Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Naujametis Popiežiaus susitikimas su diplomatais

Mindaugas BUIKA

Popiežių Benediktą XVI sveikina 178 šalių, su kuriomis Vatikanas palaiko santykius, diplomatai

Religijos laisvė Vatikano užsienio politikoje

Kalėdinio laikotarpio kalbose ir homilijose popiežius Benediktas XVI daug kartų išreiškė susirūpinimą dėl sustiprėjusių išpuolių prieš krikščionis įvairiose pasaulio vietose. Pavojuje atsidūrusi religijos laisvė buvo ir jo kreipimosi Pasaulinei taikos dienai pagrindinė tema. Ši tema vyravo ir Šventojo Tėvo kalboje, pasakytoje sausio 10 dieną vykusiame metiniame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotu diplomatiniu korpusu, tuo norint pabrėžti, kad dėl diskriminacijos ir persekiojimo kenčiančių krikščionių gynimas – ar tai būtų Artimieji Rytai, ar komunistų valdomos šalys, ar sekuliarizuota Europa – yra Vatikano užsienio politikos prioritetas.

Pasiklausyti Šventojo Tėvo tarptautinio gyvenimo vertinimų ir palinkėjimų į Apaštališkųjų rūmų Karališkąją salę susirinko didelis diplomatų būrys. Vatikanas palaiko santykius su 178 pasaulio valstybėmis, su kuriomis yra sudaręs vadinamuosius konkordatus ir kitas sutartis. Šventasis Sostas taip pat turi savo diplomatinius atstovus Europos Sąjungoje, Europos Taryboje, Jungtinių Tautų Organizacijoje ir jos struktūrose, palaiko ryšius su suvereniu Maltos riterių ordinu ir Palestinos išsivadavimo organizacija. Neseniai pranešta apie konkordato su Baltarusija teksto rengimą. Popiežius Benediktas XVI pastarojoje kalboje pranešė, kad susitarta su Vietnamu dėl Vatikano nereziduojančio atstovo paskyrimo šioje komunistų valdomoje šalyje.

Šventojo Tėvo atstovai (apaštališkieji nuncijai) jį nuolat informuoja apie pastaruoju metu pagausėjusius smurto prieš Kristaus išpažinėjus atvejus bei religinę netoleranciją jų atžvilgiu. Apžvelgdamas pasaulio įvykių panoramą Katalikų Bažnyčios vadovas priminė atvejus Rytuose ir Vakaruose, kai buvo paneigiama ar suvaržoma religijos laisvė, tuo pažeidžiant ir patį žmogiškąjį orumą. Juk religinis dėmuo yra nepaneigiamas ir neatimamas žmogaus egzistencijos ir veikimo požymis, tiek įprasminant savąją asmenybę, tiek kuriant bendruomenę. Įvesdamas apibendrinančią „homo religiosus“ („religingas žmogus“) sampratą, popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad šio fundamentalaus bruožo nepaisymas sukelia daug konfliktų įvairiuose asmeninio ir visuomeninio gyvenimo lygmenyse.

Išpuoliai prieš krikščionių mažumas islamo pasaulyje

Aptardamas padėtį atskiruose regionuose Šventasis Tėvas pirmiausia nurodė į krikščionių gyvenimo dramatiškumą Irake, kur dėl užsienio invazijos ir vidaus pilietinių konfliktų per pastarąjį dešimtmetį jų bendruomenė sumažėjo kone dviem trečdaliais. Jeigu smurtas ir toliau taip intensyviai tęsis, tai Irako krikščionių, kurių bendruomenė  Artimuosiuose Rytuose pagal dydį užėmė antrą vietą  po Libano, dėl emigracijos gali ir visai nebelikti. Todėl popiežius Benediktas XVI pakartojo savo raginimą šalies valdžiai ir musulmonų lyderiams užtikrinti bendrapiliečiams krikščionims „saugų gyvenimą, kad jie galėtų įnešti  savo įnašą tėvynės visuomenei, kurios pilnateisiais nariais jie yra.“ Priminęs kitus pastarojo meto išpuolius prieš regiono krikščionis (ypač Egipte), netgi jų maldos namuose, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad krikščionybė yra visiškai tapati Artimųjų Rytų religija, todėl jos atstovams turi būti garantuotos išpažinimo ir viešosios veiklos teisės be jokių apribojimų.

Pasidžiaugęs, jog kai kurios Europos šalys (taip pat ir Lietuva) bei visa Europos Sąjunga pritaria Artimųjų Rytų krikščionių palaikymo politikai, popiežius Benediktas XVI nurodė, kad nepakanka jiems užtikrinti tik religinių pamaldų laisvę – reikia nutraukti diskriminaciją darbo, gyvenamojo būsto įsigijimo, politinės saviraiškos srityse. Jis taip pat priminė ypatingą krikščionių padėtį dėl naftos išteklių nešamo pelno sparčiai besivystančiame Arabijos pusiasalyje, kur jų religinis veikimas yra beveik visai uždraustas. Čia krikščionių nuolat gausėja – uždarbiauti iš Azijos bei Afrikos šalių atvyksta daug emigrantų, todėl Bažnyčia nori sukurti jiems „tinkamas pastoracines struktūras“. Deja, kartais sunku gauti leidimą net vienų maldos namų statybai, o Saudo Arabijoje, kurioje yra jau beveik 1,5 milijono atvykėlių krikščionių, kitoks tikėjimas, išskyrus islamą, iš viso nėra leidžiamas.

Šventasis Tėvas pasmerkė ir vadinamųjų piktžodžiavimo įstatymų radikalų taikymą Pakistane. Čia šiuo pagrindu neretai susidorojama su krikščionimis. Štai neseniai buitiniame ginče dėl išprovokuoto „piktžodžiavimo prieš islamą“ mirties bausme buvo nuteista jauna krikščionė, penkių vaikų motina Asija Bibi, o ją gynęs ir bausmę atšaukti reikalavęs Pundžabo provincijos gubernatorius musulmonas Salamas Tazyras buvo ekstremisto nužudytas. Kovai su valstybine, grupine ar individualia fundamentalizmo raiška islamo šalyse labai svarbus „tarpreliginis dialogas kiekvieno asmens ir bendruomenės religinės laisvės pripažinimui ir skatinimui“, – teigė popiežius Benediktas XVI. Tai aktualu ir daugeliui Afrikos šalių, ypač  didžiausiai kontinento valstybei Nigerijai, kurioje musulmonų ekstremistų išpuoliai prieš krikščionių maldos namus vyko per Kristaus Gimimo šventimą.

Tikinčiųjų kentėjimai komunistinėse šalyse

Šventasis Tėvas priminė ir sunkumus, iškylančius tikintiesiems komunistų valdomuose kraštuose. Jų konstitucijose tarsi pripažįstama religijos laisvė, tačiau iš tikrųjų bendruomenės yra persekiojamos, kartais iškyla netgi įkalinimo grėsmė ar pavojus gyvybei. (Pavyzdžiui, žinoma, kad dešimtys tūkstančių krikščionių yra laikomi lageriuose komunistinio režimo valdomoje Šiaurės Korėjoje.)

Popiežius pažymėjo, kad marksistinė santvarka visuomenės atžvilgiu įtvirtina „griežtą valstybės kontrolę, jeigu ne monopoliją“. Tokiomis sąlygomis tikintieji yra priversti rinktis tarp ištikimybės Dievui ir lojalumo ateistinei valdžiai, žinodami, kad pirmu atveju laukia dideli kentėjimai, o antruoju tam tikros privilegijos.

Benediktas XVI paminėjo komunistų valdomą Kiniją, kurioje prieštaraujant Bažnyčios kanoninėms nuostatoms veikia jų sukurta ir kontroliuojama „patriotinė katalikų sąjunga“. Lapkričio mėnesį vyko šios institucijos suvažiavimas, į kurį daugelis Popiežiui ištikimų Kinijos vyskupų buvo nugabenti su policija. Tos „patriotinės“ Bažnyčios vadovais išrinkti (tiksliau sakant, komunistų paskirti) hierarchai, nutraukę ryšius su Roma, nieko bendra neturi su bažnytiniu gyvenimu. Komunistinei valdžiai jie yra parankūs, todėl jiems kartais netgi skiriamos vietos valstybės parlamente, o Popiežiui ištikimi aktyvūs dvasininkai tampa „nelegalais“ ir uždaromi į lagerius „perauklėjimui“.

Su aiškia nuoroda į Kiniją bei kitus komunistų valdomus kraštus Benediktas XVI reikalavo, kad katalikų bendruomenėms būtų „užtikrintas pilnas organizacinis savarankiškumas ir laisvė misijos atlikimui pagal tarptautines normas ir šios (religinės) srities standartus.“ Jis pripažino, kad komunistų valdomoje Kuboje prasidėjo Bažnyčios ir režimo dialogas (2010 metais buvo leista atidaryti naują kunigų seminariją, taip pat tartasi dėl politinių kalinių paleidimo), kurį „reikia toliau plėtoti ir stiprinti“. Šventasis Tėvas užsiminė, kad Kuba buvo vienintelė komunistų valdoma šalis, nenutraukusi diplomatinių santykių su Vatikanu, ir šių ryšių 75-mečio sukaktis praėjusiais metais buvo iškilmingai paminėta.

Ir popiežiaus Benedikto XVI pirmtakas Dievo tarnas Jonas Paulius II savo susitikimuose su diplomatais nuolat minėjo kovos už religijos laisvę svarbą tuomet komunistų valdytose Rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos „imperijos“ šalyse. Neseniai Vatikano radijas priminė, kad 1991 m. sausio 12 dieną, vykstant sovietų agresijai prieš Lietuvą, kalbėdamas prie Šventojo Sosto akredituotam diplomatiniam korpusui popiežius Jonas Paulius II sakė, kad nuolat galvoja apie „Baltijos šalis, ypač man brangią Lietuvą“, kadangi „tų kraštų visuomeninį gyvenimą ženklina neraminanti įtampa ir dideli lūkesčiai“. Šventasis Tėvas linkėjo, kad 1991-ieji būtų solidarumo su sovietinio totalitarizmo grandines nusimetusiomis tautomis metais. Tai buvo aiški nuoroda į neatidėliotiną tarptautinį Baltijos šalių valstybingumo pripažinimą Kremliaus agresijos akivaizdoje.

Religijos marginalizacijos pavojai

Grįžtant prie popiežiaus Benedikto XVI diplomatams sakytos kalbos aptarimo, būtina pažymėti, kad joje buvo gana aiškiai pasakyta, kad ir Vakaruose religijos laisvei iškilo nemažų pavojų, ypač dėl vadinamojo „religijos marginalizavimo“, tai yra išstūmimo iš viešosios erdvės, kas faktiškai išreiškia nepakantumą tikėjimui ar netgi ateizmo primetimą. Kai reikalaujama, kad krikščionys savo profesiniame gyvenime nesivadovautų religiniais ir moraliniais įsitikinimais ar netgi veiktų prieš juos,  pavyzdžiui, įstatymais apribojant sąžinės prieštaravimo teisę medicinos ar juridinės sistemos profesionalams. (Yra žinoma apie katalikų gydytojų, dėl įsitikinimų atsisakiusių daryti abortus, arba teisėjų, nenorinčių dalyvauti homoseksualų įvaikinimo bylose, suspendavimo atvejus.)

Šventasis Tėvas su padėka minėjo spalio mėnesį Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtą rezoliuciją, kuri patvirtino sąžinės prieštaravimo teisę medicinos personalo darbuotojams tais atvejais, kai kalbama apie pasikėsinimą į silpniausių asmenų (negimusių kūdikių) gyvybes. Tai iš tikrųjų viltingas moralios krikščioniškos politikos laimėjimas, rodantis, jog galima ir reikia aktyviai pasipriešinti ir kitais tikėjimo marginalizacijos atvejais. Popiežius Benediktas XVI, pavyzdžiui, atkreipė dėmesį į siekį kai kuriose Vakarų Europos valstybėse uždrausti didžiųjų krikščionybės iškilmių (netgi Kalėdų ir Velykų) šventimą, nes tai neva gali papiktinti religinių mažumų (musulmonų) atstovus arba ateistus. Tokiu būdu ne tik suvaržoma krikščionių teisė į viešą savo tikėjimo raišką, bet reiškia ir „išpuolį prieš kultūrines šaknis, kurios palaiko daugelio tautų gilųjį tapatumą ir visuomeninę sandorą“, – perspėjo Šventasis Tėvas.

