|
Knygnešių sostinėje neramu
Mane, seną sudargietį, labai sudomino Gintarės Martinaitienės ir Stasės Jasaitienės straipsniai XXI amžiuje (2011 01 28, nr. 8) apie Sudargo parapijos žemėje žadamą statyti kultūros centrą. Šio projekto iniciatorė 78 narių bendruomenė (pirmininkė Alberta Dragūnaitienė). Šitokios apimties bendruomenė man asocijuojasi su buvusio Komjaunuolio kolūkio vaikaičiu, nes Sudargo parapijos tikinčiųjų yra daugiau kaip 800. Todėl kyla klausimas, kuri visuomenės dalis turi disponuoti nekilnojamu parapijos turtu?.. Tame pačiame XXI amžiuje (2011 03 04, nr. 17) pasirodė ir A. Dragūnaitienės straipsnis, kuris mane privertė skubiai vykti į gimtąjį Sudargą ir susipažinti su padėtimi. Pirmiausiai patikslinau faktus apie gruodžio 2-ąją Sudarge vykusias priešadventines rekolekcijas, po kurių užvirė karštos diskusijos dėl Sudargo antrų kultūros namų statybos. Faktai visiškai patvirtino S. Jasaitienės straipsnyje (XXI amžiuje, 2011 01 28) išdėstytas mintis ir keliamas problemas jokios falsifikacijos, net jos ženklų, nėra.
Tačiau A. Dragūnaitienės atsiliepime į ankstesnįjį rašinį Ką liudys Sudargas radau daug netiesos. Būkime neturtingi, bet teisingi. A. Dragūnaitienė teigia, kad G. Martinaitienės aprašomame susirinkime niekas neišėjo iš susirinkimo, išskyrus mokinius ir mokytojus, kurie turėjo kitų darbų. O aš kalbėjau su tais žmonėmis, kurie protestuodami paliko susirinkimą, nes jiems savo nuomonės neleido pasakyti dekanas, pažeisdamas susirinkimų vedimo etiką. Norinčių kalbėti žmonių buvo keletas. Teigiate, kad nuotraukose matosi kalbantis Juozas Tamušauskas. Taip, kalbėjo ir Juozas Gylys, bet pats į tribūną įsiveržęs, nes žodis jam nebuvo suteiktas. Tačiau visiems kalbėtojams pasisakyti buvo trukdoma. Kyla klausimas: kodėl šį pasaulietišką kultūros namų reikalą, nors ir parapijos žemėje, taip aktyviai sprendžia dvasininkai juk jų misija čia yra laikina. Kunigai čia klebonauti yra skiriami trumpam, o ne iki gyvenimo pabaigos. Šiuos klausimus turi spręsti parapijos bažnytinis komitetas, kurį sudaro tos parapijos sąmoningi parapijiečiai. Skaitytojai klaidinami, kad Sudargo parapijiečiai griežtai pasisako prieš kultūros centrą. Iš tikrųjų jie nė pusės žodžio nepasako prieš centrą, bet tik nori, kad centras nebūtų statomas parapijos žemėje, kuri mūsų protėvių aukomis nupirkta dar caro laikais. Tokio brutalaus įsiveržimo į parapijos širdį negalima leisti, nes čia yra šventa vieta, ne tik Dievo namai. Nepamirškime, kad tai ir knygnešių sostinė neįkainojamas dvasinis ir kultūrinis paveldas. Kodėl būtinai skverbiamasi į šią šventą vietą, kai pačiame Sudargo centre šitiek lūšnų, kurių vietoje pastatytas naujas kultūros centras pagyvintų miestelio panoramą? Tačiau peršasi išvada, kad visus, norinčius kultūros centro būtinai parapijos žemėje, traukia geografinės platumos rytų link
Taip, mes visi vienbalsiai pritariame, kad Sudargui reikalingas kultūros židinys, bet vėlgi norisi paklausti: kodėl neišsaugojote miestelio centre stovinčių kultūros namų, kuriuos aš pats, besimokydamas staliumi, dar prieš kariuomenę stačiau ir įrenginėjau? A. Dragūnaitienė aiškina visas tų kultūros namų susigrąžinimo peripetijas, bet kur buvo tie edukaciniai veikėjai tada, kai kultūros namai buvo prichvatizuojami? Tada kažkodėl jiems Sudargo ir jo ateities kartų ateitis nerūpėjo. Ar netapo jie Mamonos vergais, o dabar, Europos pinigėlių pažadinti, suskubo pasiekti laimės žiburį?..
Kaltinama S. Jasaitienė, esą ji prasilenkia su tiesa. Bet aš, pasikalbėjęs su žmonėmis, supratau, kad ji ne tik nemelavo, bet labai pasikuklino apie A. Dragūnaitienę daugiau tiesos pasakyti gal norėjo, kad ji pati apie savo nešvarią praeitį prabiltų? Išaiškėjo kai kurie negražūs A. Dragūnaitienės metodai. Kai gruodžio 2-ąją buvo rengiamas priešadventinis apmąstymas, ne visi parapijiečiai žinojo, koks šio renginio tikslas žinojo tik bendruomenės nariai, turėję pakvietimus. Demokratinėje visuomenėje taip nesielgiama. Parašai taip pat buvo renkami nedemokratiškai pasirašymo tikslas buvo labai patrauklus kiekvienam doram katalikui: Ar nori, kad būtų statoma nauja mūrinė bažnyčia? Ar doras katalikas galėjo nepasirašyti po tokiu klausimu? Be to, šiame reikale buvo naudojami nepilnamečiai mokiniai. Kodėl nepaaiškinta žmonėms, kad norima statyti parapijos žemėje kultūros centrą su viešbučiu ir kavinėmis, o gal ir restoranais? Juk mes, gyvenime daug patyrę, žinome, kas dažniausiai slepiasi po nekaltomis iškabomis
A. Dragūnaitienės rašinyje dažnai skamba žodžiai edukacinė veikla su jaunimu, tačiau rezultatų nesimato. Sudargą per metus aplankau keliolika kartų, bet tikrai nematau daug religingo, aktyvaus jaunimo, ypač per istorines sukaktis. Aiškiai matosi, kad ir čia sutirštinamos spalvos. Jaučiasi, kad A. Dragūnaitienę labai suerzino pastaba dėl liuteronų tikėjimo, o ji aiškina esanti katalikė. Taip, katalikė, tik nepraktikuojanti o juk norint tapti tikru kataliku vien deklaruotis neužtenka. Pirmiausia reikia atlikti išpažintį, gailėtis dėl savo praeities. Žinoma, visi esame nuodėmingi, todėl Kristus mums paliko puikią galimybę išpažintį ir atgailą. Nėra nuodėmės, kurios Dievas neatleistų, jeigu mes nuoširdžiai to prašysime. Čia A. Dragūnaitienei tikrai yra apie ką pagalvoti, prisiminus ateistinę-idėjinę pedagogės praeitį
Kaip sakoma, suklysti žmoniška, pasitaisyti didvyriška, o klaidoje pasilikti velniška
Ir pabaigai norėčiau palinkėti visiems sudargiečiams, kuriems brangi mūsų knygnešių žemė: būkite stiprūs ir tolerantiški ir Kristaus Prisikėlimą švęskime giedrioje Knygnešių padangėje!
Jonas STEPKOVIČIUS,
Laisvės kovų dalyvių Sąjungos
pirmininko pavaduotojas,
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius
Druskininkai
© 2011 XXI amžius
|