|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Palaimintojo Jurgio Matulaičio laidotuvės
Sausio 27 dieną sukanka 85-eri metai, kai 1927-aisiais mirė Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis (Matulevičius). Ta proga prisimename jo laidotuves Kauno Arkikatedroje Bazilikoje ir vėlesnį perlaidojimą į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Garsėja šventumu ir miręs Arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirtis sukrėtė lietuvių tautą ir apgaubė gedulo šydu. Iš Hagentorno ligoninės į Šaričių bažnyčią nešamą karstą lydėjo studentai ateitininkai su fakelais, vienuoliai ir vienuolės su degančiomis žvakėmis, o jų tada buvo labai daug. Savo didingumu ir įspūdingumu ši procesija galėjo lygintis su kita procesija, kai iš Katedros nešė stebuklingąjį paveikslą į Pažaislį. Tada irgi ėjo minių minios, o kelią laistė, kad nedulkėtų. Mirus arkiv. Jurgiui, suskambo Vilniuje visų bažnyčių varpai, nors jis jau nebuvo Vilniaus vyskupas ir mirė ne Vilniuje. Vilniaus Katedroje buvo laikomos iškilmingos pamaldos už buvusį Vilniaus vyskupą Matulaitį. Kiek vėliau buvo išleista ir brošiūra ark. Matulaičio atminimui pagerbti. Brošiūra buvo dalinama prie pranciškonų bažnyčios Vilniuje (Marija Juodsnukytė, gyv. Vilniuje nuo 1915 m.). Laidojant Matulaitį, į visų katalikų bažnyčių liūdną varpų gaudesį įsijungė ir Kauno stačiatikių bei liuteronų bažnyčių varpai. Arkiv. Juozapas Skvireckas visose Lietuvos bažnyčiose įsakė aukoti gedulingas pamaldas ir skambinti gedulo varpais tris dienas rytą, vidurdienį ir vakare. Kun. Stasys Yla rašė: Mirus ark. Jurgiui, prasivėrė amžininkų ir buvusių jo mokinių lūpos, liudydamos, jog netekome didelio moralinio vado ir didelio lietuvio, didesnio, negu galvojome. Jo gyvenimas buvo herojiškas. Jo asmenybė buvusi šventa. Tada paaiškėjo, kad be Matulaičio talkos patarimų, įtaigojimų, patikslinimų vargiai būtume Lietuvoje turėję tiek ir tokių katalikų organizacijų, tokios spaudos, tokių drąsių užmojų ir pasiruošimų reformoms. Tada tik pasirodė, kad Matulaičio misijoje nebuvo dingusi nei sociologija, nei pasaulietiniai reikalai, nei lietuviškieji darbo barai (Draugo kultūros priedas, 1972 02 05). Ir Latvijoje sklido šventumo garsas apie velionį arkiv. Jurgį. Ten katalikai kalbėjo: Lietuvoje mirė šventas vyskupas. Dabar meldžiamės už jį, o jis, be abejo, melsis už mus. Sausio 29-ąją nuo pat ankstyvo ryto į Baziliką rinkosi būriai žmonių. Prie visų Bazilikos altorių nuo 6 val. aukojamos šv. Mišios už mirusio arkivyskupo vėlę. Žmonės sukniubę meldžiasi ir rauda. Maldų gausybė sukuria giliai mistišką atmosferą. Apie 10.30 val. pradeda rinktis Vyriausybės, Seimo, diplomatinio korpuso ir visuomeninių organizacijų atstovai. Laidotuvėse dalyvavo visi Lietuvos vyskupai: arkiv. Pranciškus Karevičius MIC, Antanas Karosas, Justinas Staugaitis, Juozapas Kukta, Kazimieras Paltarokas, Mečislovas Reinys. Arkiv. J. Skvireckas vadovavo gedulingų šv. Mišių koncelebracijai, pamokslą pasakė Vilkaviškio vysk. koadjutorius M. Reinys. Ateitininkai karstą nunešė prie kriptos. Prie jos kalbėjo valstybės prezidentas Antanas Smetona. Jis sakė: Varpai apraudojo, gedulo vėliavos apgailėjo, spauda aprašė arkivyskupą Jurgį ir jo nuopelnus, sudėtus Bažnyčiai ir Tėvynei. Nuoširdžiomis maldomis ir religinėmis apeigomis jį atlydėjo čionai Bažnyčios hierarchai ir didelė minia tikinčiųjų. Arkivyskupo Jurgio vienuolio mirtis ne vieną giliai sugraudino, ne vienam giminei, gyvenimo ir darbo draugui nuriedėjo per skruostus gaili ašarėlė. Pasigedo jo Bažnyčia, kuriai jis iš visos širdies tarnavo, pasigedo ypač jo svajonių vaisius Marijonų vienuolija, kurioje jis tiek daug vilties įdėjo. Mirė didysis asketas, kuris tiek daug ryšių turėjo ne vien su lietuviais, bet ir su plačiausia katalikų visuomene. Štai Bažnyčios vyriausybė atėjo atiduoti jam pagarbos. Atvyko paskutinį kartą su juo atsisveikinti mūsų vyriausybės atstovai, kurių vardu aš tariu šiuos žodžius. Bet ką gi mes norime jam pasakyti, tardami sudiev? Ar kad mes jį užmiršime? Galbūt Toks priprastas žmogaus silpnumas tas užmiršimas. Nors mes ir užmirštume, jo neužmirš nei Bažnyčia, nei Lietuvių tauta su savo valstybe. Arkivyskupas Jurgis buvo didelis žmogus, todėl ir didelis kūrėjas, ir jo kūrybos sritis yra labai plati. Todėl ne kiekvienas ir ne tuoj pat teįstengs savo akių plotu ją aprėpti. Norint įvertinti Jurgio, vyskupo, arkivyskupo asmenį, reikia žvelgti dvasios akimis, kaip jis žvelgė į šį regimąjį pasaulį, dievišku mastu jį vertindamas. ( ) Apie jį galima pasakyti, kad kas su vienuoliu Jurgiu sutapo, tas geresnis patapo. Jis vertėsi visokiuose visuomenės sluoksniuose, įvairiose šalyse ir įvairiose tautose, matė visokių dorų ir nedorų dalykų, bet jam blogis nepritapo, jo nepagavo drumsti gyvenimo verpetai visur ir visuomet iš to gyvenimo sūkurio jis ėjo labiau užsigrūdinęs, savo dvasia sustiprėjęs. Visur savo dvasios akimi, viršun ir apačion žvelgęs, ieškojo gero ir rasdavo gera. Kas gera, tai į krūvą, kas bloga tai į šalį. ( ) Apsčiai turėdamas išminties, kunigas Jurgis 1918 metais Lietuvos sostinėje Vilniuje pradėjo bažnytinės kūrybos darbą greta su Valstybės Taryba, dėjusia pradžią mūsų valstybės kūrybai. Jam buvo lemta būti pirmam Vilniaus vyskupu atgimusioje Nepriklausomoje Lietuvoje. Tada valstybės vyrai suprato jį, o jis suprato juos. Tai buvo gera talka ir malonumas atsiminti visiems, kuriems teko dirbti anuomet Lietuvos sostinėje. Tame sunkiame darbe nebuvo skirtumo mumyse Šventojo Rašto žodžiais tariant tarp žydo ir elino. ( ) Didysis pedagogas vyskupas Jurgis kartą savo kalboje be kita ko pasakė: Jei mes nusiimame kepurę, eidami pro kryžių, ir tuo nusilenkiame ženklui, primenančiam Kristų, mirusį dėl žmonių meilės, tai dar daugiau turime linktelėjimu pagerbti kiekvieną žmogų, kataliką ir nekataliką, to paties Dievo dvasios įkvėptą. Arkivyskupas Jurgis skelbė ne siaurą mokslą, o plačią, visuotinę, amžiną, visiems įmanomą tiesą, norėdamas ją įkvėpti mūsų tautai. Ir dėl to jis buvo didesnis lietuvis, negu kam nors gali pasirodyti. Jis visų pirma skelbė, kad reikia siekti to, kas yra gera, ir siekti geromis priemonėmis. Jei Lietuva eis tuo keliu, ji išliks nepriklausoma, ir nepriklausomybės pamato reikia ieškoti tyroje lietuvio sieloje. Paskui kalbėjo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis. Jis sakė: Ši diena mums yra didelio skausmo ir liūdesio diena. Mes liūdime, netekę savo tautos žymaus žmogaus, didelio veikėjo, tobuliausio mūsų dvasios vado. Arkivyskupas Matulaitis buvo uolus Lietuvos ganytojas. Tam jis skyrė geriausias savo dienas, atidavė žymiausius savo sielos ir proto ypatumus. ( ) Mes šiandien liūdime asmens, kuris buvo toli pralenkęs kitus ne tik savo įstabia galia, galingu protu, bet ir šventu gyvenimu. Jis mus mokė Evangelijos tiesų ne vien gražia savo iškalba, bet ir vaizdžiu pavyzdžiu, šventu gyvenimu. Jis buvo ta Evangelijos šviesa, kuri skaisčiai švietė Lietuvai ir visai žmonijai. Tai buvo šventa druska, kuri nenyksta, bet stebuklingai saugojama, veikia plačiąją visuomenę. Būdamas tikras Dievo pasiuntinys, meilės apaštalas, jis buvo visiems artimas, visiems savas: ir vargingam beturčiui, ir pasiturinčiam, ir mokytam, ir bemoksliui, ir kupinam vilties jaunuoliui, ir, pagaliau, savo dienas baigiančiam seneliui. Kilnus dvasios vadas buvo kartu ir karštas tautos mylėtojas, didelis lietuvis. Kas sekė didelius jo gyvenimo darbus, tas negalėjo nepastebėti, kad tai darbai ne vien ganytojo vienuolio, bet ir didelio lietuvio. Vilniaus lietuviai, okupacijos valdžios spaudžiami ir persekiojami, amžinai atmins arkivyskupą Matulaitį. Jis buvo jiems didelė moralinė paguoda; pats skaudžiai persekiojamas, šmeižiamas, stovėdamas tiesos sargyboje, jis nepaliovė glaudęs prie savo tėviškos širdies vargstančius lietuvius. Ir šią dieną mūsų liūdesys susilieja su ta didele Vilniaus lietuvių, kurie pajuto skaudų smūgį, mirus jų buvusiam tėvui ir globėjui, širdgėla. Kartu mes liūdime ir didelio valstybės asmens, patrioto, valstybės vyro. Tvarkydamas Lietuvos dvasios gyvenimą, Lietuvos Bažnyčią, uoliai dalyvaudamas visuomenės darbe, dorindamas Lietuvą, jis nematomai dirbo didelį valstybės darbą, nes kas būtų iš mūsų valstybės, jei susilpnėtų ar pranyktų tautos dora? Be abejonės mūsų valstybės ir tautos nepriklausomybės dienos būtų suskaičiuotos. Tą tiesą velionis labai dažnai mums primindavo savo pamoksluose ir prakalbose. ( ) Mums reikia stengtis išnaudoti visas savo jėgas, jei norime savo gyvenimą padaryti panašų į brangaus velionio arkivyskupo gyvenimą. Taip pareikšime jam geriausią padėką už nuveiktus jo didelius darbus mūsų kraštui ir taip tiksliausiai pagerbsime didelio Kunigo, Vyskupo, didelio Veikėjo ir Žmogaus atminimą. Prie kriptos dar kalbėjo mons. Stukelis (Latvijos katalikų vardu), prof. P. Dovydaitis (ateitininkų vardu), P. Lastauskas (baltgudžių katalikų vardu), prof. J. Eretas (Pavasario draugijos vardu), K. Ambrozaitis (krikščionių darbininkų vardu), kan. P. Daugelis (Šv. Zitos draugijos vardu). Lietuvių tauta jo neužmiršo. Prie uždarų kriptos