|
Begalinė kaina už teisingumo nebuvimą
Aleksandras JAKUBONIS
Lietuvos visuomenė nustebusi, kad Valdovų rūmų atkūrimo kaina auga link begalybės. Laisvosios rinkos sąlygomis taip neturėtų būti. Pavyzdžiui, atėjęs turgun, pirkėjas sužino kainas ir, jeigu jam per brangu, ketina pirkinio atsisakyti ir priverčia pardavėją kainą sumažinti. Bet jeigu pirkėjai nesiderėdami moka, kiek iš jų paprašo, parduodantys pradeda kelti kainas link begalybės.
Valstybės lėšos dabar kaip atsuktas čiaupas, pro čiaupą išteka, o jį užsukti niekas nesiskubina. Valstybiniai užsakymai atliekami taip, tarsi pinigai būtų perkėlinėjami kiauruose maišuose pakeliui dalis jų būtinai išsibarsto. Imamasi nereikalingų darbų: pavyzdžiui, po kiekvienų rinkimų iš merijų ir apskrities įstaigų stengiamasi išvėdinti varžovų kvapą, todėl tie pastatai vis remontuojami, perremontuojami. Pakeičiami baldai ir kanceliarinis inventorius. Už juos mokama taip, tarsi tai būtų reikmenys imperatoriaus rūmams, pagaminti iš brangiausių žaliavų. Karališkai atsilyginama ir už perremontavimus. Neseniai Marijampolėje buvo pastatyti du paminklai, panašaus dydžio ir išvaizdos. Tas, kurio statybą finansavo valstybė, atsiėjo kelis milijonus litų, o kitas paminklas, pastatytas saviveikliškai, kainavo dešimt kartų pigiau. Tas pat ir statant kitus paminklus: kur piliečiai stato savo jėgomis, užtenka kelių šimtų litų, o jeigu tai valstybinis užsakymas, betono stulpelis jau kainuoja šimtus tūkstančių litų. Taigi, viskas, ką daro valstybė, kainuoja dešimtį kartų brangiau nei privatininkui. Bet
ir vargšui eiliniam piliečiui kvaršina galvą neatsakomas klausimas: kodėl Lietuvoj brangesnis benzinas nei pas kaimynus, ir prisieina jį kontrabanduoti iš kitur, nors turime milžinišką fabriką? Kodėl elektra visą laiką buvo brangesnė nei kitur, nors turėjome milžinišką elektrinę? Kodėl vaistai brangesni nei kaimyninėse šalyse? Ir taip toliau
O tai todėl, kad paveldėjome sovietišką tvarką, o su ja ir valstybės turto bei paprasto piliečio negerbimą. Premjeras džiaugsis, sudurstęs biudžetą, atimdamas iš darželinukų kompoto porcijas, o senukams irgi kai ką priveržęs. Ateities kartas esą neužguls valstybinės skolos. Užtat ta karta išaugs nusivylusi, įtūžusi, tebetrokštanti nesančio teisingumo ir pradės garbinti liaudies keršytojus. Tik gaila, kad liaudies įtūžis krypsta prieš kažkokį mitologinį klaną, o tikrieji vagių ir nusikaltėlių klanai jaučiasi ir toliau netrukdomi.
Daliai visuomenės nepatinka kairiarankiai, o nemaža dalis nenorėtų prileisti prie aruodų dešiniarankių. Šiuo metu bemaž visa politinė kova apsiriboja ginčais dėl to, kuriuos ilgapirščius atleisti nuo bausmių: tuos, kurie valstybės iždan lenda pro skyles iš dešinės pusės, ar tuos, kurie skverbiasi iš kairės. Ir tuo būdu įsivyravo visiškas vagių ir sukčių nebaudžiamumas. O piliečiai jau pradeda susivokti, kad jiems lygiai tas pat, kuria letena vagis ištrauks jo piniginę kairiąja ar dešiniąja. Dauguma partijų visai neturi tikslo kovoti su valstybės iždo grobstytojais. Tai daugiausia karjeristų ir grobio ieškotojų sambūriai, kuriems veiklos kryptį nusako sukti piniguočiai, o gretas papildo truputėlis naivuolių, garsiai plojančių delnais savo vadeivų žulikų tariamai neklystamiems sprendimams.
Ižde vis trūks pinigų, šalį purtys krizės viena po kitos, kol bent vienas vagis negaus per nagus, neatsižvelgiant į tai, kokią jis leteną kišo į valstybės kišenę kairę ar dešinę. Tik tuomet atpigs valstybiniai statiniai. Kol Lietuvoj neatkurtas teisingumas, tol labai sunku atkurti ekonomiką. Padorūs investuotojai nenori kišti pinigų į šalį, kur viešpatauja vagys ir kyšininkai. Nieko naujo negalima padaryti, pavyzdžiui, su valstybinio turto valdymu. Jei ir bus sukurtas koks visuomis, ten, kaip ir visur, sutūps ilganagiai, visai nesvarbu, kokia letena grobiantys. Tai ne tik valstybinių statybų, valstybinių pirkimų bei pardavimų bėdos, bet ir visi keisti kainų augimai, pensijų ir socialinių pašalpų mažėjimai, smulkių darbininkų uždarbių menkumas, lyginant su valdininkų algomis. Visos prekės Lietuvoj brangesnės, nes labai jau nupigintos yra paprasto piliečio teisės. Lietuvoj, galima sakyti, išjungtas teisingumas, paliekant žalią šviesą visų rūšių apgavikams ir vagims
© 2011 XXI amžius
|