Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Pozicija

Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija

Kelionės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Krikščionių vienybės siekis – kiekvieno Bažnyčios nario pareiga ir atsakomybė

Mindaugas BUIKA

Ekumenizmo istorijos pamokos dabarčiai

Praėjusi kasmetinė Maldos už krikščionių vienybę savaitė Vatikane išsiskyrė ne tiek svarbiais renginiais ir susitikimais, kiek paties ekumeninio proceso apmąstymu dabar plėtojamos naujosios evangelizacijos ir šiemet minimo Vatikano II Susirinkimo 50-mečio kontekste. Kadangi popiežiaus Benedikto XVI sausio 18 dienos bendroji trečiadienio audiencija sutapo su ekumeninės oktavos pradžia, tai tapo gera proga Šventajam Tėvui katechetiniame pokalbyje akcentuoti esminius krikščionių vienybės siekio uždavinius kristologinėje perspektyvoje.

Popiežiui pristatyti ėriukai, iš kurių vilnų aus palijus

Sausio 21-ąją Vatikano rūmuose pagerbta sena Romos Bažnyčios tradicija: Šv. Agnietės liturginio minėjimo dieną popiežiui Benediktui XVI buvo pristatyti keli ėriukai. Iš jų vilnų bus nuausti palijai, kuriais popiežius birželio 29-ąją, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną, apjuos naujuosius Bažnyčios arkivyskupus metropolitus. Palijaus uždėjimu simboliškai ženklinamas metropolijas valdančių ganytojų ryšys su Popiežiaus, Visuotinės Bažnyčios ganytojo, valdžia. Ėriukus, iš kurių vilnų audžiami palijai, tradiciškai augina vienuoliai trapistai iš Trijų Fontanų abatijos, esančios prie Lauryno kelio. Šeštadienio rytą ėriukai specialiomis apeigomis buvo palaiminti užkeliant ant altoriaus Šv. Agnietės bazilikoje prie Nomentanos kelio. Tada jie buvo pristatyti popiežiui Benediktui XVI ceremonijoje, vykusioje jo pirmtako popiežiaus Urbono VIII vardo koplyčioje Vatikane.

„Mano partija – Kristus“

Kun. Vytenis Vaškelis

Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio gimimo Dangui diena (jis Viešpatyje ramiai užgeso 1927 metų sausio 27-ąją) ir jo garbei 2012 metų paskyrimas mus skatina iš naujo dvasiniu žvilgsniu pažvelgti į šią plačios širdies ir universalios krikščioniškos mąstysenos asmenybę. Plati žmogaus širdis – tai iki neužmatuojamų tolybių dieviškoms tiesoms atsivėrusi širdis (2 Kor 6, 13), kuri visada pasirengusi priimti net mažiausią Šventosios Dvasios dvelkimą, inspiruojantį nuolat „atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje“ (Ef 4, 23). Tik Kristaus Širdžiai visiškai pasiaukojusi žmogaus širdis gali tapti degančiu fakelu.

Susitikimas su pirmuoju Laisvės premijos laureatu

Romas BACEVIČIUS

Kauno arkivyskupijos kurijos salėje (iš kairės): kun. Robertas Grigas, Laisvės premijos laureatas Sergejus Kovaliovas, dr. Nerijus Šepetys, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Sausio 14-osios, šeštadienio, popietę Kauno arkivyskupijos kurijos kvietimu viešėjo žinomas žmogaus teisių ir demokratijos gynėjas, kovotojas prieš sovietinį totalitarizmą Sergejus Kovaliovas. Arkivyskupijos salėje jis susitiko su savo bendražygiais, dvasininkais, žinomais disidentinio judėjimo Lietuvoje veikėjais, seserimis vienuolėmis, jaunimu, plačiąja Kauno visuomene. Per 300 susitikimo dalyvių stovėdami ir plodami pasitiko garbųjį svečią pilnutėlėje salėje. Rusijos disidentas S. Kovaliovas, sovietmečiu palaikęs ir Lietuvos žmonių, nesusitaikiusių su sovietiniu režimu, nepriklausomybės viltis bei disidentinę veiklą, sausio 13-ąją Seime apdovanotas pirmąja Laisvės premija. Už laisvės mintį, pagalbą Lietuvai, rusiškai atlikdamas dainą „Audra“, S. Kovaliovui dėkojo Sakralinės muzikos mokyklos choras „Pastoralė“ (vadovė ir dirigentė Nijolė Jautakienė). Choras atliko ir keletą dainų lietuviškai – „Lietuva brangi“, „Neturėk kitos žemės“, „Viešpaties lelija“.

Nemeluokime, nors to ir reikalautų protokolas

Sergejus Kovaliovas

Laisvės premijos laureatas

Laisvės premijos laureatas Sergejus Kovaliovas Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

Aš esu labai laimingas ir labai dėkingas už tokį jūsų sprendimą. Suprantu, kad tai ypatinga premija, ypatinga, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą įteikiama, tačiau visgi štai koks kyla klausimas, galvojant apie šį apdovanojimą. Ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, kas pašventė savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui, Baliui Gajauskui arba tiems, kurie savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti Jonas Beržonis, kiti Lietuvos miško broliai, kurie įrodė savo žmogiškąjį orumą. Po to iš jų buvo tyčiojamasi – buvo teisiami už tėvynės išdavimą. Jie gynė savo Tėvynę ir juos teisė už tai, kad nėra ištikimi okupantams. O galbūt tai galėtų būti žmonės, tokie, kaip Nijolė Sadūnaitė ar Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo tam, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, kad tai atsitiks esant dar jiems gyviems. Tie žmonės nežinojo, kaip greitai visa tai įvyks, tačiau labai gerai žinojo, kaip greitai jie atsidurs kalėjime. Tai labai svarbi priežastis skirti šią garbingą premiją kam nors iš Lietuvos draugų. Tam, kam pasisekė ką nors padaryti dėl mūsų bendros laisvės. Tačiau kam? Galbūt teisingiausia būtų ją skirti šimtams tūkstančių piliečių Rusijoje, kurių tiek daug, kaip žinome, sausio 14 dieną išėjo į gatves. Tai buvo po to, kai mes sužinojome apie Lietuvos tragediją. Pagal vienus paskaičiavimus, tai buvo pusė milijono vien tik Maskvoje, pagal kitus, kuklesnius skaičiavimus, ne mažiau 3–4 šimtai tūkstančių. Štai tikrieji laureatai. Tačiau negalima skirti premijos 300 tūkstančių nežinomųjų. Suprantama, kad kažkas ją turi priimti. Taigi man pasisekė. Aš iš tikrųjų turėjau galimybę ką nors padaryti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“, kitiems lietuviškiems leidiniams, padėti, kad jie taptų žinomi pasaulyje. Nereikėtų pervertinti šių pasiekimų. Manykime, kad tai mūsų bendra premija, premija, kuri vainikuoja mūsų bendrą kovą už bendrą laisvę. Priešingu atveju šis apdovanojimas praranda prasmę.

Jos širdis plakė brangiausiu žodžiu – „Lietuva“...

Pro memoria žymiai lietuvių rašytojai, JAV lietuvių bendruomenės veikėjai ALEI RŪTAI – Elenai Viktorijai Nakaitei-Arbačiauskienei-Arbienei

Vytautas BAGDONAS

Rašytoja Alė Rūta savo namuose Santa Monikoje (Nuotrauka atsiųsta 2001 metais)

Antrąją Naujųjų – 2012-ųjų – metų dieną šalies televizijos ir radijo žinių tarnybos išplatino visuomenei liūdną žinią apie tai, kad netekome garsios rašytojos, daugelio romanų, novelių, apysakų, beletristikos kūrinių, poezijos rinkinių autorės, aktyvios JAV visuomenės veikėjos, tikros mūsų tautos patriotės Alės Rūtos (Elenos Viktorijos Nakaitės-Arbačiauskienės-Arbienės). Jos, einančios 97-uosius metus, gyvybės siūlas nutrūko 2011-ųjų gruodžio 31-ąją namuose Santa Monikoje (Kalifornija, JAV).

Miestelio gyvenimas sukasi apie bažnyčią

Bronius VERTELKA

Iš kairės: medžio drožėjai Vidmantas Zakarka ir Eduardas Titas kalbasi su Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos direktoriumi Albertu Mikulėnu

Panemunėlis – vaizdingame Aukštaitijos kampelyje įsikūręs miestelis, tačiau jis neturi nei mokyklos, nei pašto, nei kultūros namų ar felčerinio punkto, nors iki rajono centro – maždaug 10 kilometrų. Vienintelis kultūros židinėlis – biblioteka – šiuo metu remontuojama. Šviesos į miestelėnų širdis čia įneša didinga raudonų plytų Šv. Juozapo Globos bažnyčia, kuri iš toli matyti.

