Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuvą daužiusi „Bangų mūša“ – nuožmioji komunistinio genocido operacija

Iš Telšių apskrities numatytų ištremti šeimų gyvenamųjų vietų schema. LYA, f. V-135, ap. 7, b. 161, l. 163. Schemoje skirtingų spalvų rutuliukais pažymėtos numatytų ištremti partizanų, areštuotų „nacionalistų“, „buožių“ šeimų gyvenamosios vietos, taip pat vadinamojo rezervo – partizanų, areštuotų „nacionalistų“, „buožių“ šeimų, kurios būtų ištremtos tuo atveju, jei dėl kokių nors priežasčių nepavyktų ištremti visų kitų numatytų šeimų, gyvenamosios vietos. Sutartiniais ženklais pažymėti tremiamų gyventojų sutelkimo punktai, MGB Telšių apskrities skyriaus viršininkui pavaldaus karinio rezervo dislokavimo vieta, patrulių judėjimo maršrutas, keliai, kuriais tremiami gyventojai turi būti gabenami iš valsčių punktų į apskrities punktą

Kun. K. Lygnugaris. Krasnojarsko kraštas. 1958 m.

Lietuviai tremtyje. Chara Kutulo lietuvių vaikų Pirmoji komunija. Centre – kun. Petras Jasas. 1956 m.

Tremtinių kapinės. Bykovo kyšulys. 1989 m. Jono Kazlausko nuotrauka

1944 metais sugrįžus Raudonajai armijai bei „tarybų“ valdžiai, 1940 metais sovietinių okupantų pradėti vykdyti nusikaltimai prieš lietuvių tautą buvo tęsiami. Pagal ištremtų žmonių skaičių didžiausi buvo trys trėmimai: 1948 m. gegužės, 1949 m. kovo ir 1951 m. spalio mėnesio. Tai vyko okupuotoje Lietuvoje, kai miškuose kovojo partizanai. Trėmimai buvo neteisėti antikonstituciniai aktai, bolševikų valdžios vykdytos tautų genocido politikos apraiška. 1949 m. kovo 25–30 dienomis tremiamuosius (operacija „Priboj“ – „Bangų mūša“) buvo nuspręsta išvežti neribotam laikui į Krasnojarsko, Chabarovsko, Omsko ir Tomsko rajonus.

1949 metų kovo 25 dieną SSRS vidaus kariuomenė, saugumiečiai ir vietiniai jų talkininkai pradėjo antrą pagal dydį masinių trėmimų operaciją „Priboj“. Operacija buvo vykdoma ir Latvijoje bei Estijoje. Tai buvo didžiausia Baltijos šalyse komunistinio genocido operacija. Iš visų trijų Baltijos valstybių išvežta beveik 100 tūkst. gyventojų. Maskvoje jau prieš du mėnesius buvo parengti trėmimo planai trims Baltijos kraštams. Dar sausio 29 dieną buvo priimtas SSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“. Po mėnesio, vasario 28-ąją, SSRS vidaus reikalų ministerija (MVD) jau turėjo sudarytą detalų pasirengimo trėmimams planą, numačiusį ir „įkurdinimo“ vietas tolimuose Sibiro rajonuose, ir išsamias instrukcijas trėmimų vykdytojams. Pasirengimas operacijai buvo ypač įslaptintas. Pagal prieš mažiau nei tris savaites iki trėmimų pradžios patvirtintą planą nei vidaus kariuomenės kariškiams, pasiųstiems į operaciją „Priboj“ iš Rusijos miestų, nei jų šeimoms negalima buvo pranešti paskirties stoties. Siekiant „dezinformuoti“ gyventojus, Estijoje ir Latvijoje buvo inscenizuojami kariuomenės pavasario mokymai, uždraudžiant dalių vadams dokumentuose vartoti sąvoką „operacija“. Visokie nurodymai ir skaičiavimai, telefono pokalbiai ir kita plane vadinami vienu žodžiu – „mokymai“. Kokia svarbi buvo ši operacija Baltijos šalyse, rodo tai, kad tremiant gyventojus dalyvavo SSRS MGB Lenino ordino Raudonosios vėliavos F. Dzeržinskio 1-oji motorizuotųjų šaulių divizija. Ši karinė dalis Nr. 3111 buvo dislokuota Pamaskvėje. Tai, kad čekistai kruopščiai rengėsi „operacijai“, naudodami visas bauginimo priemones, rodo karinis-teroristinis apginklavimas – vidaus kariuomenei, naikintojų batalionams, sovietiniams partiniams aktyvistams papildomai apginkluoti iš Maskvos į Baltijos šalis buvo atgabenta 5025 automatai, 1900 šautuvų ir daugybė šovinių bei šovininių. Žmones iš tėvynės buvo numatyta išvežti neribotam laikui – iki gyvenimo pabaigos, parengiant dirvą spartesniam „kolchozų“ kūrimui ir krašto apgyvendinimui kolonistais.

O iki „operacijos“ likus kelioms dienoms, ji buvo „įteisinama“ okupuotame krašte: kovo 19-ąją sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas pasirašė LSSR Ministrų Tarybos nutarimą, o kovo 22-ąją po nutarimu dėl iškeldinamųjų turto konfiskavimo tvarkos atsirado ir svarbiausio kolaboranto Antano Sniečkaus parašas.

Operacijos „Priboj“, kaip ir prieš metus vykusios „Vesna“, pagrindinis smūgis buvo nukreiptas į žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimų narius. Tačiau vis dėlto svarbiausias 1948–1949 metais organizuotų operacijų taikinys buvo pasiturintys ūkininkai, „trukdę“ okupuotos ir sovietizuojamos Lietuvos kaimo „kolektyvizacijai“.

Trėmimai visame krašte prasidėjo ankstų kovo 25-osios rytą, 6 valandą, kai dauguma pasmerktųjų dar buvo namie. 1949 m. kovo 25-oji buvo penktadienis ir sutapo su katalikiška švente – Viešpaties Apreiškimu Švč. Mergelei Marijai. Niekas iš tuometinių Lietuvos kaimų žmonių, dirbusių savo darbus ar ėjusių į bažnyčią, išskyrus nedidelį partinių ir sovietinių vadovų, saugumo ir Vidaus reikalų ministerijos funkcionierių būrelį bei trėmimų nurodymų vykdytojus, negalėjo žinoti, kad dar prieš šešias dienas buvo pasirašytas visiškai slaptas vyriausybės nutarimas „iškeldinti iš Lietuvos SSR teritorijos šešis tūkstančius buožių su šeimomis į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus specialiajai tremčiai.“ Kaip rodo surinkti MGB duomenys, faktiškai dauguma baudėjų buvo vietiniai komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai aktyvistai. Baudžiamosiose ekspedicijose trijuose Baltijos kraštuose dalyvavo komunistai, komjaunuoliai ir naikintojų batalionų kariai – iš viso 46 791 baudėjas. O kiek dar budėjo papildomai CK apskričių, rajonų ir miestų komitetuose komjaunuolių ir komunistų, taip pat kaimo, apskričių ir miestų „tarybose“, paaiškės tik tada, kai bus gauta Baltijos šalių komunistų partijų CK suvestinė ataskaita VKP(b) centro komitetui, jeigu tokia išliko. Gyventojus trėmė operatyvinės grupės, sudarytos iš 9–10 žmonių. Joms vadovavo MGB operatyvinis darbuotojas. Operatyvinėje grupėje buvo du SSRS MGB kariuomenės kariai, du naikintojų bataliono kariai, 4–5 sovietiniai partiniai darbuotojai. Taigi žemutinio lygmens sovietiniai partiniai aktyvistai sudarė apie pusę tiesioginių vykdytojų. Sovietiniai partiniai aktyvistai iš dalies buvo ginkluoti ir vykdė kariuomenės vedlių vaidmenį, aprašinėjo ir atiminėjo tremiamųjų turtą. Juos saugojo SSRS MGB vidaus kariuomenės. Kiekviena operatyvinė grupė turėjo ištremti vidutiniškai keturias šeimas. Netikėtai užklupti žmonės dažniausiai spėdavo pasiimti labai nedaug daiktų, nors oficialiai kiekvienai šeimai buvo leista pasiimti iki pusantros tonos krovinį. Sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministras Juozas Bartašiūnas tarnybiniame pranešime SSRS vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui vėliau tvirtino, kad „operacija iš esmės vyko ramiai, rimtesnių gaujų pasireiškimų ar teroristinių aktų operacijos laikotarpiu neužregistruota.“ Tremiamieji buvo vežami į artimiausias geležinkelio stotis, MVD dokumentuose vadinamas „pakrovimo punktais“, kurių visame krašte buvo keturios dešimtys. Jose iš viso suformuotas 21, o vėliau – dar trys papildomi gyvulinių vagonų ešelonai. Pirmieji sąstatai Rytų kryptimi pajudėjo kovo 27 dieną. Saugumiečiai, kareiviai ir partiniai aktyvistai jiems duotus įsakymus vykdė itin uoliai ir trėmimų planas buvo gerokai viršytas. Ir tai nenuostabu, nes trėmėjai nesigailėjo nei mažo, nei seno, nei sunkaus ligonio. Jau pakeliui į trėmimo vietas ligoniai, senesni žmonės, maži vaikai mirė, mėginę pabėgti – nušauti.

Štai kaip „operacijos“ planas buvo vykdomas, pavyzdžiui, Telšių apskrityje. LSSR valstybės saugumo ministras Nikolajus Gorlinskis (beje, turėjęs didelę patirtį iš 1939–1941 metų trėmimų Vakarų Ukrainoje) išsiuntė LKP(b) apskričių komitetams ir LSSR MGB apskričių skyriams instrukciją, informuojančią apie būsimus trėmimus, taip pat nurodymą laikytis griežčiausios konspiracijos, mobilizuoti trėmimams „partinį tarybinį aktyvą“ bei visų rūšių transporto priemones. Visiškai slaptame dokumente – LSSR MGB Telšių apskrities skyriaus 1949 m. kovo mėn. trėmimų operacijos „Priboj“ plane – nurodytos operatyvinių grupių, turėjusių vykdyti trėmimus, sudėtys. Prie šio trėmimų plano pridėta iš Telšių apskrities numatytų ištremti šeimų gyvenamųjų vietų schema. Trėmimų operacijos „Priboj“ metu iš Telšių apskrities buvo numatyta ištremti 166 šeimas – 100 vadinamųjų „buožių“ šeimų ir 66 partizanų bei suimtų patriotų, kovojusių su sovietine okupacija, šeimas. „Operacijai“ vykdyti LSSR MGB Telšių apskrities skyriuje buvo suformuota keturių LSSR MGB pareigūnų vadovaujanti grupė, kurią sudarė trys papulkininkiai ir kapitonas. Grupėje taip pat dirbo šifruotojas, mašininkė, vairuotojas ir ... gydytojas. Prie vadovaujančios grupės veikė penkiolikos asmenų karinis rezervas. Vežant į geležinkelio stotį gyventojus tais maršrutais, kur ypač aktyviai veikė ginkluoti partizanai (Telšiai–Nevarėnai, Telšiai–Varniai, Tverai–Žarėnai, Telšiai–Luokė), trėmėjus lydėjo patruliniai kareivių būriai. Okupantai organizavo tremiamų gyventojų „surinkimo punktus“ šiose Telšių apskrities vietovėse: Eigirdžiuose, Nevarėnuose, Luokėje, Žarėnuose, Tveruose, Janapolėje ir Varniuose. Šiems punktams vadovavo LSSR MGB leitenantai ir vyr. leitenantai, jiems talkininkavo stribai. Į tremiamų gyventojų namus vyko operatyvinės grupės, sudarytos iš LSSR MGB karininkų, kareivių, stribų ir sovietinių partinių aktyvistų. Masinių trėmimų dienomis Telšių geležinkelio stotyje veikė komendantūra, kurioje dirbo emgėbistai, vertėjai, mašininkės. Budintieji, palaikantys ryšį tarp Telšių ir apskrities valsčių centrų, sėdėjo Telšių ir valsčių telefonų stotyse. Ryšys tarp operatyvinių grupių vadovų ir LSSR MGB Telšių apskrities valsčių poskyrių viršininkų buvo palaikomas per raitus ir motorizuotus pasiuntinius.

Operaciją „Priboj“ gyrė ir jai pritarė komunistinės organizacijos ir komunistų partijos respublikų centro komitetai. Apskričių, rajonų ir miestų komunistų partijos komitetai svarstė „specialiųjų objektų pašalinimo“ operacijos rezultatus, dėkojo už puikų darbą. Padėką už „specialiosios užduoties“ įvykdymą operacijos vadovams bei aktyviausiems dalyviams pareiškė ir SSRS vyriausybė. SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo slaptu įsaku „už sėkmingą vyriausybės specialiosios užduoties įvykdymą“ ordinais ir medaliais buvo apdovanota daugiau kaip šimtas žmonių. Pavyzdžiui, Raudonosios vėliavos koviniu ordinu buvo apdovanoti 75 žmonės, tarp jų lietuviai – pulkininkas Leonardas Martavičius, kapitonas Vincas Tutinas, kapitonas Šalmas-Jokūbas Minkevičius. Pirmojo laipsnio Tėvynės karo ordinu buvo apdovanota daug čekistų.

Štai koks yra vieno iš trėmime pasižymėjusio „lietuviško“ čekisto portretas (jį yra aprašęs Specialiųjų tyrimų skyriaus vyr. specialistas Gintaras Šidlauskas). Prieš 12 metų Telšių rajono apylinkės prokuratūroje buvo apklaustas buvęs LSSR MVD–MGB Telšių apskrities skyriaus Telšių valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis, leitenantas, gimęs 1927 m. Jis prisipažino dalyvavęs gyventojų trėmime. Leitenantas jau 1945 metais mokėsi Kauno milicijos mokykloje, LSSR MVD karininkų mokykloje Vilniuje. Čekistinę karjerą pradėjo 1945 metais eidamas LSSR MVD Telšių apskrities skyriaus Telšių valsčiaus poskyrio operatyvinio įgaliotinio pareigas. Vėliau dirbo LSSR MGB Telšių apskrities ir Telšių rajono skyriaus 2–N poskyrio vyr. operatyviniu įgaliotiniu. Jo darbo represinėse struktūrose stažas – 35 metai; kagėbisto veiklą baigė Mažeikiuose 1980 metais. Į atsargą išėjo turėdamas pulkininko laipsnį. Specialiųjų tyrimų skyriaus darbuotojai, peržiūrėję 1945–1947, 1949 ir 1951 m. iš Telšių apskrities ištremtų gyventojų 51 įskaitinę tremties bylą, nustatė, kad 1949 ir 1951 m. šis asmuo dalyvavo aštuoniuose gyventojų trėmimuose, kurių metu ištremti 23 asmenys. Šio LSSR MGB karininko pavardė ir jo parašai išliko tremiamų gyventojų apklausos lapuose, pažymose apie tremtinių perdavimą ešelonų, vykstančių į trėmimų vietas, viršininkams. Dalyvaudamas Lietuvos gyventojų trėmimų operacijoje „Priboj“, eidamas LSSR MGB Telšių apskrities skyriaus Telšių valsčiaus poskyrio viršininko pareigas, jis apklausdavo tremiamus žmones, pasirašydavo apklausos lapą ir Telšių geležinkelio stotyje perduodavo tremiamuosius etapavimui į ištrėmimo vietą ešelono viršininkui. Šis leitenantas už sėkmingą valstybinių spec. užduočių įvykdymą 1948–1949 metais buvo apdovanotas dviem LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštais, o 1950 m. – medaliu „Už narsumą“. Štai kokią sąžinės praradimo naštą neša tokie žmonės, pasirengę dėl rublio parduoti savo gentainius.

1949 m. kovo 25–30 dienomis vietoj numatytų ištremti 22 tūkst. buvo ištremta net 32 tūkst. Lietuvos žmonių, daugiausia kaimo gyventojų. Ištremtųjų iš Baltijos šalių analizė pagal lytį ir amžių rodo, kad net 73 proc. tremtinių buvo moterys ir jaunesni kaip 16 metų amžiaus vaikai. Vadinasi, du trečdalius iš Baltijos šalių ištremto „klasinio priešo“ sudarė moterys ir vaikai. Komunistų partija ir sovietinė vyriausybė, vykdydamos operaciją „Priboj“, siekė galutinai nuslopinti Baltijos tautų ginkluotąjį ir neginkluotąjį pasipriešinimą okupacijai, palengvinti Baltijos šalių valstiečių prievartinį kolektyvizavimą, pašalinti iš Baltijos šalių gyventojus, kad būtų lengviau jas kolonizuoti.

© 2011 „XXI amžius“