|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gerasis Antanukas Kun. Antano Šeškevičiaus SJ (191419432002) 10-osioms mirties metinėms
Kiekvienas žmogus, eidamas gyvenimo keliu, palieka skirtingus pėdsakus. Tauraus žmogaus pėdsakai lieka žmonių prisiminimuose ilgus dešimtmečius. Tokius pėdsakus paliko kuklus Dievo tarnas kunigas Antanukas Šeškevičius. Jis man visam gyvenimui liko kunigo idealu. Visą gyvenimą kentė komunistinio saugumo persekiojimus, kalėjimus. Beveik prieš keturis dešimtmečius mums susipažinus, mūsų šeimai jis liko kunigėlis Antanukas. Ši bičiulystė man daug davė supratimo apie Dievą, tikėjimo prasmę. Kur tik saugumas jo nemėtė, jis niekada nesiskundė ir kantriai nešė savo kryžių, stiprindamasis Kristaus pavyzdžiu. Nešė tikėjimą, viltį net į vokiečių kolonijas prie Volgos. Ten jis buvo autoritetas, visad laukiamas. Ir kai jau dėl saugumiečių persekiojimo pats negalėjo nuvykti į Pavolgį, jo prašymu aš, prisikrovęs pilną lagaminą katalikiškos literatūros, dievocionalijų, nuvykau į buvusį Stalingradą, po to į Petrovalą. Susipažinau su nuostabiais, daug gulaguose iškentėjusiais vokiečiais. Stebino tai, kaip jie, gyvendami tarp neišprususių, tinginių rusų, išlaikė tautinį savitumą, idealią švarą, dvasingumą. Kaip jie džiaugėsi iš Antanuko gautomis dovanomis. Kunigas Antanukas, man grįžus, džiaugėsi, kad dovanos pasiekė tikslą. Kunigo Antanuko akys buvo gerumo šaltinis. Jo gyvenimo tikslas tarnystė Dievui ir gėrio nešimas žmonėms. Kai nuvažiuodavau pas jį, visad mačiau jo akis, kuriose švietė gera, rami šviesa. Jo užgyventas turtas buvo knygų spinta su knygomis, magnetola ir čiulbantis narvelyje paukštelis. Ką turėdavo, atiduodavo pavargėliams, net buvusiems nusikaltėliams, kurie kartais jį net apvogdavo. Per jį ir buvusį gulago kankinį Vincą Rakauską gaudavau Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, kurią skaitydavau savo bičiuliams ne tik Vilniuje, bet ir mažesniuose miesteliuose. Jo pastangomis per Vincą Rakauską vežiau Helsinkio grupės narių Memorandumą į Kybartus. Nustebau pamatęs Kybartų bažnyčios šventoriuje šienaujantį jauną vyrą. Paklausiau, kur rasti kunigą Sigitą Tamkevičių. Šis šypsodamasis pasakė aš ir esu kunigas Tamkevičius. Ir dabar, kai tenka pamatyti arkivyskupą S. Tamkevičių, jo akyse matosi ta gerumo šviesa, kurios nesunaikino kančios nei saugumo požemiuose, nei gulago tamsybėse. Kaip brangius prisiminimus saugau kunigo Antanuko nuotraukas, kur fotografavau altorių, bei per pagrindines maldas vokiečių kalba. Tai pavyzdys tokių Dievo tarnų, kurie paaukojo savo gyvenimą Dievo tikėjimo nešimui žmonėms. Tai jie nešė ir neša tą šviesą, apšviečiančią žmonių sielas. Kun. A. Šeškevičius mirė 2002 m. sausio 25 dieną. Minėdami jo mirties 10-ąsias metines, prisiminkime ir pasimelskime už jį. Gediminas MILČIUS
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |