2011 m. kovo 12 d.
Nr. 19
(1899)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kunigas Stanislavas Hliakauskis – publicistas, leidėjas, gestapo auka

Vytautas Žeimantas

Kunigo Stanislavo Hliakauskio
portretas. Iš ciklo „Baltarusijos
dvasinio atgimimo veikėjai“.
Dailininkas Anatolijus
Kryvenka (Minskas, 1996 m.)

Vaikų laikraštis „Praleski“,
kurį Vilniuje leido
ir redagavo kun. S. Hliakauskis

Šventųjų Simono ir Elenos
bažnyčia Minske (Raudonoji
bažnyčia), pastatyta 1910 m.
Pašventinta du kartus. Pirmą
kartą tai padarė kun. S. Hliakauskis
1941 metais. Po karo bolševikai
ją vėl buvo atėmę iš tikinčiųjų.
Antrą kartą ją teko pašventinti
1990 metais

S. Hliakauskio teologijos daktaro
disertacija, išleista 1937 m. Vilniuje

Michasio Mašaros knyga
„Kąstučio Kalinausko mirtis“
(Vilnius, 1934 m.), kurią savo
lėšomis išleido S. Hliakauskis

Kovo 25-oji – Vasario 16-oji

„Jaunieji baltarusių atgimimo veikėjai kuria savo asmeninį gyvenimą ir savo Tautos gyvenimą. O mūsų Tauta gabi dideliems žygiams (...) mes ne tik pavysime savo kaimynus, bet ir aplenksime juos. Mes dar pasakysime savo žodį žmonijos istorijoje“, – tai kunigo ir publicisto Stanislavo Hliakauskio žodžiai. Jis juos parašė tuo metu, kai baltarusių literatūrinė kalba tik formavosi, kai vieni baltarusiai rašė lotyniškomis raidėmis, kiti – kirilica, kai baltarusiai neturėjo nei laisvės, nei vieningos valstybės – rytinę jos dalį buvo užėmę bolševikai, vakarinę – lenkai. Be to, ir vieni, ir kiti trukdė baltarusių tautiniam atgimimui. Bolševikai, prisidengę „internacionaliniu auklėjimu“ ir teigdami, kad „didysis pasaulinio proletariato vadas Leninas kalbėjo rusiškai“, visur, ypač į valstybinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, bruko rusų kalbą. O kad geriau sektųsi, nuteisė, ištrėmė ir sušaudė per dešimt tūkstančių baltarusių šviesuolių – rašytojų, mokslininkų, kunigų, kultūros ir švietimo darbuotojų. Lenkai, užėmę vakarinę Baltarusijos dalį, elgėsi panašiai. Jiems neegzistavo baltarusių tauta, baltarusių kalba. Anot jų politikų, baltarusiais pasivadinę žmonės yra lenkai, tarmiškai kalbantys. Taigi atrodytų, kad optimizmo rašyti tokį viltingą baltarusiams tekstą neturėtų būti. Bet šiuos žodžius Vilniuje leistame baltarusių laikraštyje „25 sakavika“ (1938, Nr.1) paskelbęs kun. S. Hliakauskis tikėjo savo atbundančia tauta.  

Beje, Vilniaus baltarusių studentų leidžiamo laikraščio pavadinimas „25 sakavika“ („Kovo 25-oji“) buvo simboliškas. Ši data baltarusiams reiškia tą patį, ką lietuviams Vasario 16-oji. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, o tų pačių metų kovo 25 dieną Minske baltarusiai paskelbė Baltarusijos nepriklausomybę. Skirtumas tik tas, kad Lietuva sugebėjo apginti savo laisvę, o Baltarusijai nepavyko to padaryti.   

„Kovo 25-osios aktas – baltarusių politinės minties skydas. Jis kaip šviesi saulė nušvito virš Baltarusijos. Neužgesino jos priešiška jėga iš Rytų. Ji šviečia baltarusių širdyse. Kaip pasauliui be saulės, taip Baltarusijai be Kovo 25-osios akto gyventi negalima“, – po metų tame pačiame laikraštyje (1939, Nr.1) rašė kun. S. Hliakauskis, tiesa, pasirašęs slapyvardžiu Stasila.

