Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Susitikimas su pirmuoju Laisvės premijos laureatu

Romas BACEVIČIUS

Kauno arkivyskupijos kurijos salėje (iš kairės): kun. Robertas Grigas, Laisvės premijos laureatas Sergejus Kovaliovas, dr. Nerijus Šepetys, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Sausio 14-osios, šeštadienio, popietę Kauno arkivyskupijos kurijos kvietimu viešėjo žinomas žmogaus teisių ir demokratijos gynėjas, kovotojas prieš sovietinį totalitarizmą Sergejus Kovaliovas. Arkivyskupijos salėje jis susitiko su savo bendražygiais, dvasininkais, žinomais disidentinio judėjimo Lietuvoje veikėjais, seserimis vienuolėmis, jaunimu, plačiąja Kauno visuomene. Per 300 susitikimo dalyvių stovėdami ir plodami pasitiko garbųjį svečią pilnutėlėje salėje. Rusijos disidentas S. Kovaliovas, sovietmečiu palaikęs ir Lietuvos žmonių, nesusitaikiusių su sovietiniu režimu, nepriklausomybės viltis bei disidentinę veiklą, sausio 13-ąją Seime apdovanotas pirmąja Laisvės premija. Už laisvės mintį, pagalbą Lietuvai, rusiškai atlikdamas dainą „Audra“, S. Kovaliovui dėkojo Sakralinės muzikos mokyklos choras „Pastoralė“ (vadovė ir dirigentė Nijolė Jautakienė). Choras atliko ir keletą dainų lietuviškai – „Lietuva brangi“, „Neturėk kitos žemės“, „Viešpaties lelija“.

Nemeluokime, nors to ir reikalautų protokolas

Sergejus Kovaliovas

Laisvės premijos laureatas

Laisvės premijos laureatas Sergejus Kovaliovas Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

Aš esu labai laimingas ir labai dėkingas už tokį jūsų sprendimą. Suprantu, kad tai ypatinga premija, ypatinga, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą įteikiama, tačiau visgi štai koks kyla klausimas, galvojant apie šį apdovanojimą. Ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, kas pašventė savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui, Baliui Gajauskui arba tiems, kurie savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti Jonas Beržonis, kiti Lietuvos miško broliai, kurie įrodė savo žmogiškąjį orumą. Po to iš jų buvo tyčiojamasi – buvo teisiami už tėvynės išdavimą. Jie gynė savo Tėvynę ir juos teisė už tai, kad nėra ištikimi okupantams. O galbūt tai galėtų būti žmonės, tokie, kaip Nijolė Sadūnaitė ar Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo tam, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, kad tai atsitiks esant dar jiems gyviems. Tie žmonės nežinojo, kaip greitai visa tai įvyks, tačiau labai gerai žinojo, kaip greitai jie atsidurs kalėjime. Tai labai svarbi priežastis skirti šią garbingą premiją kam nors iš Lietuvos draugų. Tam, kam pasisekė ką nors padaryti dėl mūsų bendros laisvės. Tačiau kam? Galbūt teisingiausia būtų ją skirti šimtams tūkstančių piliečių Rusijoje, kurių tiek daug, kaip žinome, sausio 14 dieną išėjo į gatves. Tai buvo po to, kai mes sužinojome apie Lietuvos tragediją. Pagal vienus paskaičiavimus, tai buvo pusė milijono vien tik Maskvoje, pagal kitus, kuklesnius skaičiavimus, ne mažiau 3–4 šimtai tūkstančių. Štai tikrieji laureatai. Tačiau negalima skirti premijos 300 tūkstančių nežinomųjų. Suprantama, kad kažkas ją turi priimti. Taigi man pasisekė. Aš iš tikrųjų turėjau galimybę ką nors padaryti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“, kitiems lietuviškiems leidiniams, padėti, kad jie taptų žinomi pasaulyje. Nereikėtų pervertinti šių pasiekimų. Manykime, kad tai mūsų bendra premija, premija, kuri vainikuoja mūsų bendrą kovą už bendrą laisvę. Priešingu atveju šis apdovanojimas praranda prasmę.