Prie Seimo rūmų atidengta Laisvės gynėjams skirta atminimo lenta
|
Šiomis dienomis Seime apsilankęs
jaunimas apžiūrėjo Sausio 13-ajai
skirtą fotografijų parodą
ir ekspoziciją
Stasio POVILAIČIO nuotrauka
|
Sausio 16 dieną Nepriklausomybės aikštėje (prie Seimo I rūmų) bendra liturgine malda buvo pagerbtas žuvusiųjų už Lietuvos Laisvę atminimas.
Prie Seimo I rūmų pastato Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Seimo Pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius atidengė Lietuvos valstybės gynėjams skirtą atminimo lentą. Amžinam gyvenimui ant Lietuvos patekėjo jos laivės gynėjų širdys. Nemirtingumą ir šlovę Jiems suteikia Tėvynė, rašoma Laisvė gynėjams atminti skirtoje lentoje. Laisvės gynėjams suliepsnojo Atminties laužas.
Renginyje dalyvavo Seimo valdybos nariai, Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Lietuvos Stačiatikių (Ortodoksų) Bažnyčios arkivyskupas Inokentijus, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Laisvės gynėjai, Nepriklausomybės akto signatarai, Krašto apsaugos savanorių kariai, Lietuvos šaulių sąjungos jaunieji šauliai, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.
Seimo Pirmininko pavaduotojas Č. V. Stankevičius perskaitė Aukščiausiosios TarybosAtkuriamojo Seimo Pirmininko, Nepriklausomybės akto signataro, Europos Parlamento nario prof. Vytauto Landsbergio kalbą:
Prieš 20 metų laidojome karžygius be kalavijų, kurie nuogomis rankomis ir karštomis širdimis užkirto kelią žiauriai ginkluotam priešui, svetimiems kareiviams. Kartu su įsibrovėliais ėję lietuviakalbiai kolaborantai jau buvo užsiverbavę kitoje valstybėje, juos kvailinusioje ir pasamdžiusioje.
O Lietuva buvo apginta ir išliko. Seimo rūmai šiandien ir įrengtoji paminklinė lenta tai liudijimas, kurį reikia teisingai suprasti. Nebuvo taip, kad susirinko žmonės ir gynė Seimo narius, dirbančius savo darbą. Tauta gynė Aukščiausiąją TarybąAtkuriamąjį Seimą kaip savo pačių rinktos valdžios kūną, dvasią ir simbolį. Neliks Aukščiausiosios Tarybos nebus nė Lietuvos, Lietuvos valstybės. Kam dar neaišku?
Žmonės stovėjo ir žuvo prie Televizijos ir radijo, kad Lietuva nebūtų užčiaupta nebylė. Žmonės stovėjo, kad Lietuva gyventų. Tautos atstovybė išliko, Lietuva išliko ir gyvena, stiprėja.
Prieš keletą dienų matėme, kad jau ateina vaikai, naujieji Nepriklausomos Lietuvos piliečiai. Tegul jie eina ir čia, užsibrėžę pažinti ir pagerinti Seimą kaip naujoji jėga neabejinga visuomenė. Tegul prisimena, ką sužinojo iš savo tėvų ir senelių, iš filmuotų kronikų ir nemeluotos istorijos vadovėlių. Ir visada jų mintyse tegul iškyla ne vien pastato, bet ir tarptautinio teisingumo, sąžinės, Lietuvos garbės gynyba.
© 2011 XXI amžius
|