Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

M. Kvedaravičius: Čečėnijoje dauguma vyrų miega apsirengę

Dokumentinio filmo „Barzakh“ autorius Mantas Kvedaravičius sako, kad nuolatinė baimė yra Čečėnijos žmonių kasdienybė. Čečėnijoje po daugiau nei dešimtmetį trukusių kovų su Rusija oficialiai karas čia baigėsi, tačiau taikos nėra. Nors Čečėnija šiuo metu priklauso Rusijai, pasak filmo „Barzakh“ režisieriaus, Čečėnijos žmonėms nepriklausomybės siekimas nėra pagrindinis tikslas. Jų tikslas – ramybė, kad kas naktį nereikėtų galvoti, ar pagrobs tave, ar ne. „Karas pasibaigė, bet taikos nėra. Aplink, atrodo, viskas yra sutvarkyta, jau namai atstatyti, žmonės eina į darbą, gauna atlyginimus ir socialines pašalpas, bet gyvena didžiulėje baimėje. Baimė būti pagrobtam, baimė būti nužudytam, baimė būti nukankintam“, – pasakoja trejus metus su pertraukomis Čečėnijoje gyvenęs M. Kvedaravičius.

Čečėnijoje ir toliau grobiami žmonės ir tai vadinama kova su terorizmu. Pasak M. Kvedaravičiaus, ta kova dažniausiai yra tik imituojama, nes užgniaužus grobimus būtų sugriauta visa sistema, kuri nemažai daliai Čečėnijos ir Rusijos žmonių garantuoja darbo vietas. Be to, žmonės dažniausiai grobiami dėl to, kad vėliau kankinamieji sakytų, jog iš tikro juos kankino sukilėliai, kovojantys už Čečėnijos nepriklausomybę. „Suformuotas milžiniškas kovos su terorizmu aparatas. Jį sudarė tūkstančiai specializuotų pajėgų būrių. Jeigu staiga išnyktų terorizmas, dešimtys tūkstančių žmonių netektų savo gyvenimo prasmės, nes jie išugdyti karui su terorizmu. Todėl kiekvienas sprogimas, kuris nuaidi pačioje Rusijoje, – naujas maistas visam aparatui“, – teigia M. Kvedaravičius. Jis taip pat tvirtina, kad pagrobti galima bet kurį žmogų ir apkaltinti jį nebūtais dalykais. Paprastai – tai dar jaunas, stiprus vyras, kuris gali būti išvežamas iš namų arba tiesiog pagrobiamas gatvėje, o tada kankinamas, kol prisipažįsta padaręs nusikaltimą, kurio iš tikrųjų nėra įvykdęs. Pavyzdžiui, vienas iš filmo herojų buvo verčiamas valgyti savo plaukus, jam nupjauta ausis, o vėliau reikalaujama pasakyti, kad ausį nupjovė už nepriklausomybę kovojantys Čečėnijos sukilėliai. Režisierius pastebi, kad tokia situacija iš dalies primena Lietuvos praeitį, kai partizanai buvo kaltinami nebūtais dalykais. Nuolatinė baimė, pasak M. Kvedaravičiaus, yra Čečėnijos žmonių kasdienybė. „Auštant įsiveržia į namus grupė ginkluotų kareivių, gali būti specialusis dalinys, žmogus yra išvedamas iš karto – kaip nuėjęs miegoti. Artimieji nėra prileidžiami, jei bando gelbėtis, būna sumušami. Todėl dauguma vyrų naktimis miega apsirengę“, – pasakojo režisierius.

Artimiesiems informacija apie pagrobtąjį nėra teikiama. Tą vietą, kurioje atsiduria pagrobtieji, Čečėnijos žmonės vadina „barzakh“. Šis religinis terminas, minimas Korane, žymi ribą tarp dviejų pasaulių – tarp gyvenimo ir mirties.

© 2011 „XXI amžius“