Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Sustabdykime Laisvės alėjos niokotojus

Jonas Baltušis,

Kauno jungtinio demokratinio judėjimo tarybos narys

Norint objektyviau įvertinti miesto dabartį, verta nors trumpai žvilgtelėti į jo praeitį. Šiuolaikinis Kaunas turi savo unikalų istorinį įvaizdį ir nepakartojamą aurą, kurią suformavo istorinės aplinkybės. Miesto užuomazga laikoma XIV–XV amžiuose Nemuno ir Neries santakoje įsikūrusi gyvenvietė. XIII a. antroje pusėje jos teritorijoje pastatyta mūrinė pilis, prie kurios kūrėsi miestas. Slenkant amžiams miestas plėtėsi į rytus pagal 1847 metais sudarytą, 1861 ir 1871 metais koreguotą miesto išplėtimo planą. Tada buvo suformuotas Naujamiestis su stačiakampiu gatvių tinklu, į jį pamažu persikėlė miesto centras. Pagrindine jo gatve tapo Nikalojaus prospektas, kuriame buvo pasodinta liepų alėja. Lietuvos nepriklausomybės metais buvęs prospektas tapo Laisvės alėja, kuria tebesigroži jau kelios lietuvių tautos kartos. Šlovės jai teikė ne tik gražiai sužaliavusios liepos, bet ir simbolinis jos pavadinimas, įkūnijęs per ilgus amžius siektos Laisvės troškimo išsipildymą. Unikalumo, žaismingumo ir gyvybingumo pagrindinei Kauno gatvei suteikė 1892–1929 metais veikęs arklinis tramvajus, miestiečių vadintas konke. Pradėta tiesti dar XIX a. antroje pusėje Laisvės alėja baigta užstatyti XX a. 4-ajame dešimtmetyje: Centrinio pašto pastatas – 1932 m., dabartiniai savivaldybės rūmai – 1939 m. Dramos teatras pastatytas 1892 metais. Gyvenamieji namai buvo statomi savitos mažaaukštės architektūros pavyzdžiu, dažniausiai dviaukščiai. Einant link Soboro kai kurių vėliau statytų pastatų aukštingumas didėja. Įspūdingiausias Laisvės alėjos akcentas neabejotinai yra neobizantinio stiliaus Įgulos bažnyčia (Soboras), pastatyta 1895 metais carinės Rusijos armijos įgulos kariams. 1965 metais čia įsikūrė Kauno vitražo ir skulptūros galerija, joje vykdavo vargonų muzikos koncertai. Atgavus nepriklausomybę pastatas vėl sugrįžo Bažnyčios nuosavybėn.

Knygnešių sostinėje neramu

Mane, seną sudargietį, labai sudomino Gintarės Martinaitienės ir Stasės Jasaitienės straipsniai „XXI amžiuje“ (2011 01 28, nr. 8) apie Sudargo parapijos žemėje žadamą statyti kultūros centrą. Šio projekto iniciatorė – 78 narių bendruomenė (pirmininkė Alberta Dragūnaitienė). Šitokios apimties bendruomenė man asocijuojasi su buvusio „Komjaunuolio“ kolūkio vaikaičiu, nes Sudargo parapijos tikinčiųjų yra daugiau kaip 800. Todėl kyla klausimas, kuri visuomenės dalis turi disponuoti nekilnojamu parapijos turtu?.. Tame pačiame „XXI amžiuje“ (2011 03 04, nr. 17) pasirodė ir A. Dragūnaitienės straipsnis, kuris mane privertė skubiai vykti į gimtąjį Sudargą ir susipažinti su padėtimi. Pirmiausiai patikslinau faktus apie gruodžio 2-ąją Sudarge vykusias priešadventines rekolekcijas, po kurių užvirė karštos diskusijos dėl Sudargo antrų kultūros namų statybos. Faktai visiškai patvirtino S. Jasaitienės straipsnyje („XXI amžiuje“, 2011 01 28) išdėstytas mintis ir keliamas problemas – jokios falsifikacijos, net jos ženklų, nėra.