Įšventintas į kunigus Vilniuje

S. Hliakauskis gimė 1896 metais valstiečių šeimoje, Porazavo kaime, Valkaviskio paviete, Gardino gubernijoje. Mokėsi gimtajame kaime, vėliau Valkavisko miesto mokykloje. 1914 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1921 m. gegužės 29 dieną Vilniuje įšventintas į kunigus.

1923 metais, Vilniaus vyskupo Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio paremtas, vyksta studijuoti į Romą, į popiežiškąjį Grigaliaus universitetą. Čia Orientalistikos studijų institute apsigina teologijos mokslų daktaro disertaciją apie archiriejų Joaną Kronštadskį ir jo veikalą „Mano gyvenimas Kristuje“. Po studijų kun. S. Hliakauskis grįžo į Vilnių, tačiau buvo pasiųstas dirbti į tėviškę, buvo klebonu kaimiškose Vilkavisko ir Balstogės parapijose. 1928 metais jis vėl Vilniuje. Dirbo Šv. Jonų bažnyčioje, 1933–1939 metais dėstė tikybą Vilniaus mokytojų seminarijoje ir Vilniaus baltarusių gimnazijoje, buvo šios gimnazijos skautų vadas.

Bažnyčiai – ir baltarusių kalbą

Antrasis kun. S. Hliakauskio gyvenimo tikslas, aišku, po pagrindinio – tarnavimo Dievui ir Bažnyčiai, buvo rūpinimasis baltarusių kalba ir kultūra.  

Jis siekė įteisinti baltarusių kalbą bažnyčioje, parapijos gyvenime. Jis nuolat eidavo į Šv. Mikalojaus bažnyčią, kurioje vienintelėje Vilniuje tuomet buvo galima vartoti lietuvių arba baltarusių kalbą. Kai lenkai iš Vilniaus už baltarusišką veiklą išsiuntė kunigą Adomą Stankevičių, S. Hliakauskis pradėjo vadovauti baltarusių katalikų parapijai. Ir jis susilaukė griežto lenkų okupacinės valdžios nepritarimo. Jo baltarusiškai veiklai priešinosi ir vyskupą J. Matulevičių pakeitęs vyskupas R. Jalbžykovskis, kuris aktyviai palaikė Vilniaus krašto lenkinimo politiką, draudė bažnyčioje vartoti lietuvių ir baltarusių kalbas.

Redaktorius, rašytojų mecenatas  

 Kun. S. Hliakauskis Vilniuje reiškėsi ir kaip aktyvus leidėjas. 1933–1939 metais jis buvo vienas iš Vilniaus baltarusių katalikų leidyklos vadovų, leido religinę literatūrą baltarusių kalba, buvo Baltarusių mokslo draugijos narys.

Savo pavarde ir slapyvardžiais Stasiuk znad Niomna (Stasiukas nuo Nemuno), Stasyla, S.Hliak rašė į „Belaruskaja krynica“ („Baltarusių šaltinis“), „25 sakavika“, „Naša volia“, kitus Vilniaus baltarusių laikraščius. Be religinės tematikos, daug rašė politinėmis, filosofinėmis, etikos temomis, propagavo baltarusių istoriją, kultūrą, kalbą.

 1937 metais Vilniuje lotynų kalba išleido savo teologijos mokslų daktaro disertaciją, apgintą Romoje. Be to, palaikė Vilniuje kuriančius baltarusių rašytojus. 1934–1935 metais kartu su Vilniaus F. Skorinos baltarusių spaustuvės direktoriumi Juozapu Naidziuku už savo lėšas išleido Vincuko Advažno (iš tikrųjų – kunigo Juozapo Hermanovičiaus) knygą „Pasaka apie žveją ir žuvelę“. Ypač jis rėmė Vilniuje gyvenantį baltarusių rašytoją ir poetą Michasį Mašarą, kuris redagavo laikraštį „Naša volia“ ir už baltarusišką veiklą lenkų valdžios net ketverius metus buvo kalinamas Lukiškių kalėjime. Moraliai palaikydamas M. Mašarą, kun. S. Hliakauskis išleido net tris jo knygas: „Kąstučio Kalinausko mirtis“, „Į saulėtą krantą“, „Pavasarėjant“.

Kun. S. Hliakauskis organizavo finansinę paramą vaikų laikraščio „Praleski“ leidimui. 1934–1939 metais jis buvo šio mėnesinio laikraščio leidėjas arba redaktorius. Jo leidžiamas laikraštis suvaidino nemažą vaidmenį. Jame skelbėsi garsiausi to meto baltarusių rašytojai ir poetai: F. Boguševičius, Ciotka, Š. Jadvyginas, J. Kupala, J. Kolasas, M. Bagdanovičius, A. Garunas, Z. Biadulia, M. Čarota, M. Mašara, M. Vasilka, Z. Veras. Leidinyje buvo daug baltarusiško folkloro. „Laikraštis „Praleski“ turėjo tikslą plėsti švietimą gimtąja kalba, padėti jaunimo idėjiniam augimui, jo moraliniam etiniam vystimuisi“, – rašė literatūrologas A. Lisas „Baltarusijos enciklopedijoje“.   

Atgaivinti parapijas, atstatyti bažnyčias

1939 metais kun. S. Hliakauskis išvyko į Kauną. Į Vilnių grįžo, kai jį grąžino Lietuvai, ir dirbo iki 1941 metų – vokiečių okupacijos. Okupacijos pradžioje hitlerininkai pradėjo grąžinti tikintiesiems bažnyčias. Vilnijoje bolševikai dar buvo nespėję pasireikšti, tačiau sovietų Baltarusijoje jau buvo palikę gilius pėdsakus. Ten buvo susprogdinta, sandėliais ir arklidėmis paversta daug bažnyčių, išdraskyta daug katalikiškų parapijų, represuota kunigų. Vokiečiams okupavus visą Baltarusiją atsirado galimybė atkurti bolševikų išdraskytas parapijas. Kilo klausimas, kas tai gali daryti. Arčiausia buvo Vilniaus vyskupija. Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis per Vatikano nuncijų Berlyne 1941 spalio 13 dieną gavo leidimą apaštališkam šio krašto administravimui. (Plačiau knygoje T. Krahel, Archidiecezja Wileńska (w:) Życie religijne w Polsce pod okupacją 1939-1945, Katowice, 1992) Jis išsiuntė į Minską grupę kunigų, kurie turėjo atgaivinti senąsias katalikų parapijas, atstatyti ir pašventinti dar nesugriautų bažnyčių pastatus. Tarp kunigų buvo ir S. Hliakauskis, vienas iš šios idėjos iniciatorių.

Kun. S. Hliakauskis į Minską vyko kartu su sūnėnu, vargonininku Mykolu Kabyliaku-Gajauskiu, tuo metu dar studijavusiu Vilniaus konservatorijoje. Jis iš karto Minske pradėjo atkūrinėti katalikiškas parapijas, remontuoti bažnyčias, ėmė leisti baltarusišką katalikišką literatūrą. Netrukus atstatė ir pradėjo dirbti Šv. Simono ir Elenos bažnyčioje. Minskiečiai ją dar vadino Raudonąja bažnyčia, nes buvo raudonų plytų. 1923 metais bolševikai ją buvo išgrobstę, vėliau įkūrė teatrą, o prieš karą atidavė Minsko kino studijai, kuri įsirengė ten garažą. Todėl kun. S. Hliakauskui teko daug padaryti, kad pastatas vėl galėtų tarnauti Bažnyčios reikmėms. Buvo sukurtas ir baltarusiškai giedantis bažnytinis choras, kuriam vadovavo Mykolas Kabyliakas-Gajauskis.

Veiklą pradėjo sėkmingai, nes gyventojai labai palaikė. Antai Minsko laikraštis „Menskaja Gazeta“ (1941-10-12) rašė, kad bažnyčioje, kurioje dirbo kun. S. Hliakauskis, per vieną dieną net 200 vaikų priėmė Pirmąją Komuniją. „Vaikų baltarusiškai giedamos giesmės ir kunigo S. Hlialauskio baltarusių kalba pasakytas pamokslas sukūrė bažnyčioje pakilią atmosferą“, – rašė „Menskaja Gazeta“.

Minske labai trūko religinės literatūros, ypač baltarusių kalba. Kun. S. Hliakauskis nutarė pasinaudoti jau anksčiau Vilniuje leistomis knygomis. Jis paėmė prieš karą leistą maldaknygę „Dvasios balsas“, ją kiek patrumpino ir išleido pavadinęs „Trumpa maldaknygė baltarusių katalikams“. Be to, šią knygą jis išleido dviem variantais – lotyniškomis ir rusiškomis raidėmis (kirilica). Beje, tai buvo pirmoji baltarusių katalikiška knyga, išleista kirilica. Iki šiol baltarusiai stačiatikiai savo religines knygas leido tik kirilica, o baltarusiai katalikai naudojo tik lotynišką raidyną. Kun. S. Hliakauskis, norėdamas, kad jį geriau suprastų ir labiau surusėję Rytų Baltarusijos gyventojai, vaizdžiai šnekant „įžengė ne į savo daržą“. Jis pakartotinai išleido ir Vilniuje kun. Juozapo Rešecio išleistą knygą „Trumpas katekizmas baltarusių katalikams“. Šią leidybą palankiai įvertino ir laikraštis „Menskaja gazeta“, nes tai buvo pirmosios knygos, išleistos Minske vokiečių okupacijos metais.

Grėsmė baltarusių kunigams

Tačiau netrukus virš baltarusių kunigų iškilo grėsmingi debesys. O kun. S. Hliakauskio likimas iki šiol dar skendi paslaptyje. Paskutinį kartą jį gyvą matė 1941 m. gruodžio 15 dieną Minsko miesto teatre (dabar – Jankos Kupalos teatras) vykusioje baltarusių mokytojų inspektorių konferencijoje. Iš ten jis išėjo su uniformuotais žmonėmis. Ir dabar dar nežinoma jo mirties ar žūties vieta. Neaiški ir data. Daugelis autorių teigia, kad kun. S. Hliakauskis mirė 1941 metais, o „Baltarusijos enciklopedijoje“ teigiama, kad – 1943-aisiais. Kas su juo atsitiko? 

„1941 metų vasarą į vokiečių okupuotą Minską atvyko keletas baltarusių katalikų kunigų su tikslu atgaivinti sovietų valdžios sunaikintai parapijų veiklai. Tačiau jau gruodyje pagrindinis dvasinio atgimimo iniciatorius kunigas Stanislovas Hliakauskis ir jo jaunasis pagalbininkas kunigas Denisas Malecas dingsta be pėdsakų, kunigai Petras Tatarynovičius ir Kazimieras Ribaltauskas gelbstisi bėgdami. Bandymai išsiaiškinti baltarusių katalikų parapijų sunaikinimą ir tragišką dvasininkų likimą nedavė jokių rezultatų. Vietoj jų spaudoje pasirodė nemažai pasakojimų ir spėliojimų, kurie dažniausiai rėmėsi neargumentuotais ir prieštaringais teiginiais“, – apie tuometinius įvykius Minske rašo istorikas Jurijus Turonakas straipsnyje „Tragizmas ir likimų paslaptingumas“, paskelbtame žurnale „Naša vera“. (1996, Nr.1)

Versijos, versijos...

Anot J. Turonako, kun. S. Hliakauskis „žuvo per tarpkonfesinį konfliktą“. Ši versija turi pagrindo, nes tarp atvykusių į Minską kunigų atsirado prieštaravimų. Lenkų kunigai manė, kad visi katalikai turi būti lenkai, o baltarusių kunigai norėjo kurti savo tautinę bažnyčią.

„Politinės aistros lenkų dvasininkų, kurie, atrodo, manė, kad baltarusių katalikai – tai lenkai, ėmė viršų virš katalikiškų interesų“, – apie tą laiką rašo baltarusių literatūrologas Genrikas Piatkevičius. Vėl prasidėjo skundai, kuriuos arkivyskupas R. Jalbžykovskis vertino kaip ir anksčiau – iš lenkiškų pozicijų. Tačiau jis jau nebuvo toks galingas, kai veikė palaikomas lenkų valdžios. Lenkija buvo jau sužlugdyta, o vokiečiams visiškai nesinorėjo, kad sovietų Baltarusijoje stiprėtų lenkų įtaka. Nežiūrint to, arkivyskupas pradėjo baltarusius kunigus atšaukinėti iš Minsko. Bandė atšaukti ir kun. S. Hliakauskį, tačiau šis nepakluso. Tada arkivyskupas jo veiklą suspendavo.

Yra ir kita versija. Arkivyskupas R. Jalbžykovskis siuntė baltarusių kunigams laiškus, kad jie per tris dienas atvyktų į Vilnių, antraip grasino jų veiklą suspenduoti. Kun. S. Hliakauskis šio laiško negavo, nes žmonės, kuriems jo kunigiška veikla patiko, šį laišką sulaikė, jam neperdavė. Todėl jis ramiai kunigavo toliau. Vienaip ar kitaip konfliktas tarp Vilniaus ir Minsko buvo, ir skundai galėjo plaukti ne tik į arkivyskupiją, bet ir į gestapą, kitur.

Atvykus baltarusių kunigams į Minską, prasidėjo trintis ir su baltarusių stačiatikių dvasininkais, kuriems nepatiko ne katalikybė, o baltarusių kalbos vartojimas bažnyčioje, nes stačiatikių dvasininkai galėjo tradiciškai melstis tik rusų kalba, todėl jie jautėsi pralaimintys. O kun. S. Hliakauskis dar įpylė alyvos į ugnį. Jis ne tik labiau populiarėjo tarp baltarusių, bet ir nutarė baltarusių kalba, tačiau rusiškomis raidėmis (kirilica) išleisti katalikišką trumpą maldaknygę, skirtą misionieriškai veiklai tarp baltarusių stačiatikių. Šios knygelės pasirodymas gerokai supykdė stačiatikių dvasininkus. Kun. S. Hliakauskiui ir iš čia kilo reali grėsmė. Varšuvoje, Naujųjų aktų archyve, yra tarsi per stebuklą išlikę gestapui rašytų stačiatikių dvasininkų skundai, kuriuose jie skundžia katalikų kunigus.

Yra ir trečioji versija. Baltarusių mokytojų inspektorių konferencija prasidėjo Vokietijos himno giedojimu stovint. Susirinkę iškėlė dešines rankas į viršų, kaip tuomet sveikinosi fašistai. Salėje buvę kunigai, tarp jų ir S. Hliakauskis, rankų nepakėlė. Teigiama, kad tai galėjo supykdyti vokiečius, kurie jį salėje ir suėmė. Tačiau vargu, ar tai tiesa, nes kunigams niekada nebuvo privalu taip sveikintis.

Taigi versijų nemažai, o faktas – vienas: kun. S. Hliakauskis buvo toje konferencijoje suimtas ir daugiau jo gyvo niekas nematė. Teigiama, kad suėmė gestapas. Tačiau po suėmimo kratos jo bute niekas nedarė. Po arešto kun. P. Tatarynovičius surinko iš kun. S. Hliakauskio buto visus jo raštus ir rašomąją mašinėlę ir viską perdavė Vilniuje gyvenančiam kun. Adomui Stankevičiui.

Džiugu, kad kun. S. Hliakauskis ir jo veikla nepamirštama. Tolstant sovietiniam pragarui, jo pavardė pasirodė Baltarusijos enciklopedijoje, vis dažniau sumirga ir baltarusių literatūrologų ar religijos tyrėjų raštuose, atvaizdas – dailininkų darbuose. Apie jį baltarusių literatūrologas Genrikas Piatkevičius padarė pranešimą 2005 metais Lietuvos literatūros ir tautosakos institute vykusioje mokslinėje konferencijoje „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945“, kurią surengė daktarė, Lietuvos baltarusistų asociacijos pirmininkė Alma Lapinskienė. Tačiau Lietuvai šis mūsų tėvynainis iki šiol dar yra mažai žinomas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija