne. Lietuvoje vis dar sklando pasakėlės apie gerąjį Sniečkų, kuris neva gynė mūsų krašto interesus. Žinoma, A. Sniečkus atliko ir gerų darbų, tačiau jis įvykdė ir daugybę nusikaltimų organizavo masinius trėmimus į Sibirą, persekiojo partizanus bei disidentus. Ir esminis faktas A. Sniečkus ilgą laiką vadovavo pagrindinei kolaborantų struktūrai LKP CK, buvo Maskvos vietininkas. Kur nužengsime, garbindami budelius ir išdavikus? O vėl atgijęs pokario stribų garbinimas tai apmaudus ir priešiškų jėgų inspiruotas procesas. Veikia net stribų interneto portalas gana gausiai lankoma svetainė pokaris.info. Kai kurie mūsų istorikai ir žurnalistai pokario stribus ir partizanus sulygina neva partizanai ir stribai mažai kuo skyrėsi. Tokie tiesos skleidėjai yra išdavikai, dažnai ir dirbantys už judošiaus atlygį iš įvairių Kremliaus įkurtų fondų bei garsiosios Dujotekanos gaunamus pinigus. Šiais prieštaringais laikais labai reikia esminių vertybių tiesos, laisvės ir taikos. Apie tokių vertybių svarbą savo kalėdiniame pamoksle kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI. O Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas pabrėžė, kad turime priešintis blogio jėgoms ir ginti tikėjimo idealus. Apie laisvės ir tikėjimo svarbą dar 1609 metais rašė šv. Pranciškus Salezietis: Būkite laisvos širdies tiek dideliuose, tiek mažuose dalykuose ir palaikykite savo širdyje taikos ir ramybės dvasią. Ne kartą esu sakęs, kad gyvenime nereikia būti suvaržytais. Veikti reikia ryžtingai, atvirai, paprastai, laisvai, nuoširdžiai. Taip sakau, nes bijau suvaržymo ir melancholijos dvasios. Trokštu, kad turėtumėt plačią ir atvirą širdį...
© 2010 XXI amžius
|