Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Krikščioniškos politikos liudijimas ir kankinystė

Mindaugas BUIKA

Šabasas Bhačis guodžia persekiojamų krikščionių vaikus

Pakistano krikščionys gedi nužudyto ministro ir reikalauja teisingumo

Šabaso Bhačio laidotuvių pamaldose sostinės Islamabado katedroje dalyvavo Pakistano vyriausybės nariai, diplomatai ir tikintieji

Šabasas Bhačis buvo giliai tikintis katalikas

Prie nužudyto ministro automobilio

Šabaso Bhačio laidotuvės gimtajame Kušpūro miestelyje

Mažumų diskriminavimas Pakistane

Nors pastaruoju metu tarptautinė žiniasklaida skiria didesnį dėmesį įvykiams arabų šalyse, tačiau neseniai įvykęs žiaurus susidorojimas su Pakistano religinių mažumų ministru Šabasu Bhačiu patvirtino, kad tikėjimo laisvės problemų srityje būtent ši Pietų Azijos šalis kelia didžiausią susirūpinimą. Pasikėsinimas į 42 metų ministrą, kuris priklausė nedidelei vietinei katalikų bendruomenei ir buvo vienintelis krikščionis Pakistano vyriausybėje, rūpinęsis mažumų teisių gynimu, įvyko kovo 2 dieną. Kulkomis Š. Bhačio automobilį ir kūną suvarpiusi gauja nusikaltimo vietoje paliko lapelį, kad už nužudymą atsakomybę prisiima žinoma radikali islamistinė grupė „Tehrik-e-Taliban Pakistan“, kuri taip nubaudė politiką, nes jis siekė, kad būtų atšauktas kontroversinis įstatymas prieš piktžodžiavimą.

Pagal šį nuo 1987 metų Pakistane veikiantį įstatymą, kurį kritikuoja ir ragina atšaukti žmogaus teisių gynėjai, kiekvienas, kuris nepagarbiai pasisako prieš islamą, gali būti nubaustas ilgalaikiu įkalinimu, o žodžiais paniekinusiam pranašą Mahometą yra skiriama mirties bausmė. Nors iki šiol nė vienos viešos egzekucijos šiuo pagrindu Pakistane nebuvo įvykdyta (kiekvienas atvejis susilaukia griežtos tarptautinės kritikos), tačiau jau suimta ir neteisingai įkalinta šimtai žmonių. Religinių mažumų atstovai jaučiasi labai pažeidžiami, nes kartais konfliktas gali būti grynai buitinis ar dėl nuosavybės ir verslo reikalų, bet musulmonai savo priešininkus apkaltina „piktžodžiavimu“ ir tuo pagrindu laimi bylą. Geriausias tokio absurdo pavyzdys yra 45 metų krikščionė, penkių vaikų motina Arija Bibi, kuri po konflikto su kaimynėmis praėjusių metų rudenį buvo apkaltinta „piktžodžiavimu“ bei nuteista mirties bausme. (Netgi Vatikano atstovai yra įsitraukę į derybas dėl šios moters išlaisvinimo.)

Tie žymūs politikai, kurie pasisakė už piktnaudžiavimo įstatymo atšaukimą, susilaukia radikalių islamistinių grupių grasinimų susidoroti. Sausio 4 dieną buvo nužudytas Pakistano didžiausios Pandžabo provincijos gubernatorius musulmonas Salmanas Tazyras, kuris gynė neteisingai nuteistą A. Bibi ir reikalavo piktžodžiavimo įstatymo panaikinimo. Dabar toks pat likimas ištiko Pakistano krikščionių politikų „žvaigždę“ ministrą Š. Bhatį. Dėl smurto apraiškų, susijusių su kaltinimais dėl vadinamojo piktžodžiavimo bei panašių pretekstų, Pakistane nuo radikalių elementų išpuolių žuvo beveik 1400 žmonių. Bandymai atšaukti įstatymą ar jį pertvarkyti – dėl to parlamento formaliai buvo sudaromos komisijos – kol kas nedavė rezultatų.

Ekspertai tvirtina, kad Pakistano Islamo respublikos – toks oficialus ir daug pasakantis šalies pavadinimas – visuomenės radikalizmui įtakos turėjo tiek permaininga vidaus padėtis (su keliais kariniais perversmais), tiek ir tarptautinės aplinkybės: konfliktai ir karai su kaimynine Indija, sudėtinga situacija kaimyniniame Afganistane. Po senosios Didžiosios Britanijos kolonijinės imperijos suirimo 1947 metais susikūręs Pakistanas dabar turi 185 milijonus gyventojų ir yra antroji pagal dydį islamo daugumos valstybė (po Indonezijos). Musulmonai sudaro 96 proc. šalies gyventojų (daugiausia jų sunitai), o religinių mažumų atstovams tenka tik nedidelė pakistaniečių dalis: krikščionims 2 proc., indusams ir sikhams – kiti 2 proc. (Teisybės dėlei tenka pastebėti, kad Pakistano valdžios institucijose, taip pat ir parlamente, religinių mažumų atstovams skiriama 5 proc. vietų.)

