Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Praregėjęs neregys

Kun. Vytenis Vaškelis

Negalėjai, Jėzau, praeiti pro šalį ir nepažvelgti į elgetą, kurio akys niekada nematė ne tik savo gimdytojos veido, bet negalėjo išvysti ir Tavęs – savo Kūrėjo bei  Atpirkėjo. Šis aklasis yra žmonių giminės simbolis, nes visi mes gimstame dvasiškai akli ir  kūdikystėje esame sielos neregiai. Bet ir vėliau ne visi norime praregėti. Kiek daug besigėrinčiųjų savąja šviesa, kuri, palyginti su Tavąja, tėra balzgani  spinduliai, tirpstantys žmogiškų silpnybių ūkanose.  

Jėzau, būdamas pasaulio šviesa panorai ne savo spindulių galybe tam neregiui dovanoti šio pasaulio vaizdus, bet sumanei palaipsniui jį vesti fizinio ir dvasinio išgelbėjimo takais. Iš savo seilių ir žemės dulkių, simbolizuojančių mūsų trapumą, padarei, Išganytojau, purvo balzamą, juo patepei aklojo akis ir ištarei lemtingus žodžius, pakeitusius jo gyvenimą: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“ (Jn 9, 7). Kadangi „Siloamas“ reiškia „Siųstasis“, nekyla abejonių, kad Tu, Viešpatie, siųsdamas neregį prie vandens, mums štai ką pasakei: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu (Jn 20, 21), kad duotumėte dieviškų vaisių klusnumu“.

Didžiausią neregio gyvenime įvykį lakoniškai apibūdina keli paprasti veiksmažodžiai: „Nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis“ (Jn 9, 7). Savo nuostabai jis išvydo ne tik saulę, bet ir jos Kūrėją – visos visatos Karalių. Veni, vidi, vici – atėjau, pamačiau, nugalėjau – šie karvedžio Julijaus Cezario žodžiai geriausiai tinka buvusiam neregiui, kuris pergalingai nukreipė žingsnius į  tikėjimo darbų siekiamybę.

Už tai, kad aklasis elgeta patikėjo bei pakluso Jėzaus žodžiams, buvo apdovanotas akių šviesa ir tikėjimo išminties drąsa, kuri ryškiausiai atsiskleidė ginče su fariziejais. Jis Jėzų sulygino su Dievu, kuris vienintelis gali daryti stebuklus (Jn 9, 30–33). Bet išpažindamas Jėzaus dieviškumą jis užsitraukė žydų neapykantą bei pasmerkimą. Jie buvo nusprendę, jog kas tik pripažins, kad Jis yra Mesijas, bus išmestas iš sinagogos. Taigi buvęs neregys dar nesuprato, kad išgyvendamas fariziejų persekiojimą dėl Kristaus nejučiomis tapo vienu pirmųjų Jo būsimosios kančios dalininkų ir Jo karališkos garbės vainiko paveldėjimo kandidatu.  

Tačiau kaip greitai viskas keičiasi! Praregėjusysis, ką tik patyręs išdidžiųjų žydų atstūmimo ir paniekos gėlą, netrukus susitinka su savo naujuoju Mokytoju, kuris jam prisistato kaip Žmogaus Sūnus, atėjęs į šį pasaulį daryti teismo, idant neregiai praregėtų, o regintieji apaktų (Jn 9, 39). Tiesa, Viešpats Jėzus tik laikų pabaigoje ateis žmonijos teisti (Mt 16, 27). Bet dabar vyksta kitoks teismas: užkietėję fariziejai, bloga valia nusisukdami nuo Jėzaus ir sąmoningai atmesdami Jo akivaizdžiai padarytą, nuo amžių neregėtą ir negirdėtą stebuklą (Jn 9, 32),  patys save pasmerkia, nes pasirenka beprotiškos savižudybės kelią (Žyd 10, 27; Jn 3, 18–19).  Išsižadėdami Tiesos fariziejai įkrenta į visiško apakimo duobę, iš kurios visų mūsų gelbėti atėjo Išganytojas.  

Visos šios istorijos mūsų širdis suvirpinantis momentas – išgydyto neregio viešas Jėzaus, kaip Dievo Sūnaus, išpažinimas ir Jo pagarbinamas. Jėzau, žinome, kad prieš didįjį savo pašlovinimą – prisikėlimą iš numirusiųjų, turėjai kentėti ir mirti. Bet mirtį įveikęs,  pasak šv. Grigaliaus Nysiečio, visada esi čia pat. Kaip mes dažnai užmirštame Tave! Įvairiausiais būdais primink mums Save, kad kentėjimuose ir džiaugsmuose iš naujo atrastume Tave ir maldomis bei darbais suteiktume Tau šlovę.  

Tikrai nepakako praregėjusiam tik kartą prieš Tave su garbinimo malda suklupti... Neabejotina, kad dažnai prisimindamas Tavo meilės stebuklą – padovanotą regėjimą, jis stengėsi Tave pažinti bei mylėti.   

Todėl kreipiamės į Tave, Atpirkėjau, malda, ištryškusia iš šv. Romano Saldžiabalsio († apie 555) širdies, tegul tampa ir mūsų gyvenimo atrama ir savastimi: „Atverk man, Išganytojau, nenusakomos išminties ir iškilaus žinojimo versmę (...), idant aš, vargšas, sugebėčiau apsakyti Tavo stebuklus, kuriuos papasakojo dieviškoji ramybės evangelijos Knyga, bylojusi apie neregio stebuklą: neįgalus nuo gimimo atgauna kūno, o kartu ir sielos akis, šaukdamas tikėjime: „Tu esi skaisčiai spindinti skendinčiųjų tamsybėse šviesa!“

© 2011 „XXI amžius“