Tas pats pasakytina ir apie asmeniško ar bendruomeniško religinių simbolių nešiojimo ar išstatymo draudimą viešosiose vietose, dėl kurio kartais netgi nukenčia moterys, pasikabinusios ant kaklo grandinėlę su kryželiu. Paminėjęs kontraversišką Europos teismo Strasbūre sprendimą, reikalaujantį, kad kryžiai būtų pašalinti iš Italijos mokyklų, nes tai neva piktina ateistų vaikus, popiežius Benediktas XVI dėkojo vadovams tų šalių (Lietuva tarp jų buvo pirmoji), kurie parėmė Italijos vyriausybę, pateikusią apeliaciją dėl šio verdikto. Jis taip pat paminėjo daugelio diecezijų ganytojus ir kitas konfesijas (tarp jų buvo ir Maskvos stačiatikių patriarchatas) bei netgi netikinčiųjų asociacijas, kurios „panoro parodyti palankumą kryžiaus simboliui, kalbančiam apie visuotines vertybes“ toje skandalingoje byloje.

„Naujos teisės“ neturi prigimtinio pagrindo

Bažnyčios, moralinių vertybių saugotojos, dalyvavimas švietimo sistemoje taip pat turi būti garantuojamas ir skatinamas. Todėl, pasak Šventojo Tėvo, yra visiškai nepateisinama, jog kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, kuriose įsitvirtina kairieji režimai, įvedamas visiškas „valstybės monopolis“ šioje srityje, uždarant katalikiškas mokyklas arba perimant jas į valstybės kontrolę. Toms vyriausybėms būtina prisiminti „Katalikų Bažnyčios įnašą nacionalinio tapatumo vystymui“ bei „neginčytiną šeimų teisę spręsti apie savo vaikų švietimo pobūdį“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Jis pažymėjo, jog panaši grėsminga tėvų teisėms situacija iškyla socialistų valdomoje Ispanijoje bei kai kuriose kitose Europos šalyse, kuriose vaikai privalo „dalyvauti seksualinio ar pilietiškojo auklėjimo kursuose“, kuriuose vadinamojo „neutralumo“ priedanga primetama „tikėjimui ir teisingam protui priešinga antropologinė samprata“.

Akivaizdu, kad šioje srityje šalia faktiškojo seksualinio palaidumo skatinimo (vietoj Bažnyčios mokomos ištikimybės ir ikisantuokinio  susilaikymo) bandoma įtvirtinti ir homoseksualizmo ideologiją su vadinamosiomis „naujomis teisėmis“. (Motinų „teise“ žudyti savo negimusius kūdikius, homoseksualų porų „teise“ sudaryti santuokas ir įsivaikinti.) Šventasis Tėvas pastebėjo, kad tam tikri visuomenės sluoksniai šias nuostatas aktyviai bando įtvirtinti nacionaliniuose įstatymuose ir tarptautinėse direktyvose, bet tai „tėra tik egoistinių siekių išraiška, kuri neturi pagrindo autentiškoje žmogaus prigimtyje.“ Bažnyčia, gindama žmogiškąjį orumą ir evangelines vertybes savo amžinojoje misijoje, niekada tam nepritars ir nedarys kompromisų su tuo blogiu.

Baigdamas savo kalbą popiežius Benediktas XVI priminė, kad ir dabartinės globalizacijos sąlygomis „krikščionys yra pašaukti ne tik atsakingai įsitraukti į pilietinį, ekonominį ir politinį gyvenimą, bet ir savo tikėjimo bei meilės artimui liudijimu įnešti savo įnašą į teisingumo ir integralios žmogiškosios pažangos siekį ir geresnį žmogiškųjų reikalų tvarkymą.“ Tam nepakanka vien abstraktaus religijos laisvės paskelbimo, tam reikia realių sąlygų sudarymo, kad savo tikėjimu besivadovaujantys asmenys galėtų veikti socialinėje srityje. O jų įnašas – Šventasis Tėvas nurodė į palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos pavyzdį – gali būti tikrai didelis, kartais netgi lemiamas.

© 2011 „XXI amžius“