Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

 Dievo meilėje nėra šešėlių

Kun. Vytenis Vaškelis

Gilindamiesi į daugeliui žinomą Jėzaus gundymo pasakojimą patiriame nuostabą. Tas, kuris vienu kvėptelėjimu galėjo visiems laikams nuo Žemės paviršiaus nupūsti savo maištinguosius priešininkus demonus, – tai bent netikėtumas – bendrauja su piktąja dvasia (iš pirmo žvilgsnio) tarsi su sau lygiu asmeniu. Dar daugiau. Jis leidžiasi jos nešamas, pastatomas ant Jeruzalės šventyklos šelmens ir gundomas: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn (...),  parpuolęs pagarbink mane“ (Mt 4, 5–9). Turbūt pirmą kartą visos kūrinijos egzistencijos istorijoje Visagalis Viešpats iš savo kūrinio gavo neturintį precedento įsakymą: „Dieve, tučtuojau man įrodyk, kad tikrai esi Dievas ir pajėgi įvykdyti tai, ką Tau liepiu!“  

Matyt, taip galvoti ir kalbėti gali tik šėtonas bei jo bendrai – puolę angelai, nes jie neturi ko prarasti. Jie puikiai atsimena (nes turi atmintį,  protą, valią ir yra nemirtingos bekūnės dvasios) kaip iš puikybės vienas didingiausių Dievo kūrinių angelas Aušrinis (Iz 14, 12 – 15), vadinamas Liuciferiu – Šviesos nešėju, sąmoningai ir maištingai sukilo prieš Dievą bei Jo tvarką ir tapo amžino pasmerkimo sinonimu – pirmine blogio priežastimi, nes padarė neatšaukiamą sprendimą: kategoriškai atmetė neįkainojamą klusnumo dorybę Aukščiausiajam ir savo laisvę iškėlė aukščiau už viską. Tai buvo lemtingas Liuciferio ir kai kurių kitų angelų pasirinkimas, kurį vienas kipšas garsioje Džono Miltono poemoje „Prarastas rojus“ aiškiai išreiškė: „Geriau viešpatauti Pragare nei tarnauti Danguje“.  

Vis dėlto kai kas gali prieštarauti: „Kodėl dalis Dievo sutvertų angelų, užuot gėrėjęsi Kūrėjo šlovės artimybe, taip lengvapėdiškai išpuiko ir pasirinko neatitaisomą nuopuolio dalią? Gal Dievo kūryba nėra tobula?“ Kodėl puolusių angelų valia nusigręžė nuo aukštesnio gėrio ir pasirinko žemesnį? Pasak šv. Augustino, ieškoti šio atsitraukimo priežasčių yra tas pats, kaip stengtis išgirsti tylą. Suprasdamas, jog jų bloga valia kyla iš paties valios veiksmo, jis savo kūrinyje „Dievo valstybė“ suformulavo prasmingą klausimą, kurį šįkart paliko be atsakymo: „Bet kokia gi dar galėtų būti valios priežastis pirma valios?“

 Žinodami, kad  Viešpaties mintys daugybę kartų pranoksta mūsų mintis (Iz 55, 8) ir joks kūrinys prieš Dievą nėra teisus (Ps 143, 2), atsimename, kad Jis angelus kaip ir žmones sukūrė laisvus laisvai daryti įvairius sprendimus. Dievas troško, kad jie tinkamai išlaikytų amžinos laimės „egzaminą“, tai yra bendraudami su Kūrėju Jį vis labiau pažintų, visa būtybe Jį pamiltų ir sąmoningai bei visiškai laisvai Jam atsiduotų.

Dauguma angelų galutinai ir neatšaukiamai apsisprendė nuolat mylėti Dievą, nes suvokė, kad tik paklusdami Jam jie bus laisviausi ir laimingiausi Jame. Juk nepalyginti daugiau Jis vertas nei mūsų meilė! Bet angelų – Dievo maištininkų – lemtis yra kitokia: jų laukia neišvengiama prapultis (Apr 20, 10). Apie tai C. S. Lewis rašė: „Kurdamas laisvos valios būtybes, Visagalis dar nepradėjęs žino, kad Jam nebūtinai turi sektis. Tai, ką jūs vadinate nesėkme, aš pavadinčiau stebuklu. Iš viso to, ką mes žinome apie Dievą, tai pati nuostabiausia dalis. Pagalvokite: sukurti kūrinius, kurie nėra Jis pats, ir leisti, kad tie kūriniai galėtų pasipriešinti Kūrėjui! Tam tikra prasme norėtųsi tikėti, kad pasmerktieji nugalėjo, o jų maištas pavyko, nes pragaro vartai užsirakina iš vidaus. Nesakau, kad jie nenorėtų palikti pragaro, galbūt jie, kaip ir pavyduoliai, „norėtų“ būti laimingi, tačiau jie nenori žengti nė žingsnio savęs atsižadėjimo keliu, kuris vestų jų sielas į išganymą. Jie amžiams gavo baisią laisvę, kurios taip siekė, ir tapo savo pačių vergais, o palaimintieji, atsidavę paklusnumui, amžinybėje gauna vis daugiau laisvės“.  

Taigi kaip per savo neklusnumą Dievui ir nesusivaldymą dalis angelų ir pirmieji žmonės paniekino suverenią dievišką valią ir prarado nepažeidžiamumą, taip ir mes, prisimindami Viešpaties Jėzaus klusnumą Tėvo valiai, Gavėnios metu ne tik laikysimės Bažnyčios ir Jėzaus (Mt 9, 15) nurodyto pasninko, padedančio mums atmesti visus savo gundytojus, bet svarbiausia – plačiau atversime savo širdis Išganytojui, kuris mus prikels atnaujintam su Juo gyvenimui, o šėtoną priblokš savuoju Prisikėlimo akmeniu. 

© 2011 „XXI amžius“