durų dėjo gėles, žibino žvakeles. Praeivis stabtelėdavo, kitas ir suklupdavo prie požemio vartų, susikaupdavo. Meldė arkiv. Jurgį užtarties. Jautė, kad čia ilsisi ne eilinis, o šventas lietuvis. Susidūręs su sunkiai išsprendžiamais klausimais, profesorius S. Šalkauskis mintimis kreipdavosi į velionį Matulaitį. Laukdavo jo patarimo. Kaip po netikėtos mirties 1927 metais kartais nerasdavome išeities mus kankinančiais klausimais, S. Šalkauskis tardavo: Stenkimės suvokti, ką ark. Matulaitis šioje situacijoje darytų, ir paskęsdavo didžioje tyloje. Palaikai grįžta pas savus Arkiv. Jurgio kūnas buvo palaidotas rūsyje po Kauno Katedra, kur ilsėjosi istorinės Žemaičių vyskupijos ganytojai vyskupai Motiejus Valančius (1875), Mečislovas Paliulionis (1908), Gasparas Cirtautas (1913). Kartais per pavasario polydį Nemunas ir Neris tiek išsiliedavo, kad užtvindydavo visą Senamiestį. Apsemdavo ne tik Vytauto bažnyčią, bet ir Katedros kriptą, požemį. Kilo pavojus, kad vanduo sunaikins arkiv. Jurgio palaikus. Marijonų vadovybė 1934 metais, minint 25 metų sukaktį nuo Vienuolijos atkūrimo, nutarė juos perkelti tinkamesnėn ir žmonėms prieinamesnėn vieton. Arkiv. Jurgiui, Marijonų kongregacijos atnaujintojui, labai tiko būti palaidotam Marijonų bažnyčioje Marijampolėje, kur jis, beje, buvo pakrikštytas, priėmė pirmuosius sakramentus. Čia buvo palaidotas tiesioginis jo pirmtakas, baltųjų marijonų vyriausias vadovas Vincentas Senkus. Čia buvo centriniai kongregacijos namai. Dvasios vaikai marijonai norėjo turėti savo Tėvą arčiau savęs, kad jo buvimas stiprintų. Pirmiausia reikėjo identifikuoti kūną ir parengti pervežti. Išimant iš antkapio ir pakėlus galą karsto, iš jo ėmė tekėti vanduo. Pasirodė, kad viršutinėje karsto dalyje per metalo sujungimus atsiradusios dvi skylės. Nors palaikai buvo beveik aštuonerius metus išgulėję rūsio drėgmėje ir vandenyje, kūnas atrodė standus, sąnariai neišsinarstę, nebuvo jokio kūno gedimo kvapo. Palaikai buvo išdžiovinti, įdėti į naują metalinį karstą, o šis dar į ąžuolinį; taip kūnas buvo parengtas pervežti. Iškilmingas sutikimas Marijampolėje Neįstengdami keliomis eilutėmis aprašyti perkėlimo iškilmių, galime tik tiek pažymėti, kad jos labiau panašėjo į triumfą negu į gedulą. Perkėlimo metu visa Lietuva išgyveno nepaprastai pakilią religinę dvasią. Mintis, kad ark. Matulaičio asmenyje tauta gali sulaukti naujo šventojo, kiekvienam darė nepaprastą įspūdį. Tuos lūkesčius vysk. J. Staugaitis išreiškė per pamokslą (1934 10 25) Marijampolės bažnyčioje: Stovime prie karsto didelio žmogaus, garbingo ganytojo, didelio Lietuvos sūnaus, didelio mokytojo, galima sakyti, švento žmogaus. Mes už jį šiandien meldžiamės Tačiau ateis laikas, kada mes čia rinksimės prie Jurgio kapo ne už jį, bet į jį melstis, kaip į mūsų šventąjį pas Dievą. Galimas dalykas, kad geriausias Dievas to vyro šventumą teiksis įrodyti antgamtiniais ženklais ir jo kūnas bus iškeltas į altoriaus garbę.
Parengta pagal knygas:
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |