2011 m. kovo 12 d.
Nr. 19
(1899)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kunigas Stanislavas Hliakauskis – publicistas, leidėjas, gestapo auka

Vytautas Žeimantas

Kunigo Stanislavo Hliakauskio
portretas. Iš ciklo „Baltarusijos
dvasinio atgimimo veikėjai“.
Dailininkas Anatolijus
Kryvenka (Minskas, 1996 m.)

Kovo 25-oji – Vasario 16-oji

„Jaunieji baltarusių atgimimo veikėjai kuria savo asmeninį gyvenimą ir savo Tautos gyvenimą. O mūsų Tauta gabi dideliems žygiams (...) mes ne tik pavysime savo kaimynus, bet ir aplenksime juos. Mes dar pasakysime savo žodį žmonijos istorijoje“, – tai kunigo ir publicisto Stanislavo Hliakauskio žodžiai. Jis juos parašė tuo metu, kai baltarusių literatūrinė kalba tik formavosi, kai vieni baltarusiai rašė lotyniškomis raidėmis, kiti – kirilica, kai baltarusiai neturėjo nei laisvės, nei vieningos valstybės – rytinę jos dalį buvo užėmę bolševikai, vakarinę – lenkai. Be to, ir vieni, ir kiti trukdė baltarusių tautiniam atgimimui. Bolševikai, prisidengę „internacionaliniu auklėjimu“ ir teigdami, kad „didysis pasaulinio proletariato vadas Leninas kalbėjo rusiškai“, visur, ypač į valstybinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, bruko rusų kalbą. O kad geriau sektųsi, nuteisė, ištrėmė ir sušaudė per dešimt tūkstančių baltarusių šviesuolių – rašytojų, mokslininkų, kunigų, kultūros ir švietimo darbuotojų. Lenkai, užėmę vakarinę Baltarusijos dalį, elgėsi panašiai. Jiems neegzistavo baltarusių tauta, baltarusių kalba. Anot jų politikų, baltarusiais pasivadinę žmonės yra lenkai, tarmiškai kalbantys. Taigi atrodytų, kad optimizmo rašyti tokį viltingą baltarusiams tekstą neturėtų būti. Bet šiuos žodžius Vilniuje leistame baltarusių laikraštyje „25 sakavika“ (1938, Nr.1) paskelbęs kun. S. Hliakauskis tikėjo savo atbundančia tauta.  


Mylėjęs Tėvynę

Minint Prano Čepėno 90-ąsias gimimo metines

Kun. Juozas ČEPĖNAS

Pranas Čepėnas

Lietuva, mano žeme miela,

kodėl gi tavo veidą sopuliai iškraipė,

kodėl gi šiais arimais, šiais miškais

neskamba daina, liūdna daina neaidi?

Šias eiles 1942 m. kovo 14 dieną parašė Pranas Čepėnas.

P. Čepėnas gimė 1921 m. kovo 7 dieną Rytų Aukštaitijoje, Velaikių kaime, Daugailių valsčiuje, Utenos apskrityje, gausioje Adėlės ir Nikodemo šeimoje.  Buvo vyriausias sūnus. Tėvai, sunkiai dirbdami, gyveno pasiturinčiai ir stengėsi išleisti visus vaikus į mokslus. Pranukas mokėsi Velaikių pradžios mokykloje. Ją baigęs, įstojo į Antalieptės progimnaziją, vėliau – į Utenos gimnaziją. Mokslas Pranui sekėsi gerai. Jis buvo vienas pirmaujančių mokinių. Nuo pirmos klasės priklausė moksleiviams ateitininkams, vėliau vadovavo vienai iš didžiausių ateitininkų kuopų Lietuvoje, kuri turėjo apie 600 narių. Be ateitininkų veiklos, reiškėsi kaip literatas, artistas, dainininkas, sportininkas, grojo smuiku, akordeonu, armonika. Rašė referatus, eilėraščius. Ypač daug rašė apie Lietuvą, pasirašydamas Prano Žiemryčio slapyvardžiu. Poeziją spausdino „Ateities spinduliuose“, korespondencijas iš kaimo gyvenimo – „Ūkininko patarėjuje“, piešinius eksponuodavo moksleivių meno parodose. Kaip solistas daugelį stebino savo sodriu bosu. Pranas aktyviai sportavo, žaidė krepšinį, ypač pagarsėjo kaip taiklus šaulys. Vasarą į tėviškę atostogauti atvažiuodavo dėdė istorikas prof. P. Čepėnas, kelioms dienoms atvykdavo ir kitas dėdė – dr. kun. J. Čepėnas, nuo jaunystės dienų artimai bendravęs su netoliese, Madagaskaro viensėdyje, augusiu ir siekiant mokslo rėmusiu vienas kitą, dabar jau Dievo tarnu arkivyskupu Mečislovu Reiniu. Tokioje aplinkoje prabėgo Pranuko nerūpestingoji vaikystė. Tai buvo laimingiausios dienos tėviškėje, tėvelių globoje, jaučiant brolių artumą (be Pranuko šeimoje dar augo keturi jaunesni broliai) ir dėdžių intelektą, dvasingumą.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija