Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Sustabdykime Laisvės alėjos niokotojus

Jonas Baltušis,

Kauno jungtinio demokratinio judėjimo tarybos narys

Skaudžiausia – atsivėrusi kraujuojanti žaizda šalia miesto Savivaldybės rūmų (Laisvės alėja 90). Čia, virš dviaukščio pastato, statyto XIX a. antroje pusėje, nugriovus mansardą, iškilo dviaukštis stiklinis antstatas

Norint objektyviau įvertinti miesto dabartį, verta nors trumpai žvilgtelėti į jo praeitį. Šiuolaikinis Kaunas turi savo unikalų istorinį įvaizdį ir nepakartojamą aurą, kurią suformavo istorinės aplinkybės. Miesto užuomazga laikoma XIV–XV amžiuose Nemuno ir Neries santakoje įsikūrusi gyvenvietė. XIII a. antroje pusėje jos teritorijoje pastatyta mūrinė pilis, prie kurios kūrėsi miestas. Slenkant amžiams miestas plėtėsi į rytus pagal 1847 metais sudarytą, 1861 ir 1871 metais koreguotą miesto išplėtimo planą. Tada buvo suformuotas Naujamiestis su stačiakampiu gatvių tinklu, į jį pamažu persikėlė miesto centras. Pagrindine jo gatve tapo Nikalojaus prospektas, kuriame buvo pasodinta liepų alėja. Lietuvos nepriklausomybės metais buvęs prospektas tapo Laisvės alėja, kuria tebesigroži jau kelios lietuvių tautos kartos. Šlovės jai teikė ne tik gražiai sužaliavusios liepos, bet ir simbolinis jos pavadinimas, įkūnijęs per ilgus amžius siektos Laisvės troškimo išsipildymą. Unikalumo, žaismingumo ir gyvybingumo pagrindinei Kauno gatvei suteikė 1892–1929 metais veikęs arklinis tramvajus, miestiečių vadintas konke. Pradėta tiesti dar XIX a. antroje pusėje Laisvės alėja baigta užstatyti XX a. 4-ajame dešimtmetyje: Centrinio pašto pastatas – 1932 m., dabartiniai savivaldybės rūmai – 1939 m. Dramos teatras pastatytas 1892 metais. Gyvenamieji namai buvo statomi savitos mažaaukštės architektūros pavyzdžiu, dažniausiai dviaukščiai. Einant link Soboro kai kurių vėliau statytų pastatų aukštingumas didėja. Įspūdingiausias Laisvės alėjos akcentas neabejotinai yra neobizantinio stiliaus Įgulos bažnyčia (Soboras), pastatyta 1895 metais carinės Rusijos armijos įgulos kariams. 1965 metais čia įsikūrė Kauno vitražo ir skulptūros galerija, joje vykdavo vargonų muzikos koncertai. Atgavus nepriklausomybę pastatas vėl sugrįžo Bažnyčios nuosavybėn.

 Miesto istoriniam architektūriniam paveldui reikšmingų pastatų Laisvės alėjoje yra ir daugiau: garsiausias Kauno restoranas „Metropolis“ su viešbučiu antrame aukšte, pastatytas 1899 metais. Prieškariu restoranas pelnė pirmos klasės kategoriją ir vėliau buvo vadintas „Pirmos eilės restoranu“, garsėjo puikia virtuve ir itališku orkestru. 1925 metais šalia jo, Daukanto gatvėje, pastatytas naujas puošnus trijų aukštų viešbučio korpusas. Šis pastatas yra vienas ryškiausių Kauno architekto Vlado Dubeneckio lietuviško neobaroko krypties pavyzdžių.

Būtina paminėti ir kitus žymius kultūros objektus – juk prieškariu Kaunui tapus Laikinąja sostine, Laisvės alėjoje veikė „Konrado“ kavinė, vėliau pavadinta „Tulpe“, kurioje XX a. pabaigoje dar rinkdavosi prieškario laikų kavinių lankytojai. Jos kiemelyje buvo vidine terasa, regis, pirmoji, veikusi tik vasaros sezono metu. Netoliese, Vasario 16-osios gatvėje, turtingus lankytojus kviesdavo garsus restoranas „Versalis“, didžiavęsis vienintele Kaune besisukančia šokių aikštele. Šios pasilinksminimo įstaigos kartu su netoliese esančiais Valstybiniu dramos ir Muzikiniu teatru bei kino teatrais „Laisve“, „Romuva“, „Kanklėmis“ Laisvės alėją apgaubė nepakartojama aura, apie kurią ėjo garsas per visą Lietuvą. Kas jų nežinojo! Šiuo laikotarpiu čia dažnai lankydavosi garbingi svečiai iš visos Europos, tad apie aukštą lietuvių kultūros lygį plačiai pasklido garsas. Net praūžus žiaurių karų audroms, kurios pridarė daug nuostolių, sovietinės okupacijos sąlygomis buvo dar juntamas jos alsavimas.

Atrodė, kad tėvynei atgavus Nepriklausomybę, o Kaunui prieškariu dar buvus Laikinąja sostine, bus lengviau atjaunėti ir gražėti. Deja, taip neatsitiko. Taurioms idėjoms kelią pastojo kapitalistinės santvarkos grimasos. Viena jų – valstybinio turto išpardavimas, vadinamoji privatizacija. Tuo metu valdžioje buvusiems valdininkams, neatsakingai, negalvojant apie pasekmes ir nusikalstamai prieš visuomenę pusvelčiui buvo išparduoti vertingiausi kultūros paveldo objektai. Taip buvo apvogta visa miesto visuomenė. Mūsų visų turtas pateko į savanaudžių ir nesąžiningų savininkų rankas. Siekdami pasipelnyti naujieji savininkai pradėjo savivaliauti. Netrukus prasidėjo beatodairiškas ir nusikalstamas miesto kultūros paveldo objektų naikinimo škvalas: buvo keičiama pastatų paskirtis, konstrukcijos, vidiniai išplanavimai, didinamas jų aukštingumas, namų fasadai padengiami stiklu arba net visai nugriaunami. Labiausiai nuo to kenčia Laisvės alėjoje esantys pastatai.

Žiauriausia lemtis ištiko „Merkurijaus“ pastatą – jis buvo nugriautas. O juk jis buvo sovietinių laikų architektūros paveldo objektas. Jis turėjo išlikti kaip buvusios okupacijos reliktas, be to, ar būtina griauti pastatą vien dėl to, kad jis buvo pastatytas okupacijos metais? Kita vertus, ko bus verta Lietuvos architektūros istorija su iškarpytais puslapiais?.. Vėl grįžta sovietiniai istorijos iškraipymo ir naikinimo principai, tik dabar tai atliekama savųjų rankomis. Niekam nerūpi, kad šį pastatą suprojektavo žymus Lietuvos architektas A. Sprindys, o kauniečiai statybininkai pastatė patikimai, nes nugriauti pavyko tik per metus. Noriu pareikšti užuojautą „Merkurijaus“ pastato vyr. architektui ir visiems statybininkams, pastačiusiems (jau dabar buvusį) puikų statinį, atspindėjusį XX a. pabaigos lietuvišką architektūrą, ir savo akimis regėjusiems savo kūrinio sunaikinimą. Tai tikras vandalizmo aktas. Kas gali paneigti, kad panašūs reiškiniai nepasikartos ir ateityje. Vadovaujantis tokia logika galima iškelti retorinį klausimą, ar dar po vienos revoliucijos nereikės griauti ir dabar jau baigiamą statyti „Žalgirio“ areną, nes ateityje tokios strateginės vietos gali pritrūkti dar svarbesniam objektui? Klausimas atrodo absurdiškas, bet logiškas. Ir dar. Kur dingo statybinės medžiagos nugriovus šį pastatą? Jei taip visko netausosime, greitai nebeturėsime iš ko statyti. Prieš griaunant reikia gerai pagalvoti. Žinoma, tie, kurie griovė, dar turės iš ko statyti, bet kaip bus bent po 100 metų?

Laisvės alėjos naikinimo židinių yra ir daugiau. Vienas iš kol kas garsiausiai žiniasklaidoje nuskambėjusių pažeidimų buvo Laimutės ir Birutės vardu pavadintas skandalingai rekonstruotas ir įstiklintas gyvenamosios paskirties pastatas. Labai keistai atrodo, kad pačioje Kauno širdyje galima jaustis kaip savo namuose. O kur dingo „Tulpės“ kavinė, „Versalio“ restoranas, „Teatro vaistinė“? Juk tai svarbūs kultūros paveldo objektai. Daug kas juos dar su nostalgija prisimena, deja, širdžiai mielų kampelių, kaip ir prabėgusios savo jaunystės, vyresnioji miestiečių karta daugiau nebematys. Tačiau atsakingiems Kauno asmenims turbūt atrodo, kad yra gerai ir be jų.

Kiek labiau pasisekė „Metropolio“ restorano pastatui, nors jam pavyko išsaugoti tik autentišką stogą ir langus – visa kita gerokai apniokota. Po nevykusios privatizacijos restorano patalpos buvo perskirtos į dvi nevienodo dydžio dalis: mažesnėje įsikūrė naujas restoranas, kurio savininkai neatpažįstamai pakeitė savo patalpų dalies fasadą, tuo sugadindami namo autentiškumą. Likusiai didesnei pastato daliai išsaugotas senasis „Metropolio“ pavadinimas, tik apgadintas jo fasadas, nes vieno lango niša panaudota įėjimui įrengti. Labai skaudu, kad dabartinis mūsų jaunimas ir miesto svečiai niekada nebepamatys salių interjero – jis sunaikintas... Nebeveikia ir antrame pastato aukšte buvęs ištaigingas „Metropolio“ viešbutis. Be galo skaudu, kad garsiam miesto istoriniam kultūros paveldo objektui teko našlaičio dalia, nes jis pateko į apgailėtiną padėtį – juo niekas nebesirūpina. Šis pastatas išskirtinis dar ir tuo, kad ant jo fasadinės sienos pritvirtinta atminimo lenta, primenanti, kad čia 1919 03 18 garbingai žuvo jaunos Lietuvos valstybės Kauno komendantūros kareivis Pranas Eimutis. Amžina Jam garbė. Iš Laisvės alėjos į merdėjančio restorano langus liūdnai žvelgia legendinis prieškario laikų dainininkas Danielius Dolskis, kuriam šiame restorane ilgus metus teko dainuoti. Dėkingi gerbėjai pastatė jam paminklą, prie kurio atmintinomis progomis pražysta gėlės.

Bet turbūt skaudžiausia – atsivėrusi kraujuojanti žaizda visai šalia miesto Savivaldybės rūmų (Laisvės alėja 90) esantis pastatas. Čia, virš dviaukščio pastato, statyto XIX a. antroje pusėje, nugriovus mansardą, iškilo dviaukštis stiklinis antstatas, miestiečių jau pramintas stikline dėže. Ant namo užkelta juoda stiklinė dėžė atrodo kaip laikina butaforija siaubo filmų kūrimui. Palengvėtų, jei ji būtų pastatyta tik laikinai. Begėdiškai pamynę kultūros paveldo nuostatą, kad miesto centre, reprezentacinėje vietoje, negalima ne tik didinti aukštingumo, bet net keisti eksterjero elementų, namo savininkai siekia savo egoistinių tikslų. Tik gilų liūdesį sukelia pastato rekonstrukcijos projekto autoriaus architekto V. Juozaičio išvedžiojimai, kad avangardo elementų turintis objektas gali būti vertinamas nevienareikšmiškai. Gerbiamam architektui vertėtų užimti garbingą poziciją – net okupacijos sąlygomis dirbę Lietuvos architektai tokių klaidų nedarydavo, ir net jų to daryti niekas ir neversdavo. Jei sovietiniais laikais architektai būtų dirbę taip „sąžiningai“, kaip šiandieniniai architektai ir kaip paveldą saugančios institucijos dirba dabar, tai po 50 okupacijos metų dabartiniams architektams nebūtų likę ką „rekonstruoti“. Suprantama, dabar ir laikas ne tas, ir architektai jau kiti... Beje, ant niokojamo namo galinės sienos pritvirtintoje lentoje, kuri atsirado forsuojant statybas, skelbiama, kad čia vyksta „Turistinės klasės viešbučio statyba. Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika. Kuriame Lietuvos ateitį.“ Išvada: prie šio architektūros paveldo objekto naikinimo tiesiogiai ir svariai prisideda net Europos Sąjunga! Norintys pasisemti patirties, kaip turi būti atliekama pastato stogo rekonstrukcija, gali kreiptis į buvusios Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės administraciją. Tik viena smulkmena – šis pastatas vis dar tebėra valstybės nuosavybė. Koks paradoksas! Visą neįkainojamą Kauno centro architektūrinį paveldą, kurį tausojo ir išsaugojo okupacinė valdžia, savoji „draugų“ verslininkų rankomis sunaikins. Brokdariams nepavydžiu ateities – jų laukia tautos panieka ir istorijos pasmerkimas. Jų materiali nauda – tik laikina, ji nekompensuos patirto moralinio nuostolio, kuris liks visam gyvenimui ir dar po jo. Kad tai atsitiko, stebėtis neverta, nes Kauno paveldo saugotojai neišlaikė ir ankstesnio egzamino, kurį jiems teko laikyti atstatant Kauno pilį. Kitaip sakant, jau ne pirmą kartą užlipo ant to paties grėblio. Matyt, pasitaikė grėblys be dantų, kad nepamokė. Kartojamos tos pačios klaidos, dirbama užsakovams, o ne savo tautai, jos istorijai – todėl ir rezultatas panašus.

Miesto architektai savo gabumus, išmonę ir ambicijas galėtų mums pademonstruoti ir garbingai įsiamžinti rekonstruodami pastatus kituose miesto kvartaluose, kurie nėra tokie pažeidžiami, arba, dar geriau, – ruošti originalius pastatų projektus naujai užstatomiems mikrorajonams. Ateityje atsirastų galimybė palyginti XXI amžiaus architektūrą su XX amžiaus ir dar senesne. Bet norint lyginti, reikia dar turėti su kuo...

 Kad miesto savivaldybė gali ištaisyti privatizacijos metu padarytas klaidas, parodė „Romuvos“ kino teatro likimo laiminga pabaiga. Po nevykusios privatizacijos peripetijų savivaldybės pastangomis kino teatras grįžo į miesto rankas. Gal šis pavyzdys bus užkrečiantis?..

Ateities kartos kritiškai vertins ir mūsų visuomenės nuolaidžiavimą šiandieninei miesto valdžiai, kuri barbariškai niokoja buvusios Laikinosios sostinės reprezentacinę gatvę ir buvusį miesto pasididžiavimą – Laisvės alėją. Visų miestiečių šventa ir garbinga pareiga – ryžtingais veiksmais sustabdyti tolimesnį viso miesto istorinio-kultūrinio paveldo naikinimą. Už Laisvės alėjos niokojimą turi atsakyti visos už kultūros paveldą atsakingos tarnybos ir miesto vyriausias architektas. Jau laikas būtų dėl nuolatinio Kauno centro darkymo Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjui ir nuolatinės statybos komisijos pirmininkui Nerijui Valatkevičiui, Kultūros paveldo skyriaus vedėjui Rimgaudui Miliukščiui, Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjai Irenai Vaškelienei surengti atestaciją, nes nebaudžiamumas gimdo naujus nusižengimus. Iš Kultūros paveldo departamento kauniečiai laukia radikalių sprendimų.

© 2011 „XXI amžius“