|
Ir pavėluotos įžvalgos naudingos
Edmundas Simanaitis
Kun. Vaclovo Aliulio MIC 90-mečio proga atsiverčiau unikalų kultūros paminklą, storą tomą Lietuvos kultūros kongresas. Kongresas prasidėjo netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. gegužės 18 dieną. Tai buvo neeilinis Lietuvos gyvenimo įvykis, reikšmingas politine, pilietine ir kultūrine prasme, aprėpęs svarbiausias kultūros sritis. Jį galima vertinti ir kaip valstybingumą atkūrusios tautos atsaką į tuometinės Maskvos vadovų vykdytą Lietuvos blokadą, siekiant sugrąžinti bėglę atgalios į narvą. Kongrese pranešimus skaitė visuomenės ir kultūros veikėjai, tarp jų ir kun.V. Aliulis, kurio kai kurie teiginiai aktualūs ir šiandien.
Katalikybė tapo integruojanti jėga
Katalikybė veikė Vakarų Europos kultūros tapsmą savo spiritualistine pasaulėžiūra, tauriomis moralinėmis idėjomis. Kartu ji buvo integruojanti jėga. Viduramžiais Vakarų ir Vidurio Europa buvo kultūriškai vientisa. Kultūrinė lotynų kalba netarnavo nutautinimui, nes nebuvo nė vienos gyvos ir dominuojančios tautos kalba.
To meto aukštuomenė vartojo lotynų kalbą, o Abiejų Tautų Respublikos metais Lietuvos bajorija čiauškėjo lenkiškai. Lietuviškai buvo šnekama tik šiaudinėje pastogėje, bet ne dvaro rūmuose. A. Kulviečio ir M. Mažvydo pastangomis atsiradusi lietuviškoji raštija aiškino tikintiesiems ne tik krikščionybės tiesas, bet kartu ugdė ir stiprino lietuvių tautinę savivoką.
Stačiatikybė būtų nutautinusi
Nesunku buvo pasukti į Rytus, tada būtume tapę Rytų Europos dalimi. Žvelgiant į šimtmečių perspektyvą, stačiatikybė būtų nutautinusi Lietuvą, nes bemaž ta pati ir valstybės kanceliarijos, ir bažnyčios kalba, lietuviui nesunkiai išmokstama. Laimei, posūkis liko tik valstybinis, bet ne tikybinis.
Pranešimo autorius argumentuotai išryškina lietuvybei slypėjusį pavojų stačiatikybės įsigalėjimo atveju. Spaudos draudimo metais buvo laikoma dideliu nusikaltimu ne tik skaityti lietuvišką spaudą, bet ir lietuviškai rašyti. Buvo mėginta uždrausti lietuviškai kalbėti viešose vietose Lietuvoje, kurią okupantas jau buvo pervadinęs naujaip Severo Zapadnij kraj (Šiaurės Vakarų kraštas rus.). Už Lietuvos vardo vartojimą grėsė Sibiro kurortai.
Kodėl karalystė nepasiekė XXI amžiaus?
Su Jogaila ir Vytautu pasukome į Vakarus, į katalikybę. Gaila, kad tai įvyko per vėlai. Jeigu katalikybė būtų įsitvirtinusi po Mindaugo krikšto, tai būtų nereikėję dėtis į jokias unijas, būtume turėję ir dabar turėtume daug didesnę ir stipresnę Lietuvą ir švęstume ne 600, o bemaž 750 metų Lietuvos mokyklos jubiliejų.
Garbusis kunigas tiesiai ir trumpai paaiškina Lietuvos istorijos lemtingą kluptelėjimą. Lietuvos karalystė tegyvavo vos dešimtį metų. Karalių Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį, kaip galimus sosto įpėdinius, nužudė karaliaus svainis Nalšios kunigaikštis Daumantas, susimokęs su Žemaičių kunigaikščiu Treniota, keršydamas už pagrobtą žmoną. Vienintelio pirmojo ir paskutiniojo Lietuvos karaliaus žudikas Daumantas apsikrikštijo ir tapo stačiatikių šventuoju Timofejumi. Šio skaudaus įvykio nagrinėjimas pagal nūdienos meto teisę bei papročius yra gana keblus. Tačiau dažnam tėvynainiui nevalingai, o gal ir neišvengiamai kyla tas pats klausimas, kurį kelia kun.V. Aliulis: kokią šiandien turėtume Lietuvą, jei karalystė būtų pasiekusi XX amžių?
Lietuviška mokykla stabdytų nutautėjimą
Pavėluotas krikštas, susijęs su politine unija, atkėlė vartus nutautinimui. Čia turime neišleisti iš akių, kad katalikybė ir apskritai krikščionybė pati savimi niekur nebuvo ir nėra nutautinimo veiksnys be politinio ryšio, be valstybinės galios sudaromų sąlygų ir socialinio spaudimo, teigia kun. V. Aliulis.
Ši citata žadina kitą fundamentalų, anaiptol ne naują klausimą, į kurį mano bičiulis Stasys taip reagavo: Viduramžiais Lietuva neturėjo kito pasirinkimo, tik kartu su lenkais eiti lygiomis teisėmis ir bendra atsakomybe. Tą liudija ir istorija, bet paaiškink man, kodėl Vytautas Didysis, sugebėjęs laimėti Žalgirio mūšį, neįsteigė nė vienos lietuviškos mokyklos, o visą raštvedybą gudų kalba vedė? Sutrikau ir nesiryžau atsakyti, mat man, ne istorikui, trūko žinių Adolfo Šapokos vadovėlio nepakako...
Bažnyčia visais laikais tardavo tiesos žodį
Lig šiol prisiminėme katalikybės įtaką kultūrai jos tautiškumo požiūriu: kur jį rėmė, kur davė progą kliudyti. Reikšmingesnis dalykas universaliosios krikščioniškosios vertybės, gaivinusios ir formavusios Europos ir Lietuvos kultūros dvasią, jos aukštą moralumą. Tos vertybės: dvasios pirmenybė, kiekvieno žmogaus orumas, tiesos meilė, teisingumo reikalavimas, atsakomybė prieš savo sąžinę, prieš artimuosius bei visuomenę ir prieš visažinį Dievą.
Nors katalikybė Lietuvoje ilgus laikus yra buvusi valstybės pripažinta religija, tačiau Katalikų Bažnyčia niekad nebuvo valstybinė, niekad karalius ar kunigaikštis nebuvo jos galva, ir ši pagrindinė aplinkybė visais laikais leisdavo Bažnyčiai tarti tiesos žodį prieš valdovų veiksmus ir socialinių santykių moralinę vertę...
Būtent šiomis temomis Jubiliatas, būdamas Sąjūdžio Seimo tarybos narys, dažnai ir įtikinančiai kalbėdavo.
Tautos brandos iššūkiai
Su kokiu kultūriniu bei dvasiniu lobiu atėjome į 1918-ųjų metų Nepriklausomybę? Jis buvo labai katalikiškas. (...) Tauta, imant visumą, tvirta, sąžininga, kartu lyriška ir ryžtinga, darbšti ir humaniška. Galutinis kelių amžių brandos atestatas pasigėrėtinai tauri mūsų tremtinių dvasia ir būtis.
Drįstu teigti, kad Jubiliato mintys vertintinos kaip pasiūlymas patiems akyliau nagrinėti mūsų visuomeninio ir pilietinio gyvenimo kliuvinius. Kad gebame susitvarkyti patys, rodo atsikūrusios Lietuvos Respublikos dviejų dešimtmečių patirtis. Posovietinė visuomenė, o tokia mes tapome prieš du dešimtmečius, vienu ypu pasikeisti negali.
Sveikinu gerbiamą kunigą Vaclovą Aliulį jubiliejinio gimtadienio proga ir atsiprašau, kad neatsiklausęs pasinaudojau jo teiginiais, kuriuos jau nebe pirmą kartą skaitinėju.
© 2011 XXI amžius
|