| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Medininkų byla: istorinės tiesos paieškos ar specialiųjų tarnybų priedangos operacija? Gintaras Visockas
Šių metų liepos pabaigoje jau dvidešimtąjį kartą minėsime tragišką Medininkų posto pareigūnų nužudymo sukaktį. Žvelgiant iš šalies, Lietuvos oficialiosios struktūros lyg ir turi kuo didžiuotis mūsų darbštieji Generalinės prokuratūros atstovai išaiškino bent vieną įtariamąjį, o Vilniaus apygardos teismas šią itin sudėtingą ir painią bylą jau baigia nagrinėti skaito paskutiniuosius bylos tomus. Žodžiu, rezonansinė Medininkų byla greičiausiai bus išnagrinėta laiku, ir mūsų prokurorai bei teisėjai neabejotinai sulauks bent jau žodinių valstybės vadovų padėkų, pagyrimų, o gal net paaukštinimų bei piniginių premijų. Tačiau tiems, kurie atidžiai stebi šią bylą, vis dažniau kyla įtarimų, kad buvęs Rygos OMON pareigūnas Konstantinas Michailovas-Nikulinas dėl 1991 m. rugpjūčio 31 dieną Medininkuose pralieto kraujo greičiausiai niekuo dėtas. Mūsų versija tokia: vadinamuoju atpirkimo ožiu K. Michailovas-Nikulinas greičiausiai tapo dėl to, kad lietuviškosios Temidės tarnams jis buvo lengviausiai pasiekiamas iš visų kitų potencialių įtariamųjų. Mat K. Michailovas niekada nuo nieko nesislapstė, gyveno mums draugiškoje Latvijoje, o ne, sakykim, Rusijoje ir neturi rimto politinio užnugario. Rusija dėl jo sulaikymo nepareiškė nei oficialaus, nei paslėpto nepasitenkinimo. Rusų žiniasklaida K. Michailovo-Nikulino likimu iš viso nesidomi, išskyrus keletą atsitiktinių informacijų bei reportažų. Dabar belieka tik išdėstyti faktus, kuriais remiantis skelbiama Lietuvos teisėsaugai nepalanki versija apie specialiųjų tarnybų priedangos operaciją. Tokių faktų užtektinai. Taip pat ir apstu keistų sutapimų, nelogiškumų. Pavyzdžiui, analizuojant Medininkų pareigūnų nužudymo bylą negalima pamiršti savanorio Artūro Sakalausko nužudymo aplinkybių. 1991-ųjų rugpjūčio 22-ąją prie Lietuvos Seimo, maždaug tuo pačiu metu, kai buvo nušautas savanoris A. Sakalauskas, mūsų kariškiai ir policininkai sulaikė sovietų kariškį Andrejų Batraką. A. Batrakas sučiuptas netoli tuometinės mūsų Aukščiausiosios Tarybos kaip asmuo, dalyvavęs puolant tuometinį mūsų Parlamentą (paties A. Batrako žodžiais tariant, jie nieko nepuolė, tiesiog pasiklydę atsitiktinai įvažiavo į saugomą teritoriją aplink AT). Kuo svarbus A. Batrako sulaikymas? Pas šį Rusijos kariuomenės karį rasti tos pačios modifikacijos, tą pačią dieną ir tuo pačiu agregatu pagaminti šoviniai, kuriais buvo nužudyti Medininkų poste budėję pareigūnai. Tačiau mūsų teisėsauga potencialų įtariamąjį A. Batraką paleido. Sprendimas paleisti A. Batraką labai primena politinį žingsnį tada nenorėta pyktis su Rusija, kad ji kuo greičiau iš Lietuvos išvestų savo karinius dalinius. Todėl greičiausiai manyta, kad paleisdami A. Batraką neerzinsime įsiutusio Kremliaus. Lietuva kaip įmanydama demonstravo savo draugiškumą kaimynei Rusijai, norėdama išsivaduoti iš sovietų imperijos įtakos. Ir vis dėlto lengva ranka paleisdama A. Batraką mūsų teisėsauga palaidojo versiją, kad Medininkų žudynėse galbūt dalyvavo visai ne omonininkai, o, sakykim, sovietų vidaus kariuomenės ypatingosios paskirties brigados smogikai. Juk A. Batrakas tarnavo specialiajame sovietų kariniame dalinyje Nr. 3700. Tiksliau tariant, jis buvo 37-osios ypatingosios paskirties brigados, kuri nuo 1991-ųjų kovo buvo formuojama tuometiniame Sniečkuje, karys. Ir jo apkaboje rasti šoviniai buvo identiški tiems, kurie panaudoti užpuolant Medininkus. O čia dar vienas sveiku protu sunkiai suvokiamas mūsų teisėsaugos abejingumas ar pasyvumas, demonstruotas pirmaisiais nepriklausomybės metais. 1991-ųjų lapkričio mėnesį Šumsko pasienio poste sulaikomi trys buvę sovietiniai draugovininkai: Smotkinas, Dzagojevas ir Orlovas. Pas juos aptinkami Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų ginklai pistoletas PM ir automatas AKS-74. Tardomi draugovininkai tvirtina, kad šiuos ginklus jiems davęs jų grupės vadas Bobyliovas. Apklausiamas Bobyliovas dievagojasi, kad minėtus ginklus jam įteikęs Vilniaus OMON štabo viršininkas Vladimiras Razvodovas. Tačiau netrukus mūsų teisėsauga sustabdo Medininkų bylos žudynių tyrimą, nes, matot, nenustatyti nei įtariamieji, nei kaltinamieji. Akivaizdu, kad žengdama tokį žingsnį mūsų teisėsauga pirmaisiais nepriklausomybės atgavimo metais tuo pačiu atsisakė tirti ir vadinamųjų raudonųjų draugovininkų, ir Vilniaus OMON dalyvavimo žudynėse versijas. Nepamirškime ir 1992 metų vasario. Vasario mėnesį mūsų pareigūnai Gediminas Adiklis su Vidu Pukeniu Rygoje apklausia buvusį Rygos OMON kovinio planavimo ir taktinio pasiruošimo skyriaus viršininką A. Kuzminą. A. Kuzminas pareiškia, kad Medininkų žudynėse galėjo dalyvauti Rygos OMON vyrai. Nors šiek tiek anksčiau duodamas parodymus mūsų tardytojui Algimantui Astaškai jis tvirtino nieko nežinąs apie Medininkų užpuolimo organizatorius bei vykdytojus. G. Adiklio ir V. Pukenio surinktomis prieštaringomis, tačiau sensacingomis žiniomis mūsų teisėsauga tuomet nepasinaudojo, o bylos tyrimą sustabdė. Medininkų žudynių bylą tiriantys pareigūnai sumanė apklausti G. Adiklį su V. Pukeniu tik 2010-ųjų pabaigoje ir 2011-ųjų pradžioje prabėgus beveik dviems dešimtmečiams. Taigi akivaizdu, kad mūsų teisėsauga kadaise nenorėjo tirti ir Rygos OMON versijos. Medininkų žudynių bylos tyrimas tąsyk sustabdomas, nes... nėra nei įtariamųjų, nei kaltinamųjų. Taigi taip ir lieka neištirtos net dešimt versijų: Medininkų žudynėse dalyvavo sovietų vidaus kariuomenės ypatingosios paskirties smogikai, buvę raudonieji draugovininkai, Vilniaus OMON milicininkai, Rygos OMON milicininkai, KGB Alfa arba Vympel smogikai, Oro desanto kariuomenės diversantai, GRU (liet. Vyriausiosios žvalgybos valdybos) žvalgai diversantai iš Šiaurės miestelio, Jūrų pėstininkų kariuomenės diversinis būrys ar ypatingosios paskirties Sofrino specnazo smogikai, 1991 metais permesti į Lietuvą iš Pamaskvės? 1993 m. kovo pradžioje dienraštyje Respublika pasirodo straipsnis Žudikai atvažiuoja aplankyti savo tėvų. Po šios publikacijos Medininkų bylos tyrimas atnaujinamas. Atnaujintam tyrimui vadovauja prokuroras Rolandas Stankevičius. Jo vadovaujami tyrėjai tikrina, ar Respublikos versijoje esama tiesos. Tačiau netrukus bylos tyrimas ir vėl stabdomas. Žurnalistų versija, esą Medininkus galėjo užpulti mišri Vilniaus ir Rygos OMON grupė arba speciali KGB komanda ar kitokie specialūs daliniai, mūsų prokurorams atrodo neįtikinama. 