Teisė be teisės

Linas ŠALNA

Tuoj pat po šiemetinio Sausio 13-osios paminėjimo Vilniuje galutinai buvo padėtas taškas Algirdo Paleckio byloje – Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui priėmus sprendimą, kad garsusis naujųjų laikų revoliucionieriaus, tęsiančio savo nemirtingojo senelio „socialistinės revoliucijos Lietuvoje“ (o tiksliau, Lietuvos okupacijos 1940 metais) tradicijas, posakis, jog 1991 metais sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“ (t.y. lietuviai šaudė į lietuvius), yra tik nuomonė. A. Paleckis tikrai turėjo įsitikinti, kad bent teisėtvarkos požiūriu Lietuva yra demokratinė – jis savo „nuomones“ gali toliau nebaudžiamai skleisti. Tačiau kuo vadovavosi teisėjas Antanas Virbalas, darydamas išvadą, jog „ateities požiūriu gali paaiškėti, kad tokia nuomonė, jog saviškiai šaudė į savus, gali nepasitvirtinti“? Priimdamas sprendimą, visažinis teisėjas savo nuosprendyje „įrodo“, jog teisiamasis revoliucionierius nėra įžeidęs asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo, atminimo ir jų artimųjų. Nesistebėkime tokiu teisėjo „teisingumu“ – jis elgiasi pagal savo išsimokslinimą sovietinės teisės srityje. Gimęs 1949 metais Kaišiadorių r. ir mokęsis Žaslių vidurinėje mokykloje, su tėvais, gavusiais kažkokį sovietinės valdžios paaukštinimą, persikėlė gyventi į Vilnių, baigė A. Vienuolio vidurinę mokyklą ir, būdamas patikimas sovietinis pilietis, be jokių suvaržymų baigė teisės mokslus Vilniaus universitete, o jau nuo 1977 metų dirbo sovietiniu teisėju Vilniaus teismuose, Lietuvos TSR teisingumo ministerijoje ir kitur. Taigi darbo stažas sovietinėje teisėje nemažas. O ir prokuratūros, žadančios apskųsti teismo sprendimą, ieškinys Paleckiui nieko nereiškia – juk jam siūloma skirti tik lygtinę vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant dvejiems metams. Taigi už agresijos neigimą ir žuvusiųjų giminių įžeidimą faktiškai kokia nors byla ir nebuvo keliama. Gal todėl A. Paleckis ir toliau dirbo prieš Lietuvos laisvės kovą: neseniai jis dalyvavo vienoje laidoje kartu su buvusiu KGB karininku M. Golovatovu, kuris kaltinamas dėl Sausio 13-osios žudynių Vilniuje ir kuris, praėjusią vasarą sulaikytas Austrijoje, Rusijos kagebistų „diplomatų“ pastangomis buvo kaip mat paleistas. Per rusų organizuotą propagandinę laidą abu pūtė į tą pačią dūdą – M. Golovatovas aiškino, kad į „Alfa“ karius šaudė snaiperiai iš aplinkinių namų, o A. Paleckis tikino, kad į laisvės gynėjus šaudė viršuje sėdėję asmenys su medžiokliniais šautuvais. Tad Vilniaus teisme susirinkę keletas revoliucionieriaus bičiulių pūkinėmis rusiškomis skaromis ir kailio kepurėmis gali toliau džiaugsmingai aiškinti apie netolimus sovietinius laikus, sakydami, kad „visko turėjome, nieko netrūko“, kartu džiaugdamiesi lietuviška nebaudžiamumo demokratija.

Sugalvojo mane tokį...

Lina Eringienė

Trys Karaliai (Darius Mikelionis, Alvidas Jancevičius ir Alvydas Kasparevičius)

Sausio 6-oji Šakiuose ne tik Trijų Karalių diena, bet ir „Šakių 2012 metų kalendoriaus“ sutiktuvių šventė. Šiemet šakiečiai ir jų svečiai pasitiko tryliktąjį viešosios bibliotekos sudarytą kalendorių, kuris yra ne tik kraštotyrinis, informacinis leidinys, siekiantis formuoti nuomonę apie dabar gyvenančius Šakių krašto žmones, bet ir atviras amžininkams, garbingai nešusiems pareigų naštą, rodantis, kokioje istorinėje terpėje jie gyveno. Iš jo galima sužinoti apie minėtinas dienas, svarbias Lietuvos ir rajono datas. Leidinyje gausu įdomių straipsnių, istorinių faktų, filosofinių kraštiečių pamąstymų, tarmiškų prozos ir poezijos tekstų, naujausios rajono literatų kūrybos. O tradiciniais tapę puslapiai „Po žodžio ženklu“, „Zanavykutis“, „Orijos krašto vaikai“ jau senokai pamėgti skaitytojų. Šakių 2012 metų kalendorius pasipuošęs puikiu fotomenininko Vido Venslovaičio viršeliu ir pagyvintas nuotraukomis bei Siesartėnų pagrindinės mokyklos moksleivių (mokytoja Džiuljeta Pečiūnaitytė) piešiniais.

Kai geriau visai ignoruoti

Kodėl pralaimėjome propagandinį mūšį dėl Sausio 13-osios?

Gintaras Visockas

Lietuvai nereikėjo su jaunuoju Algirdu Paleckiu bylinėtis dėl sausio 13-osios interpretacijų, nederėjo teismams skųsti jo tvirtinimų, neva gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Šitaip tvirtinu ne dėl to, kad manyčiau, esą A. Paleckis – teisus, ar kad būčiau iš tų atsargiųjų, kurie mano, jog Lietuva per silpna priešintis milžiniškai Rusijos propagandinei mašinai, arba kad būčiau įsitikinęs, jog jaunasis A. Paleckis nevertas bausmės. Nuomonės, kad šiuo konkrečiu atveju reikėjo vengti teisminio bylinėjimosi, laikausi visai dėl kitų priežasčių.