|
Apie vardus ir vardadienius
Labai šventiška ir malonu sulaukus vardadienio. Ir nors ne mes patys sau pasirenkame vardus (juos mums parenka tėvai su krikštatėviais), tačiau turbūt nė vienas nekeikiame mums duoto vardo. Tik truputį keista, kad vis dar mažoka mūsų Lietuvoje, o ypač tarp dabartinio jaunimo, Jonukų, Petriukų, Vytukų, Pranukų, Algiukų, Antanėlių, Juozukų, Onyčių, Biručių, Maryčių. Juk tai labai gražūs, mūsų senelių ir prosenelių pamėgti vardai, jau tapę mūsų tautos nacionaliniais vardais. Matyt, čia savo padarė tie laikai, kai mūsų tautiški vardai buvo vadinami davatkiškais. Todėl ir atsirado, tarsi grybų po lietaus, visokių Džaivų, Džeinarų, Deimantų, Žanų, Gitanų, Aivarų, Dianų ir t. t. Nežinau, gal gražūs ir šie vardai (juk dėl skonio nesiginčijama), tačiau ar besivaikydami įmantrumo neišgujame tautiškų, t. y. nuo seno mūsų tautoje prigijusių, vardų?
Šiuo atveju gana tvirtą nusistatymą turi kaukaziečiai. Pavyzdžiui, armėnai, gruzinai savo atžalas krikštija tik savo nacionaliniais vardais. Ypač mėgsta duoti senelių, prosenelių vardus, kadangi kaukaziečiai senus žmones labai gerbia. Tad pamąstykime apie tai ir mes.
O kaip švenčiame jau turimus vardadienius? Šnekasi anądien parduotuvėje dvi moterėlės ir viena jų dejuoja, kad artėja sūnaus vardadienis, o neturi pinigų jam atšvęsti. Antrajai nusistebėjus paaiškina: Tu, Maryte, nieko nežinai! Dabar ir vardadieniai kaip vestuvės!.. Juk nesėdės susirinkęs būrys prie tuščio stalo?! O jei taip be šnapso ir be to baliaus? bando patarti antroji. Ar išprotėjai?!. Atneš dovanų, pasveikins ir neduosi išgerti?!. Įsižeis, o paskui dargi ir užjuoks, ubagais išvadins...
Klausiausi tų moterėlių pokalbio ir prisiminiau savo jaunystės laikus, kai kaimynai, giminės ir artimieji pindavo iš gėlių vainikus ir jais puošdavo varduvininkų duris arba kabindavo ant sienos prie varduvininko lovos. Tokia tradicija buvo mano tėviškėje, Žemaitijoje. Varduvininkui stengdavosi padaryti netikėtą staigmeną, kad tuo jį nustebinti. Pamenu, buvo Stanislovinių išvakarės. Mama pavakary parsinešė iš darželio prisiskynusi kažkokių žalumynų, ką tik pražydusių gėlyčių ir tuoj pat nupynė širdies formos vainiką, į jo vidų įdėjo atviruką su užrašytais palinkėjimais, o man paliepė stebėti, kada šalimais mūsų gyvenanti kaimynė Stanislava vakarop išeis melžti karvės. Kai ji išėjo, mudu su mama nepastebėti nubėgome prie jos namo ir prie durų prisegėme mamos nupintą vainiką... Paskui, jau visai temstant, toji pati kaimynė Stanislava atėjo pas mus, išbučiavo mus visus, tuo padėkodama už pasveikinimą ir pakvietė abu į svečius. Nuėję radome ant stalo didžiulį sūrį su kmynais, pieno puodynę ir gražų indelį su uogiene. Jokio butelio, jokio šnapso nebuvo. Gardžiavomės tik sūriu su uogiene ir pienu, o šnekos kaimynei Stanislavai ir mano tėveliams užteko vos ne iki vidurnakčio. Ir be svaigalų žmonės tuokart mokėjo gražiai bendrauti, kukliai, bet nuoširdžiai vienas kitą pagerbti. Domicelės vardo dieną (toks buvo mano mamytės vardas) kaimynė Stanislava atsirevanšavo mano mamai tuo pačiu. Tik ji vainikėlį prisegė ne prie durų, o prie mamos lovos. Na, o vaišės buvo mamos iškeptas pyragas su uogiene ir naminės giros ąsotis. Atėjo ir Stanislavos vyras Adomas ir visi labai gražiai pasišnekučiavo, pabendravo. Kaimynišką bičiulystę tuokart jungė tie vienas kitam prisegami širdies formos vainikėliai, kurie simbolizavo kaimynišką nuoširdumą, pagarbą bei meilę savo artimui.
O dabar? Po vardadienių išgėrimų, iki žemės graibymo, tik ir girdime: duokit ką nors ant pachmielo, galva plyšta! Taigi tokie įspūdžiai po šiandieninių vardadienių. Gal ir ne visur, bet daug kur ir šitaip švenčiami vardadieniai. Gražų, lietuvišką vardadienio vainikėlį šiandien pakeitė šaltos piniginės dovanos, baliai ir girtavimas.
Teko matyti, kaip vaikeliai pasidarę dovanėles, laukė iš darbo sugrįžtančio tėvelio, kad galėtų jį pasveikinti vardo dienos proga. Tačiau jų tėvelis grįžo jau darbovietėje atšventęs savo vardadienį ir... sukniubo tarpduryje, net nepažvelgęs į vaikus ir jų dovanėles.
Suprantama, prie vardadienio vainikėlių gal ir nebesugrįšime (nors gal vertėtų?), bet reikia, kad bent dabartinė karta žinotų, kaip gražiai mokėjo švęsti vardadienius mūsų seneliai. Ir pigu, ir kuklu, ir gražu! O dabar vaikai iškaulija iš tėvų pinigų, kad galėtų nupirkti dovaną ir pasveikinti brolį, sesę arba draugą vardadienio proga. Netgi mažiukai vertina ne patį vardadienio faktą, t. y. iškilmę, o materialiąją pusę pirktinę dovaną... O kodėl negalėtų vaikai vardadienio, gimtadienio progomis pasveikinti vienas kitą pačių pagamintomis dovanėlėmis, o mergaitės, kaip mūsų senelės, nupindamos ir prisegdamos prie varduvininko lovos gražų vainikėlį. Juk net suaugusios mamos, kad prireikia, nebemoka nupinti vainiko!.. O čia kaip tik gera proga to išmokti.
Taigi, truputį lyg ir apmaudu, kad tos gražios mūsų tradicijos vardadieniai, gimtadieniai taip sumaterialėjo. Ne sykį teko matyti, kai švenčiant vaikų vardadienius, gimtadienius, prie vieno stalo galo vaikai valgė tortą, kitus skanumynus, o prie kito to paties stalo galo suaugusieji gėrė septynerių ar aštuonerių metų vaikelio jubiliejaus proga. Paskui dejuojame, kad baigia nusigerti mūsų Lietuva... Nebegerkime patys, nerodykime blogo pavyzdžio mūsų vaikams, jaunimui, išmokime švęsti šventes, laikytis papročių, tradicijų be alkoholio ir tikrai susilauksime gražių blaivybės vaisių. O mūsų vardadieniai, kad ir kokiu vardu būtume pakrikštyti, taps be galo nuoširdžiomis, prasmingomis ir gražiomis šventėmis.
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2011 XXI amžius
|