|
Neišgalvota istorija
Žmogui, neturinčiam krikščioniškųjų vertybių orientyrų, nesunku šiandieninėje visuomenėje netekti ir žmogiškojo orumo. Dar mokyklos suole ar net anksčiau pradedami formuoti vertybiniai orientyrai, dažniausia tai daro masinės informacijos priemonės, pirmiausia televizija, o kur dar prekybos centrai, viliojančios parduotuvių vitrinos, atrakcionų parkai. Peršama vartotojiška pasaulėžiūra, kai daiktų, turto, malonumų siekimas tampa gyvenimo tikslais. Ne visiems pasiseka, šiuo keliu pasukus, ne vienas nusivylęs paskęsta narkomanijos ar alkoholizmo liūne, o tokiais atvejais prarandama viskas net žmogiškasis orumas. Gailestingi žmonės bando padėti, kuriasi labdaros organizacijos, bandančios gelbėti nelaimėlius. Ir Kelmėje buvo įsikūrę Pakalnės brolių namai. Jau daug metų veikia Samariečių labdaros valgykla, kurioje karštus pietus gauna kelios dešimtys sunkiai besiverčiančių asmenų, iš jų keletas priklausomybės problemų turinčių, dėl kurių dalis žmonių pareiškia nenorį remti tokios Kelmės samariečių veiklos. Priminsime, Samariečių labdaros valgykla veikia tik žmonių paramos dėka.
Norėčiau supažindinti su J. Wetzel užrašytu atsitikimu Vokietijos Bavarijos žemėje (J. Wetzel garantuoja, kad tai tikra istorija.). Pasakojimą atsiuntė mūsų bičiuliai iš Vokietijos susivienijimo už krikščioniškąją kultūrą.
Paulius sėdėdavo ant šaltų Šv. Jokūbo bažnyčios akmeninių laiptų ir prašydavo išmaldos. Prieš pamaldas einantiems į bažnyčią atidarydavo duris, draugiškai šypsodamasi savo beveik bedante burna. Penkiasdešimt penkerių metų vyriškis buvo iš būrio benamių, bandančių kažkaip išgyventi. Jo kūnas buvo išvargintas alkoholio, alkio ir šalčio. Jis atrodė daug senesnis negu iš tikrųjų buvo. ,,Kad tik nepritrūkčiau valios savo silpnybę įveikti, dažnai pagalvodavo. Kartais tvirtai nutaria: Su gėrimu baigta. Tačiau, artėjant vakarui, užplūsta prisiminimai apie buvusią šeimą, kurios neteko per nelaimingą atsitikimą, o tada vėl griebiasi butelio. Alkoholis, kad ir neilgam, užpildo sieloje atsiradusią tuštumą. Vyno butelis tampa ištikimiausiu palydovu, o kepenų cirozė ir kitos ligos graužia jo sveikatą. Pasikeitusi veido spalva nieko gero nežada. Žmonėms, einantiems į bažnyčią, Paulius lyg ir bažnyčios laiptų dalis, lyg kokia statula. Jie taip ir elgiasi su juo. Daugelis jo lyg ir nepastebi, o tie, kurie į jį atkreipia dėmesį, klausia savęs, kiek jis dar temps...
Tik klebonas ir parapijos naujoji referentė bandė rūpintis juo. Pirmiausia sesuo Petra, jaunoji misionierė iš Steyler kongregacijos, kasdien pas jį ateidavo (Katalikių Steyler misionierių kongregacija rūpinasi socialine parama žmogui. Lietuvoje tokios kongregacijos nėra.). Jos apsilankymai džiugino Paulių, be to, ji vis ką nors atnešdavo valgyti. Tačiau ir seselei Petrai nepavyko Paulių atitraukti nuo gatvės. Jis nenorėjo eiti į kleboniją nei pavalgyti, nei nusiprausti.
Kiekvieną vakarą, kai tik sutemsta ir nebelieka žmonių, įslenka Paulius į tamsią ir tuščią bažnyčią ir atsisėda į suolą pirmoje eilėje, tiesiai prieš tabernakulį. Ir taip prasėdi tylėdamas ir nejudėdamas kokią valandą, po to atsistoja ir bažnyčios viduriu eina prie pagrindinio išėjimo, kol pradingsta nakties tamsoje. Kur jis nueina, niekas nežino, bet kitą rytą jis vėl sėdi ant laiptų prie bažnyčios durų.
Bėga dienos. Seselė Petra kartą jį paklausė: Pauliau, tu kiekvieną vakarą eini į bažnyčią. Ką tu ten veiki visą valandą? Gal meldiesi? Nesimeldžiu, atsako Paulius. Ir kaip galėčiau melstis! Kai buvau mažas, lankiau tikybos pamokas, bet praėjo daug laiko, užmiršau visas maldas. Nė vienos neprisimenu! Ką aš ten veikiu? Nueinu prie tabernakulio, kuriame Jėzus visai vienas toje dėžutėje, ir sakau: Jėzau, tai aš Paulius. Atėjau Tavęs aplankyti. Ir pabūnu dar šiek tiek, kad Jis nebūtų vienas.
Vieną rytą prieš Kalėdas žmonės pastebėjo, kad Pauliaus vieta tuščia. Seselė Petra tuoj pradėjo jo ieškoti ir po kurio laiko atrado ligoninėje, esančioje netoli bažnyčios. Aną rytą praeiviai pastebėjo Paulių, gulintį be sąmonės po tiltu, ir iškvietė greitąją pagalbą. Dabar Paulius guli ligoninėje.
Kai seselė jį pamatė, persigando. Paulius, prijungtas prie daugybės žarnelių, sunkiai kvėpavo. Jo veidas buvo mirštančiam būdingos pilkos spalvos. Ar Jūs giminaitė? gydytojo balsas nutraukia Petros mintis. Ne, bet aš juo pasirūpinsiu, atsakė spontaniškai. Daug nereikės jis jau prie mirties, liūdnai palingavo gydytojas galva. Seselė Petra atsisėdo greta Pauliaus, paėmė jo ranką ir kurį laiką meldėsi. Po to liūdnai nusiteikusi grįžo į kleboniją.
Kitą dieną ji vėl nuėjo į ligoninę, nusiteikusi išgirsti liūdną žinią. Tačiau kas gi tai? Ji negali patikėti savo akimis Paulius nusiskutęs sėdi lovoje. Žvaliomis akimis ir guviu žvilgsniu jis draugiškai žiūri į įeinančią seselę. Neapsakomą laimę spinduliuoja jo švytintis veidas. Petra negali patikėti: ar tai iš tikrųjų tas pats žmogus, kuris vakar vadavosi mirtimi? Pauliau, tai neįtikėtina, tu iš tikrųjų prisikėlei. Tavęs negalima atpažinti. Kas atsitiko? Tai buvo vakar vakare, po to, kai tu išėjai. Aš jaučiausi labai blogai. Staiga prie lovos kojų galo išvydau kažką stovintį. Jis buvo gražus, neapsakomai gražus... Tu to ir įsivaizduoti negali! Jis man nusišypsojo ir pasakė: Pauliau, tai aš, Jėzus. Atėjau tavęs aplankyti.
Nuo tos dienos Paulius nebevartoja nė lašelio alkoholio. Seselė Petra surado klebonijoje jam kambarėlį, parūpino sodininko pareigas. Jo gyvenimas visiškai pasikeitė, atsirado draugų iš parapijos bendruomenės. Kai gali, padeda seselei Petrai. Tačiau viena iš ankstesnių laikų išliko: kai temsta, įeina į bažnyčią, atsisėda prieš tabernakulį ir sako: Jėzau, tai aš, Paulius. Atėjau Tavęs aplankyti.
Istoriją vertė Antanas Račas
Žmonės dažnai klausia, kurioje vietoje Jėzus pasirodė, kada ir t. t. Mes paprašėme Kelmės klebono kun. A. Urbelio paaiškinti Katalikų Bažnyčios požiūrį į individualius apsireiškimus vienam ar kitam žmogui. Pateikiame kunigo komentarą.
Komentaras apie privačius apreiškimus
Tai vienur, tai kitur pasaulyje pasigirsta žinių apie privačius apreiškimus. Priskaičiuojama daugybę atvejų, kai žmonės, net nebūtinai krikščionys, teigia regėję Viešpatį Jėzų, Dievo Motiną ir kitus šventus asmenis. Ne vienas girdėjo apie įvykius Keturnaujienoje, Imbrade, Alksnėnuose, verkiančias Marijos statulas, stebuklingus šaltinėlius ir t. t.
Kyla klausimas, ar tikri yra tie privatūs apreiškimai ir kas už jų stovi?
Jėzus Kristus yra Apreiškimo viršūnė ir pilnatvė, todėl Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum skelbia, jog nelauktina jokio naujo viešo apreiškimo iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus, ir Bažnyčia, Šventajai Dvasiai veikiant, yra tikrasis Dieviškojo Apreiškimo saugotojas, interpretuotojas ir perdavėjas.
Bažnyčia išskiria viešąjį apreiškimą ir privačius apreiškimus. Viešasis Apreiškimas, įgavęs literatūrinę Biblijos formą, skleidžiasi per Bažnyčios Tradiciją. Dievas palaipsniui leido save pažinti ir galiausiai pats tapo žmogumi Jėzumi Kristumi, per kurį mums galutinai ir pilnai pasakė viską, ko reikia išganymui.
O privačių apreiškimų atveju Bažnyčia pripažįsta jų antgamtinę galimybę, tačiau aiškiai nustato, jog jie nepriklauso Bažnyčios tikėjimo lobynui ir todėl katalikams nėra privaloma jais tikėti. Tačiau pavieniui apreiškimo regėtojui šis privatus apreiškimas, jeigu tik jis yra atėjęs iš Dievo ir savo vaisiais yra geras, gali padėti atsiversti ir gyventi tikro Dievo vaiko gyvenimą.
Kun. Arūnas Urbelis,
Kelmės dekanas
© 2011 XXI amžius
|