Nepriklausomybę turime stiprinti kasdien
Melo ir tiesos kova ypač aktuali dabartinėje Lietuvoje. Meluojama dažniausiai turint slaptus kėslus: savanaudiškumą, nusikaltimo ar klastos slėpimą, norint ką nors pažeminti ar apšmeižti. Kai meluoja pareigūnai, gali būti padaroma žala ir valstybėms. Dalia Grybauskaitė, dar dirbdama Briuselyje Europos komisare, matė prasidedantį pasaulio ekonomikos nuosmukį ir ne kartą perspėjo tuometinį Lietuvos premjerą G. Kirkilą apie būtinybę mažinti Lietuvos biudžeto išlaidas ir kaupti lėšas, kaip tai darė Estija. Premjeras neklausė, pavadino tai politikavimu ir toliau išlaidavo, slėpė nuo opozicijos ir Lietuvos žmonių blogėjančią biudžeto padėtį, t. y. melavo, tuo padarydamas didžiulę žalą.
|
Naikinimo įpročiai
Pasaulį seną išardysim iki pamatų pačių sakoma komunistų himne. Išardyti pasaulį gali ir žmonės, bet, pasirodo, sukurti naują gali tik Dievas. Vos užgrobę Lietuvą sovietiniai komunistai pradėjo ardyti lietuvišką pasaulį: naikinti materialines ir kultūrines vertybes, žudyti žmones, žaloti jų moralę. Šitai gerai atspindėjo ir pavadinti naikintojų (istrebitelių) būriai, užsiėmę žmonių persekiojimu, sodybų apiplėšinėjimu ir griovimu. Tiek pavergėjai, tiek pavergtieji greitai įprato viską nuvertinti. Kito žmogaus turtas, o ypač valstybinis, buvo tarsi niekieno. Vis dėlto vertybių nuvertėjimo metu žmonių geismas grobti ir kaupti turtą nė kiek nesumažėjo, bet gerokai sustiprėjo. Įsiviešpatavo du instinktai naikinimo ir grobimo.
|
Tiesa kėlė eiti ir ginti tai, kas svarbiausia
Giedrė Prialgauskienė
Šiandien yra šventė, žuvusiųjų artimiesiems tragiškos pergalės ir skausmo ašaromis pažymėta, tačiau visai Lietuvai tikrai šventė, net ir man, žuvusio prieš 20 metų Tito Masiulio sesei, tai šventinė, šventa diena, nes be šios dienos nebūčiau čia, negalėčiau kalbėti prieš jus, nes tiesos tiesiog nebūtų galima sakyti Lietuvoje, gal net ir nebūtų Lietuvos. Tada 1991 m. sausio 12-ąją iš Kauno į Vilnių išvažiavome devyniese, budėjome prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Aš, būdama dvylikametė mergaitė, jaučiausi lygiavertė pilietė su tūkstančiais čia suvažiavusių Lietuvos žmonių. Visi kartu dainavome, visi kartu meldėmės, visi kartu skandavome Lietuva. Tik ne visiems iš tų tūkstančių teko grįžti namo. Tai Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius. Jie žuvo už Lietuvos laisvę. Dar beveik tūkstantis sužeistų. Kodėl jie, kodėl mes, Lietuvos žmonės, buvome čia, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie televizijos bokšto ir prie kitų objektų visoje Lietuvoje. Todėl, kad negalėjome būti kitur, todėl, kad tėvai, seneliai ir visos buvusios kartos gyveno dėl šios dienos. Dėl lūžio, po kurio turėjo prasidėti tikras laisvas kvėpavimas. Juk laisvės troškimas nuo amžių buvo įaugęs į mūsų sielas. Taip, buvo periodas, kai turėjome mokytis svetimos tautos istoriją kaip savą. Mūsų tikroji Lietuvos istorija ėjo iš lūpų į lūpas, ją perdavė seneliai tėvams, o tėvai vaikams. Deja, ne visi dalis bijojo ir nutraukė tą tiesos grandinę.
|