Tarp krikščionių Pakistane vyrauja anglikonai ir katalikai, kurių bendruomenės susikūrė kaip aktyvaus misionierių veikimo rezultatas. Katalikų Bažnyčia šalyje turi septynias vyskupų vadovaujamas diecezijas, kuriose darbuojasi 279 kunigai (įskaitant 127 kunigus vienuolius), 76 broliai vienuoliai, 799 seserys vienuolės, 53 pasauliečiai misionieriai ir 702 katechetai.

Bažnyčia aktyviai veikia socialinėje ir švietimo srityje, veda tarpreliginį dialogą, gina religijos laisvę ir mažumų teises. Dėl Pakistano visuomenės islamizavimo – jo pradžią padarė 1977 metais po perversmo į valdžią atėjęs diktatorius generolas Zija ul Hakas – šie darbai vyksta apsunkintomis sąlygomis. Situacija tuo labiau kelia didelį nerimą, kadangi Pakistanas yra vienintelė musulmonų valstybė, turinti branduolinį ginklą.

Tarnystės uždaviniai

Krikščionys Pakistane daugiausia gyvena savotiškomis salelėmis (anklavais) misionierių įkurtose gyvenvietėse. Kušpuro gyvenvietėje (kuri dėl savo katalikiško pobūdžio ir dvasinių pašaukimų gausos kartais vadinama „Pakistano Vatikanu“) netoli Feizalabado (Pandžabo provincija) 1968 metų rugsėjo 9 dieną krikščionių šeimoje gimė nužudytasis ministras Šabasas Bhatis. Jau studijų metais jis įsitraukė į krikščionišką veiklą, įkūrė visuomeninę organizaciją „Krikščionių išlaisvinimo frontas“. Vėliau, po studijų, įkūrė Pakistano mažumų aljansą, o 2002-aisiais įsijungė į didžiausią demokratinę šalies politinę jėgą – Pakistano liaudies partiją (PPP), kurioje sparčiai darė karjerą.

Kai Pakistano prezidento Asifo Alijo Zardarijo vadovaujama PPP laimėjo 2008 metų parlamento (nacionalinės asamblėjos) rinkimus, Š. Bhatis buvo nominuotas į krikščionių mažumai rezervuotą vietą. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas naujai įkurtos Mažumų reikalų ministerijos vadovu. (Šiemet vasario mėnesį pertvarkant Pakistano vyriausybę – Pasaulio banko ir tarptautinio valiutos fondo reikalavimu ministerijų, kurių buvo daugiau kaip 70, skaičius buvo sumažintas, tačiau Mažumų ministerija buvo išsaugota, o Š. Bhatis vėl patvirtintas jos vadovu.)

Atstovaudamas šalies vadovybei ministras Š. Bhatis rūpinosi ne tik religinių mažumų, bet ir socialiniais klausimais, iškilusiais dėl Pakistaną pastaraisiais metais ištikusių gausių stichinių nelaimių (žemės drebėjimo ir liūčių sukeltų potvynių). Kaip tik šiuo reikalu praėjusių metų rugsėjį ministras Š. Bhatis buvo susitikęs su popiežiumi Benediktu XVI ir susilaukė jo solidarumo patvirtinimo. Š. Bhatis asmeniškai padėkojo Šventajam Tėvui už jo maldas ir iniciatyvą visame pasaulyje pravesti kampaniją potvynių aukų gelbėjimui ir jų atsikūrimui. „Pakistanui reikia paramos ir bendradarbiavimo su tarptautine bendruomene, kad galėtų susidoroti su tokio masto stichinėmis nelaimėmis“, – apsilankęs Vatikane kalbėjo ministras Š. Bhatis. Jis popiežiui Benediktui XVI tuomet perdavė prezidento A. Zardarijo laišką, kuriame, be kita ko, patvirtinamas siekis skatinti Pakistane tarptikybinę ir tarpkultūrinę darną.

Tačiau Š. Bjačio pagrindinis politinės veiklos credo, atvedusios iki tikros kankinystės aukos, buvo kova už krikščionių mažumos teises, apie ką jis kalbėjo daugelyje forumų ir susitikimų. Vatikano radijas po Š. Bhačio žūties citavo būdingą šio politiko pareiškimą: „Nuo vaikystės įpratau eiti į bažnyčią ir ieškoti gilaus įkvėpimo Jėzaus mokyme, aukoje ir nukryžiavime. Meilė Jėzui mane paskatino siūlyti savo tarnystę Bažnyčiai. Baisios sąlygos, kuriose gyvena Pakistano krikščionys, mane sukrėtė (…) Norėjau įgyvendinti Jo (Jėzaus) meilę, duodamas savo meilę mūsų broliams ir seserims, tarnaudamas krikščionims, ypač patiems vargingiausiems, kurie gyvena persekiojami šioje islamo šalyje. Iš manęs buvo pareikalauta nutraukti šią kovą, tačiau visada atsisakiau, rizikuodamas savo gyvybe. Mano atsakymas visada toks pats: nenoriu populiarumo, nenoriu valdžios, tik noriu, kad mano gyvenimas ir mano veiksmai kalbėtų, kad seku Jėzų Kristų. Šis troškimas toks stiprus, kad jausčiausi privilegijuotas, jei už pastangas padėti stokojantiems, vargšams krikščionims Pakistane Jėzus panorėtų priimti mano gyvenimo auką. Noriu gyventi dėl Kristaus ir dėl Jo mirti. Nejaučiu jokios baimės šioje šalyje, nors daug kartų ekstremistai troško mane nužudyti, įkalinti; man grasino, persekiojo ir terorizavo mano šeimą. Aš sakau, kol būsiu gyvas, iki paskutinio atodūsio tęsiu tarnystę Jėzui ir šitai vargšei, kenčiančiai žmonijai, stokojantiems, krikščionims, vargšams (...) Manau, kad stokojantys, vargšai, našlaičiai, kad ir kokiai religijai priklausytų, turi būti pirmiausia gerbiami kaip žmogiškos būtybės. Tie asmenys yra dalis mano kūno Kristuje, šio mistinio Kūno persekiojama ir kenčianti dalis. Jei mes iki galo įvykdysime šią misiją, nusipelnysime vietos prie Kristaus kojų ir aš galėsiu į Jį žiūrėti nejausdamas gėdos“. Toks yra šio kankinystę patyrusio krikščionio politiko dvasinis testamentas, ypač vertas apmąstyti prasidėjusiu Gavėnios laikotarpiu.

Kalbant apie fatališkas Š. Bhačio žūties aplinkybes pažymėtina, kad per išpuolį, įvykdytą prie jo namų, šalia nebuvo ministro apsaugai priskirtų policijos ekipažų. Politikas paprastai į savo namus vykdavo tik asmeninio vairuotojo vairuojamu automobiliu ir tai puikiai žinojo iš anksto rengę išpuolį suokalbininkai. Matyt, tuo būdu Š. Bhatis nenorėjo atkreipti dėmesį į savo privačias keliones namo, o gal nelabai pasitikėjo apsauginiais. Gerai žinoma, kad Pakistano policijos ir saugumo sluoksniuose ekstremistinės nuostatos gana stiprios. Juk minėtąjį Pandžabo gubernatorių S. Tazyrą irgi nužudė jo apsauginiai. „Aš netikiu, kad apsauginiai gali mane išgelbėti nuo pasikėsinimo, – sakė Š. Bhatis viename paskutinių interviu vasario mėnesį Pakistano laikraščiui „The Christian Post“. – Aš tikiu tik į dangaus apsaugą.“

Tarptautinis pripažinimas

Ministro Š. Bhačio nužudymas susilaukė pasmerkimo visame pasaulyje – tiek religinėse, tiek politinėse sferose. Kartu su popiežiaus Benedikto XVI užuojautos telegrama Pakistano episkopatui Vatikane buvo paskelbtas pareiškimas, kuriame žmogžudystė įvardyta kaip „dar vienas pasibaisėtinas smurto aktas“. Tai rodo, kokie teisingi yra Šventojo Tėvo pastarojo meto pasisakymai dėl nepateisinamos prievartos prieš krikščionis ir religijos laisvės suvaržymų. Pareiškime primenama, kad Š. Bhatis buvo pirmasis katalikas, ėjęs ministro pareigas islamiškojo Pakistano vyriausybėje, ir per praėjusį rugsėjį vykusį susitikimą su popiežiumi Benediktu XVI „paliudijo savo įsipareigojimą siekti taikaus sambūvio tarp skirtingų religinių bendruomenių savo šalyje. Melsdamiesi už auką ir smerkdami neapsakomą smurto aktą, jaučiame artumą nuo neapykantos kenčiantiems Pakistano krikščionims. Mes įsijungiame į kvietimą, kad kiekvienas pripažintų dramatišką būtinybę ginti religijos laisvę ir krikščionis nuo prievartos ir persekiojimų“, – teigiama Šventojo Sosto pareiškime.

Panašius pareiškimus padarė kiti religiniai lyderiai, įskaitant Anglikonų Bažnyčios vadovą Kentenberio arkivyskupą Rovaną Viljamsą, Pasaulio Bažnyčių Tarybos generalinį sekretorių pastorių Olavą Fykse Tveitą, kurie pripažino, kad Š. Bhačio žūtis yra tikra kankinystė už tikėjimą. Ministro Š. Bhačio nuopelnus ginant religinių mažumų teises patvirtino Jungtinių Valstijų prezidentas Barakas Obama, Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius Ban Ki Munas, Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas, kiti žinomi politikos pasaulio veikėjai. Europos parlamento pirmininkas Ježis Buzekas pažymėjo, kad Š. Bhačio žūtis yra „ne tik asmeninė tragedija, bet ir žiaurus išpuolis prieš žmogaus teises“. Todėl turi būti pagerbta herojiška Š. Bhačio kova, o brutalaus nusikaltimo vykdytojus turi pasiekti teisingumo ranka.

„Šabasas Bhatis buvo žmogus, kuris sekė Dievo planą savo gyvenime. Tai buvo žmogus, kuris veikė pagal Dievo valią su tikėjimu, klusnumu, viltimi ir tikrumu dėl Jo karalystės“, – kalbėjo Pakistano sostinės Islamabado arkivyskupas Antonis Rufinas homilijoje per kovo 4 dieną Fatimos Dievo Motinos vietinėje katedroje aukotas nužudyto krikščionio politiko laidotuvių šv. Mišias. Pamaldose, kurias taip pat celebravo apaštalinis nuncijus Pakistane arkivyskupas Edgaras Pena Para ir kiti ganytojai, dalyvavo Š. Bhačio šeima, daug politikų ir diplomatų, įskaitant Pakistano premjerą Jusafą Razą Dilanį, ir tūkstančiai apie šventovę susirinkusių tikinčiųjų. (Į katedrą buvo sunku patekti dėl išskirtinių saugumo priemonių.) Pasak stebėtojų, atmosfera buvo labai pamaldi ir kartu emocinga, girdėjosi priekaištų valdžiai, kad pastaroji negali apginti religinių mažumų.

Homilijoje arkivyskupas A. Rufinas priminė Š. Bhačio gyvenimo kelią nuo gimimo tėvų dominikonų įkurtoje Kušpuro gyvenvietėje, kur jis įgijo „labai stiprią dvasinę formaciją“. Tame miestelyje, kur musulmonai sudaro mažumą, egzistuoja tikra tarpreliginio dialogo darna, tačiau palikęs gimtinę Š. Bhatis susidūrė su kita Pakistano realybe, sunkiomis krikščionių gyvenimo sąlygomis ir kentėjimais, diskriminacija ir skurdu. Jauną žmogų tai sukrėtė ir nuliūdino, bet kartu suteikė motyvą visas jėgas atiduoti siekiant bendrojo gėrio politikoje, kartu nuosekliai liudijant savo krikščionišką tikėjimą. Arkivyskupas A. Rufinas prisiminė, kad šioje tarnystėje įgyvendindamas Viešpaties jam skirto gyvenimo projektą Š. Bhatis visada prašė ganytojo pasimelsti už jį, „kadangi suvokė, jog darbas pasaulyje be paramos iš aukščiau yra neišbaigtas ir negali duoti vaisių. Netgi tarnystė politikoje be tikėjimo atramos lieka tuščia ir nukreipta į piktąjį“. Ganytojas kvietė visus krikščionis pasauliečius savo gyvenime ir misijoje imti pavyzdį iš Š. Bhačio, kurį Bažnyčia, atėjus laikui, beatifikuos kaip kankinį.

Po pamaldų žuvusio politiko palaikai sraigtasparniu buvo pergabenti į jo gimtąjį Kušpuro miestelį. Laidotuvėse dalyvavo daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių. Paskutinę pagarbą ministrui, o kartu ir solidarumą krikščionims atėjo parodyti laidotuvių apeigose dalyvavę šimtai musulmonų, indusų ir sikhų – tiek religinių bei politinių veikėjų, tiek paprastų žmonių. Š. Bhatis palaidotas šalia sausio mėnesį mirusio tėvo.

© 2011 „XXI amžius“