Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų giesmės

Kun. Saulius Stumbra

Gieda folkloro ansamblis „Mėguva“

Gruodžio 4 dieną, antrojo Advento sekmadienio išvakarėse, Klaipėdos etnokultūros centre vyko katalikų liaudiškosios tradicijos populiarinimo, gaivinimo renginys „Tradiciniai giedojimai: vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų giesmės“.

Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė pristatė vakaro svečius: Palangos kultūros centro folkloro centro ansamblį „Mėguva“, vadovaujamą Z. Baniulaitytės ir D. Šeduikienės, bei Klaipėdos universiteto doktorantą kunigą Saulių Stumbrą, tiriantį katalikų liaudiškojo pamaldumo praktikų edukacinius veiksnius.

Svečiai iš Palangos renginio pradžiai dovanojo nuostabią adventinę giesmę „Apie Adomą ir Ievą“, po kurios renginio vedėjas kun. S. Stumbra apžvelgė vysk. M. Valančiaus laikų giesmes. Tradicinis giedojimas – tai galimybė išlikti savimi, išsaugoti savasties lobį ir jį perduoti ateities kartoms. Negalima kalbėti apie vyskupo M. Valančiaus laikų giesmes nepažinus katalikų giesmynų lietuvių kalba istorijos.

Pirmosios giesmės lietuvių kalba, kurias išvertė Mikalojus Daukša, buvo išspausdintos tik 1595 metais jo verstame Jokūbo Ledesmos „Katekizme“: antifona „Sveika, karalyčia“ (Salve regina caeli Mater) ir giesmė „Kloniojuos žemai, tiesa uždengtoji“ (Adoro te devote latens Deitas). Šiandien „Sveika, karalyčia“ žinome kaip „Sveika, karaliene“, kuri yra ne tik vienas seniausių lietuviškos katalikiškosios poezijos pavyzdžių, bet ir viena populiariausių šermenų giesmių.

Tenka pripažinti, jog katalikų giesmynai lietuvių kalba vėlavo: pirmasis giesmynas „Giesmės tikėjimui katolickam priderančios“ pasirodė tik 1646 metais (sudarė jėzuitas Saliamonas Slavočinskis). Šiuo giesmynu rėmėsi daugelis vėlesnių giesmynų.

Labai svarbus ir antrasis lietuvių kalba išleistas giesmynas „Balsas širdies pas Poną Dievą, Paną Švenčiausią Mariją ir Jo šventus, danguj karaliaujančius“ (sutrumpintai vadinamas „Balsu širdies“) buvo išspausdintas apie 1679 metais (pirmas žinomas leidimas 1726 m.). Jėzuito Pranciškaus Šrubauskio sudarytas giesmynas buvo perleistas net 22 kartus.

Lietuviškų giesmynų istorijoje svarbus kunigas Vincentas Valmikas, kuris 1820 metais perredagavo „Balsą širdies“ ir išleido, pavadinęs jį „Kantičkomis žemaitiškomis“. Šias „Kantičkas” pataisė ir papildė vyskupas M. Valančius. Liaudies šnekoje, terminas „kantičkos“ dažnai suprantamas kaip senoviškos giesmės,  sena maldaknygė. Vyskupui M. Valančiui lenkiame galvas, jog gelbėdamas lietuvišką žodį, kovodamas su protestantizmu ir stačiatikybe, leido giesmynus: „Knyga giesmių arba kanticzkos“, „Auksa altorių“, į kurias sudėjo giesmes, kurias „ne vienas jau moka isz galvos; priduriau dar keletą naujų giesmių, kurias vilus patiksiant giedotojams” (pratarmė Kanticzkų, 1862). Į tuos giesmynus patekdavo iš lenkų, lotynų kalbų verstos giesmės, bet buvo ir autentiškų lietuvių autorių, kurių vardai mūsų dienų, deja, nepasiekė.

Folkloro ansamblis „Mėguva“ giedojo adventines giesmes, „bernelius“, kalėdojimo dainas, dalijosi senelių prisiminimais apie Advento tradicijas. Ypač dera išskirti edukacines-katechetines giesmes, kurias giedodavo mamos savo vaikams. Visos giesmių melodijos autentiškai surinktos ir užrašytos Palangos krašte, etnografinių ekspedicijų metu.

Renginio dalyviai galėjo jungtis į giedojimą, pažinti liaudies giesmės grožį. Liaudies giesmė – tautos sielos išraiška. Tai – žmogaus santykio su Dievu, Jo kulto, garbinimo išraiška, liaudiškojo pamaldumo folklorinė raiška. Šios giesmės yra tarytum poetinis perpasakojimas Šventojo Rašto – jos kalba apie Dievą. Gal tai ir yra pagrindinis skirtumas nuo šiuolaikinių giesmių, kurios centre – žmogus. Vyskupo M. Valančiaus „kantičkos“ – ne tik istorinis ir kultūrinis paminklas, jos gražus pavyzdys bendruomeninio giedojimo, kurio taip trūksta šiandien bažnyčiose.

Tradicinių giedojimų renginių tikslas – ne gyventi prisiminimais apie romantizuotą praeities gyvenimą, o gaivinti katalikų liaudišką kultūrą, kad šie papročiai, tradicijos taptų šiandienės šeimos gyvenimo dalimi.

© 2010 „XXI amžius“