1994-ųjų balandžio mėnesį Aukščiausiasis Teismas paskelbia nuosprendį buvusiems sovietiniams draugovininkams, pas kuriuos aptikti mūsų Medininkuose budėjusių pareigūnų ginklai. Bet jie baudžiami tik už nelegalų šaunamųjų ginklų laikymą. Kad jie gali būti susiję su Medininkų žudynėmis, mūsų teisėsaugai neįdomu. Po nuosprendžio draugovininkams Medininkų bylos tyrimas ir vėl stabdomas, nors nebuvo atsakyta į dešimtis klausimų. Sakykim, neišsiaiškinta, kur būtent stovėjo kelių policininko Algirdo Kazlausko automobilis užpuolimo metu. Nenustatyta, kaip ir kur buvo sušaudyti mūsų pareigūnai, nes versija, esą juos visus sušaudė vagonėlyje, sunkiai įtikinama. Vagonėlis, kuriame jie neva buvo sušaudyti visi kartu, labai ankštas. Be to, jame buvo net keturi stalai bei kelios kėdės. Taigi vagonėlyje negalėjo tilpti vienu metu ir Medininkų posto pareigūnai, ir jų žudikai, ir tie stalai su kėdėmis. Be to, ant kelių nužudytų mūsų pareigūnų drabužių ir kūnų nėra artimojo šūvio pėdsakų. Įtarimų kelia ir oficiali versija, esą Juozas Janonis nušautas sėdintis automobilyje. Jo kūne aptikta žaizda bei automobilyje įstrigusios kulkos byloja, jog jis greičiausiai nušautas stovėdamas. Tačiau prokurorams šios detalės neįdomios. Kaip ir neįdomu paieškoti atsakymo į daugelį kitų klausimų: kodėl Medininkų posto apžiūra atlikta tik aplink vagonėlį, o ne aprėpiant didesnį plotą, kodėl nenustatyta vieta, iš kurios buvo šaudoma į J. Janonį, kodėl neišsiaiškinta, kam priklausė automobilis Latvija, užfiksuotas šalia vagonėlio prieš ir po nužudymo. Kas ir kokiu tikslu buvo atvykę su šiuo automobiliu į Medininkų muitinės postą, iki šiol akivaizdžiai vengiama išsiaiškinti. Taip pat neaišku, kodėl nebuvo išsamiai pasikalbėta su visais iki tol Medininkų poste budėjusiais mūsų pareigūnais ir t. t. 1996 metais Vilniaus Viršuliškių rajone sulaikomi du vyriškiai, pas kuriuos randamas Medininkų poste nužudyto pareigūno Mindaugo Balavako automatas. Šis daiktinis įrodymas itin svarbus. Galbūt jis būtų padėjęs dar rimčiau įsigilinti į Medininkų žudynių bylą. Bet radus M. Balavako ginklą neskubama atnaujinti bylos tyrimo. Byla atnaujinama tik po pusmečio. Kodėl taip ilgai delsta? Be to, rastas M. Balavako ginklas neprijungiamas prie Medininkų žudynių bylos kaip daiktinis įrodymas. Ginklas negrąžinamas ir į Aro rinktinę, o skubiai atiduodamas Ginklų fondui realizuoti (tiriant Medininkų bylą nužudytojo M. Balavako ginklo pasigendama tik 2006 metais). 2002-aisiais Lietuvoje Latvijos teisėsaugos iniciatyva sulaikomas buvęs omonininkas Igoris Gorbanis. Latvijoje jam iškelta baudžiamoji byla dėl veiklos Rygos OMON struktūrose. Deja, Lietuvos teisėsauga nepasinaudojusi šia galimybe I. Gorbanį atiduoda latvių pareigūnams. Nors žinoma, kad I. Gorbanis 1991-ųjų liepos 31-ąją nakvojo Vilniaus OMON bazės patalpose, nors likęs gyvas Tomas Šernas atpažinimo metu teigia, esą I. Gorbanis labai panašus į tą žmogų, kuris užpuolė Medininkus. Tiesa, šimtaprocentinių garantijų T. Šernas neduoda. Jis tik pabrėžia, kad I. Gorbanį atpažįsta 95-iais procentais, nuoširdžiai tikėdamasis, kad likusius 5 procentus įrodymų per 11 metų surinko prokurorai. Be to, I. Gorbanis Lietuvoje sulaikomas su padirbtu vairuotojo pažymėjimu. Nepaisant to, Vilnius atiduoda I. Gorbanį kolegoms iš Latvijos. Svarbu tai, kad vos tik I. Gorbanis paleidžiamas, mūsų teisėsauga netikėtai suranda anoniminį liudininką Nr. 11, kuris neva girdėjo, kaip Česlavas Mlynikas įsakė trims omonininkams, tarp jų ir K. Michailovui-Nikulinui, važiuoti į Medininkus ir nužudyti Lietuvos pareigūnus. Anoniminis liudininkas šiuos žodžius ištaria 2003-ųjų gegužės pabaigoje. To anoniminio liudininko parodymai palankūs paleistajam I. Gorbaniui, kuris neva netilpo į automobilį, važiavusį sprogdinti bombos prie 42-osios divizijos štabo Vilniuje. Pasirodo, netilpo todėl, kad tas automobilis buvo kimšte prikimštas sprogmenų. Tačiau prie štabo buvo susprogdintas juokingai mažas kiekis sprogmenų. Ar I. Gorbanis tikrai nebuvo Medininkuose nebesiaiškinama. Bet įdomiausia, kur tas anoniminis liudininkas Nr. 11 buvo anksčiau, iki I. Gorbanio paleidimo? Įdomu ir tai, kad mūsų teisėsauga sustabdo bylos tyrimą remdamasi anoniminio liudininko teiginiais. Anoniminio liudininko parodymai yra nepalankūs šiandien Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalinčiam K. Michailovui. Bet anoniminio liudininko parodymų neužtenka juk slaptasis liudytojas nenurodė, kas konkrečiai jam taip pasakė, ar jis tai matė pats. Tiksliau sakant, jis neįvardino informacijos šaltinio, o ir pats teigia nebuvęs nei Medininkuose, nei pasitarime, kuomet neva buvo duotas įsakymas žudynėms. Žodžiu, pasitarime su Č. Mlyniku nedalyvavęs, apie ką ten buvo kalbėta, nežinąs. O 2008-aisiais, kai pradeda strigti Medininkų bylos perdavimas teismui, netikėtai atsiranda dar vienas anoniminis liudininkas Nr. 12. Jis pareiškia girdėjęs iš kažkokių pažįstamų, kurie kažkur nugirdę neaišku ką pasakojant, kad neva omonininkas A. Ryžovas jau Rygoje priekaištavęs omonininkui K. Michailovui, kam šis Medininkuose paleido keletą šūvių iš pistoleto. Kada ir iš ko konkrečiai girdėjo tokias kalbas, nebeprisimena ir įvardinti negali. Pats asmeniškai negirdėjo pokalbio tarp Ryžovo ir Nikulino. Kada, kur ir kokiomis aplinkybėms vyko ar bent jau galėjo vykti toks pokalbis, nežino. Tačiau su šių anoniminių liudininkų pagalba prokuratūra manosi nustačiusi tuos, kurie dalyvavo Medininkų žudynėse. Žodžiu, įvardinami rygiečiai, tarp kurių neva būta ir K. Michailovo. Jokių įrodymų mūsų teisėsauga prieš K. Michailovą neturi pas jį nerasti nužudytų vyrų ginklai, pas jį nerasti ginklai, kuriais buvo žudomi mūsų pareigūnai. Medininkuose nerasta jo pirštų antspaudų ar kitokių pėdsakų, jo neatpažįsta vienintelis likęs gyvas T. Šernas, neatpažįsta ir per 120 teismo posėdžiuose apklaustų liudininkų. Nėra nė vieno liudininko, kuris viešai ir pagrįstai galėtų patvirtinti, jog K. Michailovas tikrai dalyvavo Medininkų skerdynėse. Nėra ir tokių, kurie pasakytų aiškiai, iš kieno lūpų girdėjo, jog K. Michailovui buvo priekaištaujama dėl šaudymo iš pistoleto. Lietuvos teisėsauga žino tik tiek, kad Konstantinas 1991 m. sausio 31-osios naktį nakvojo Vilniaus OMON bazėje Valakampiuose. Beje, apie tai, kad šis omonininkas nakvojo Vilniaus OMON bazėje, Lietuvos teisėsauga sužinojo iš... paties K. Michailovo-Nikulino. Nebūtų šis prasitaręs, jog lemtingąją naktį nakvojo Vilniuje, Lietuvos teisėsauga nebūtų turėjusi net šito fakto. Žodžiu, įtariamųjų, galėjusių dalyvauti Medininkų žudynėse, ratas per 19 metų ne susiaurėjo, o atvirkščiai išsiplėtė. Čia galėjo būti ir KGB, ir vidaus kariuomenės ypatingojo būrio kariai, ir Vilniaus bei Rygos OMON milicininkai, ideologiškai apakę ir įniršę draugovininkai, ir sovietų kariškiai, ir specialios paskirties dalinių smogikai bei diversantai. Tačiau Lietuvos teisėsauga savo dėmesį sukoncentravo į K. Michailovą-Nikuliną, kuris, lyginant su omonininkais Razvodovu, Gorbaniu, Mlyniku ar Makutynovičiumi, lengviausiai prieinamas. Kiti ramiai sau gyvena Rusijoje arba yra Lietuvos teisėsaugos jau apklausti ir paleisti. Suprantama, kodėl Lietuvos teisėsauga žūtbūt siekia ką nors nuteisti. Medininkų byla narpliojama jau du dešimtmečius negi prisipažinsi, jog per šį laikotarpį nieko doro nenuveikta. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad šiam tyrimui vadovavęs prokuroras Rolandas Stankevičius seniai yra pareiškęs, esą prieš K. Michailovą surinkta užtektinai daug nepalankių parodymų. Ir vis dėlto po K. Michailovo uždarymo į Lukiškes byla teismui atiduota tik po pusantrų metų. Jei jau toje byloje viskas buvo labai sklandu, kam reikėjo laukti dar aštuoniolika mėnesių? Atsivežus iš Latvijos K. Michailovą buvo žadėta perduoti bylą teismui greičiau nei per pusmetį. O ir Lietuvos visuomenės nuomonė jau paruošta. Per pastaruosius keletą metų Lietuvos žiniasklaidoje buvo paskelbta itin daug straipsnių, reportažų, kuriuose visa bėda dėl Medininkų žudynių verčiama būtent K. Michailovui-Nikulinui. Surinkta medžiaga rodo, kad K. Nikulinas kartu su kitais šešiais omonininkais tikrai dalyvavo žudynėse. Tokių frazių lietuviškuose leidiniuose apstu. Bet kur toji medžiaga, patvirtinanti buvusio Rygos OMON milicininko K. Michailovo kaltę? Iki šiol nežinia, kodėl Lietuvos prokuratūra nesuformulavo įtarimų ir kaltinimų V. Razvodovui, padovanojusiam nužudytųjų Lietuvos pareigūnų ginklus draugovininkams. Kuo nusipelnė prokurorų malonės Tomo Šerno pirmoje apklausoje įvardintas Vilniaus OMON vadas B. Makutynovičius? Kodėl dar 1996 metais T. Šerno atpažintas kaip panašus į vieną iš užpuolikų, o V. Pužajaus tiesiogiai įvardintas kaip tiesiogiai dalyvavęs Medininkų žudynėse, I. Bormontovas tėra tik liudytoju? Ar ne jis pats privačiame pokalbyje dar 2002 metais prisipažino dalyvęs Medininkų skerdynėse? Šiuos įrašus, kiek žinoma, Medininkų bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas išsireikalavo iš Prokuratūros ir VSD. Neaišku, kodėl aklai pasitikima buvusiais raudonaisiais draugovininkais, nors jie 1991 m. rudenį buvo sulaikyti su Medininkuose nužudytų Lietuvos policijos pareigūnų ginklais? Keisčiausia yra tai, kad artėjant Medininkų tragedijos 20-osioms metinėms klausimų ne mažėja, o progresiškai daugėja. Tokia padėtis verčia susimąstyti, ar procesas rezonansinėje Medininkų žudynių byloje nepanašėja į užsienio specialiųjų tarnybų puikiai suplanuotą ir sėkmingai įgyvendinamą tikrųjų žudikų priedangos operaciją? Ar tai nepaaiškina, kodėl teisiamas vienintelis buvęs eilinis Rygos OMON milicininkas?
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |