Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Krikščionių vienybės siekis – kiekvieno Bažnyčios nario pareiga ir atsakomybė

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su pagrindiniais ekumeninio dialogo partneriais: Konstantinopolio stačiatikių patriarchu Baltramiejumi I ir Kenterberio anglikonų arkivyskupu Rovanu Viljamsu

Popiežius Benediktas XVI su pagrindiniais ekumeninio dialogo partneriais: Konstantinopolio stačiatikių patriarchu Baltramiejumi I (centre) ir Kenterberio anglikonų arkivyskupu Rovanu Viljamsu (kairėje)

Popiežius Benediktas XVI laimina ekumeninės audiencijos dalyvius

Ekumenizmo istorijos pamokos dabarčiai

Praėjusi kasmetinė Maldos už krikščionių vienybę savaitė Vatikane išsiskyrė ne tiek svarbiais renginiais ir susitikimais, kiek paties ekumeninio proceso apmąstymu dabar plėtojamos naujosios evangelizacijos ir šiemet minimo Vatikano II Susirinkimo 50-mečio kontekste. Kadangi popiežiaus Benedikto XVI sausio 18 dienos bendroji trečiadienio audiencija sutapo su ekumeninės oktavos pradžia, tai tapo gera proga Šventajam Tėvui katechetiniame pokalbyje akcentuoti esminius krikščionių vienybės siekio uždavinius kristologinėje perspektyvoje.

Kalbos pradžioje jis, matyt, neatsitiktinai priminė, kad Maldos už krikščionių vienybę celebravimas, jau daugiau kaip šimtmetį besitęsiantis visose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, susijęs su anglikonų dvasininku Polu Vatsonu, kuris vėliau atsivertė į katalikybę. Jungtinėse Valstijose, Niujorke, sielovadoje dirbęs P. Vatsonas bažnytinės vienybės oktavos iniciatyvą iškėlė 1908 metais, ir ją palaikė tiek anglikonų (JAV vadinamų episkopalais), tiek ir katalikų hierarchai. Maldos oktava prasidėjo sausio 18-ąją (tuomet liturgijoje celebruota Šv. Petro sosto Romoje šventė) ir užbaigta sausio 25 dieną, kai liturgijoje minimas kito didžiojo apaštalo – šv. Pauliaus – atsivertimas.

Po vienerių metų, liudydamas praktinį vienybės siekį, P. Vatsonas ir jo įkurtoji anglikonų vienuolių Susitaikymo bendruomenė perėjo į Katalikų Bažnyčią, o pats P. Vatsonas 1910-aisiais priėmė katalikų kunigystės šventimus. Palaikydamas jo iniciatyvą tuometinis popiežius Benediktas XV 1916 metų vasario 25 dieną paskelbė apaštalinį laišką (brėvę) „Romanorum Pontificum“, kurioje paragino ekumeninę oktavą švęsti visoje Katalikų Bažnyčioje. Mintimis persikeliant į dabartinio popiežiaus Benedikto XVI pontifikatą, paminėtina, kad anglikonų ir katalikų ekumeniniai santykiai yra gana tvirti, o Anglikonų bendrijoje dvasinis vadovas Kenterberio arkivyskupas Rovanas Viljamsas yra dažniausias svečias Romoje iš visų protestantiškų konfesijų lyderių.

Be kita ko, arkivyskupas R. Viljamsas pakviestas kalbėti spalio mėnesį Vatikane įvyksiančiame naujajai evangelizacijai skirtame Vyskupų Sinode, nes ši tema ir jam artima. Pagaliau galima paminėti, kad bendru Katalikų ir Anglikonų Bažnyčių sutarimu popiežius Benediktas XVI įsteigė specialius asmeninius ordinariatus tiems anglikonams, kurie nori įsijungti į katalikybę, neprarasdami savo liturginio tapatumo. Gana gausus anglikonų įsijungimas į šias struktūras Anglijoje, JAV ir Australijoje, kartais netgi ištisomis parapijų bendruomenėmis, yra praktinio krikščionių vienijimosi ženklas ir sektinas pavyzdys kitiems.

Perkeičianti tikėjimo galia ir pergalė

Primindamas šiuolaikinio ekumeninio sąjūdžio ištakas, Šventasis Tėvas savo kalboje sausio 18 dienos bendrosios audiencijos dalyviams nurodė prancūzo kunigo Polio Kuturje iš Lijono aktyvią praktinę veiklą ir mokymą, kvietimą melstis „už Bažnyčios vienybę, kaip Kristus nori, ir pagal valios reiškimo būdus“. Prieš tai Popiežius pacitavo Viešpaties Jėzaus maldą, kalbėtą Paskutinės vakarienės metu Kančios išvakarėse: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Taigi reikia pasiekti, kad ši malda persmelktų visą mistinį Kristaus Kūną – Bažnyčią, ir taptų „begaliniu, vieningu visos Dievo tautos šauksmu“. Būtent tokio dvasinio susibūrimo, kuris jungtų visas krikščioniškas tradicijas ir stiprintų supratimą, kad trokštama vienybė niekada netaps vien mūsų pastangų vaisiumi, bet išmelsta dovana iš aukštybių ir norėjo įtvirtinti Vatikano II Susirinkimas (1962–1965), davęs stiprų postūmį šiam procesui.

Netrukus po jo, 1966-aisiais, didžiausios ekumeninės organizacijos – Pasaulio Bažnyčių tarybos, kuriai priklauso stačiatikiai ir protestantai bei Šventojo Sosto Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba, susitarė kartu ruošti medžiagą kasmetinei Maldos už krikščionių vienybę savaitei. Kiekvienais metais šis uždavinys yra patikimas vis kitos šalies ekumeninei grupei, ir 2012-aisiais tai atliks Lenkijos Katalikų Bažnyčios ir tos šalies nacionalinės Ekumeninės tarybos atstovai. Aptardamas jų parinktą šiemetinės Maldos savaitės temą: „Mes visi būsime perkeisti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalės dėka“ (plg 1 Kor 15, 51–58), Šventasis Tėvas pabrėžė, jog lenkai ekumenistai norėjo pasiremti savo nacionaliniu patyrimu, tautos istorija, paženklinta išbandymų ir sukrėtimų, kurių akivaizdoje svarbiausia atrama buvo krikščioniškasis tikėjimas.

Mąstymams apie perkeičiančią tikėjimo į Kristų galią įkvėpė apaštalo šv. Pauliaus kreipimasis į Korinto krikščionių bendruomenę, kuriame jis pažymi dabartinio gyvenimo, paženklinto nuodėme ir mirtimi, „pralaimėjimo“ laikinumą, palyginus su Kristaus galutine pergale prieš nuodėmę ir mirtį Jo paschaliniame slėpinyje, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Beje, lenkų parengtoje ekumeninėje medžiagoje nurodomas ir kitas įvykis – 2012 metais Lenkijoje ir Ukrainoje rengiamas Europos futbolo čempionatas, kuris taip pat daugelio priimamas kaip „nacionalinė pergalė“, nes prieš kelis dešimtmečius to tiesiog nebuvo galima netgi įsivaizduoti. O dabar milijonai sirgalių nekantriai lauks žinių apie savo numylėtinių pergales šiame svarbiame komandiniame žaidime.

Tuo pat metu lenkai ekumenistai siūlo pamąstyti ne tik apie nugalėtojus, bet ir apie pralaimėtojus, kurie istorijoje ir kasdieniniame gyvenime nesidalija laimėjusių džiaugsmu ir triumfu, bet greičiau kenčia dėl savo padėties. Tuo labiau, kad šie išbandymai yra kasdieniniai ne tik sporte, bet ir kiekvienoje bendruomenėje, nes „varžybos yra nuolatinis politinio, ekonominio, kultūrinio ir netgi bažnytinio gyvenimo elementas“. Kovos už pirmavimą dvasia egzistavo ir pirmųjų apaštalų, kurie „ginčijosi, kuris iš jų didžiausias“, bendruomenėje (Plg. Mk 9, 34). Išgirdęs tai, Išganytojas tuojau perspėjo savo mokinius, kad negali būti jokio polinkio į triumfališkumą: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 35). Tuo būdu „Kristus kalba apie pergalę, pasiekiamą per kenčiančiąją meilę, per abipusę tarnystę, paramą, naująją viltį ir konkrečią paguodą, suteikiamą mažiausiems, užmirštiesiems ir atmestiesiems“, – komentavo Šventasis Tėvas. Jėzus Kristus pats tai paliudijo savosios meilės pergale per Kryžiaus mirtį ir prisikėlimą. Ir mes visi galime dalyvauti šitoje Jo pergalėje, jeigu leidžiamės būti Dievo perkeičiami ir siekiame atsivertimo savo gyvenimo išbandymuose, socialinėje veikloje, ištikimybėje Evangelijai.

Etiniai klausimai ir kantrybės svarba

Toliau bendrosios audiencijos katechezėje apmąstydamas krikščionių vienybės siekio pagrindus, popiežius Benediktas XVI iškėlė dabar aktualius tikėjimo stiprinimo ir naujosios evangelizacijos akcentus. Pabrėždamas bendruomeniško ir asmeninio vidinio atsivertimo svarbą, jis sakė, jog vienybės pastangos nėra paprastas malonaus bendradarbiavimo reikalas: „Visų pirma mes turime stiprinti tikėjimą į Dievą, į Jėzaus Kristaus Dievą, kuris mums kalbėjo ir tapo vienu iš mūsų; mes turime įžengti į naująjį gyvenimą Kristuje, kuris yra mūsų tikroji ir galutinė pergalė“. Tuo pat metu turime atsiverti vieni kitiems, išnaudodami turimus vienybės elementus, kartu jausdami neatidėliotiną poreikį „nešti gyvojo Dievo liudijimą mūsų laikų žmonėms“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Jis pabrėžė, kad Vatikano II Susirinkimas ekumeninį siekį buvo padaręs savo veiklos šerdimi. Popiežius priminė Susirinkimo dekreto apie ekumenizmą „Unitatis redintegratio“ paskatą „visiems tikintiesiems katalikams pažinti laiko ženklus ir aktyviai bei supratingai dalyvauti ekumeniniuose darbuose“. Pokalbyje jis taip pat nurodė palaimintojo Jono Pauliaus II ekumeninės enciklikos „Ut unum sint“ teiginį, kad krikščionių vienybės pastangos nėra koks nors antraeilis dalykas nei Kristaus misijoje, nei tikinčiųjų bendruomenėje, bet esminis bruožas. „Todėl atsakomybė už ekumeninio uždavinio įgyvendinimą priklauso visai Bažnyčiai ir kiekvienam pakrikštytam krikščioniui“, kiekvienas turi rūpintis, kad dabar egzistuojanti dalinė bendrystė peraugtų į pilnutinę tiesoje ir meilėje, – aiškino Benediktas XVI.

Taip pat krikščionių vienybės maldavimas neturi apsiriboti vien tik Ekumeninės savaitės šventimu, bet privalo tapti integralia visų krikščionių maldos gyvenimo dalimi. Tai svarbu ir socialiniame gyvenime, kai skirtingų tradicijų krikščionys kartu darbuojasi dėl pergalės prieš nuodėmę, blogį, neteisingumą ir žmogiškojo orumo pažeidimus (kaip pavyzdį čia galime priminti 2011 metais Kaune vykusias dvi dideles ekumenines konferencijas, skirtas gyvybės ir šeimos problemoms, kurios susilaukė plataus atgarsio). Popiežius pastebėjo, kad nuo pat šiuolaikinio ekumeninio sąjūdžio pradžios visuotinai pripažįstama, kad vienybės stygius tarp krikščionių labai trukdo efektyviam Evangelijos skelbimui, kadangi silpnina patį jo patikimumą: „Kaip mes galime pateikti įtikinamą liudijimą, jeigu esame pasidaliję?“

Tie pasidalijimai ypač svarbūs visiems regimiems praktiniams ir etiniams klausimams požiūryje į šeimą, homoseksualizmą ir dvasinę tarnystę dėl išsiplėtojusio liberalizmo Vakarų protestantiškoje teologijoje. Apie tai Šventasis Tėvas netiesiogiai užsiminė sausio 19 dieną savo tradiciniame susitikime su Suomijos ekumeninės delegacijos nariais, kaip ir kasmet tokiu laiku atvykusiais į Romą pagerbti šalies krikštytoją ir dangiškąjį globėją, XII amžiuje gyvenusį Upsalos vyskupą kankinį šv. Henriką per jo liturginę šventę. Suomijoje dabar vyrauja protestantiškoji liuteronybė, nors ekumeninėje piligrimystėje į Romą dalyvavo ir kitų konfesijų atstovai, taip pat ir sostinės Helsinkio katalikų vyskupas Temas Sipas, kuris kartu su liuteronų vyskupu Sepu Hakinenu buvo delegacijos vadovas.

Nurodydamas gana glaudų dvišalį katalikų ir liuteronų dialogą, kuris vyksta Suomijoje ir kaimyninėje Švedijoje, popiežius Benediktas XVI kartu pripažino, kad pastaruoju metu ryškūs nuomonių skirtumai žmogiškosios prigimties ir orumo supratime. Dėl to šiame dialoge „yra poreikis pasiekti gilesnį sutarimą antropologijos reikaluose, kurie įgalintų visuomenę ir politikus daryti išmintingus ir teisingus sprendimus svarbiausiuose žmogaus gyvybės, šeimos ir seksualumo klausimų srityse“ (džiugu, kad šiais klausimais Lietuvoje yra žymiai artimesnis ekumeninis sutarimas su aiškia nuoroda politikams). Pokalbyje su Suomijos krikščionių atstovais Šventasis Tėvas taip pat paminėjo, kad „mūsų pilnutinės, regimos vienybės ilgesys reikalauja kantraus ir pasitikinčio laukimo“, kadangi viskas priklauso ne tik nuo žmogiškųjų pastangų, bet ir nuo Dievo malonės. Tačiau šis laukimas neturi būti „bejėgiškos ir pasyvios dvasios raiška“, o vykti kartu su brolišku bendradarbiavimu bei viltingu pamaldumu, kuris mus perkeičia ir parengia regimai vienybei, kuri ateis ne pagal mūsų planus, bet pagal Dievo norą.

Kardinolas K. Kochas apie dialogo eigą

Savotišku būdu patvirtindamas popiežiaus Benedikto XVI nuostatą dėl kantrybės svarbos ekumeniniame dialoge, šią veiklą Katalikų Bažnyčioje koordinuojančios Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas šveicaras kardinolas Kurtas Kochas, duodamas interviu Italijos katalikų žinių agentūrai SIR, prieš prasidedant Maldos už krikščionių vienybę savaitei, sakė, kad netrukus po Vatikano II Susirinkimo buvo daug entuziazmo ir atrodė, kad vienybė tuoj bus pasiekta. „Tačiau netrukus suprasta, jog problemos yra didesnės nei įsivaizdavome, kodėl reikia daugiau laiko, kantrybės ir nagrinėjimo. Mes taip pat išsiaiškinome, kad patys Bažnyčios vienybės nepasieksime, nes vienybė yra Dievo dovana ir turime būti atviri priimti šią realybę. Vatikano II Susirinkimas, anot kardinolo K. Kocho, labai teisingai nurodė „dvasinį ekumenizmą“, kaip šio sąjūdžio sielą, ir Maldos už vienybę savaitė kaip tik iškelia jo esmę.

Nurodydamas konkrečias ekumeninio dialogo problemas – Katalikų Bažnyčia dabar veda net 16 įvairių dialogų su skirtingomis konfesijomis – Vatikano dikasterijos vadovas paminėjo, kad santykių su vakarų protestantais sudėtingumą sudaro didėjanti jų fragmentacija. Kuriasi vis naujos bažnytinės bendrijos, kurios savo teologinėmis nuostatomis kartais netgi artimesnės katalikams už senąsias „tradicines“ protestantų konfesijas. Pastarosios silpnėja ir liberalėja, priimdamos vis kontroversiškesnius sprendimus, pavyzdžiui, dėl homoseksualų „santuokų“ laiminimo arba dvasinių, netgi vyskupiškų šventimų teikimo atviriems gėjams bei lesbietėms. Prieš kelis dešimtmečius ekumenistai sakydavo, kad „tikėjimas mus skiria, bet praktika jungia“, tačiau dabar Vakarų protestantų atžvilgiu tai jau sunku tvirtinti. Štai todėl dabar svarbu iš naujo ieškoti sutarimo esminiais etiniais (šeimos, gyvybės) klausimais tiek dėl ekumenizmo tikslų, tiek ir dėl patikimo liudijimo sekuliarizuotoje visuomenėje, kuri turi išgirsti „bendrą krikščionių balsą“, – sakė kardinolas K. Kochas.

Be to, ekumeninėje srityje yra išryškėjęs dar vienas prieštaringas iš Reformacijos kilusių Bažnyčių ir bažnytinių bendrijų vienybės suvokimas: daugelis jų atsisako galutinio ekumenizmo tikslo, kaip regimos vienybės tikėjime, dvasinėje tarnystėje ir sakramentų celebravime suvokimo. „Vietoje to, vienybę jos supranta, kaip visų Bažnyčių kažkokią totalinę sumą, bet katalikai tokios ekumeninės vizijos priimti negali“, – pabrėžė Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas. Santykiuose su stačiatikiais šiuo atžvilgiu nuostatos yra žymiai artimesnės, nes yra abipusis sakramentų ir kunigystės bei vyskupiškos hierarchijos pripažinimas. Kardinolas K. Kochas pasidžiaugė Šventojo Sosto gerais dvišaliais ryšiais su stačiatikių svarbiausiu Konstantinopolio patriarchatu ir pagerėjusiais santykiais su jų didžiausiu bei ambicingu Maskvos patriarchatu. Pagrindinė problema, su kuria dabar susiduria daug žadantis Tarptautinės katalikų ir stačiatikių mišrios teologinės komisijos darbas, yra Romos vyskupo primato klausimas, atsižvelgiant į šv. Petro įpėdinio biblijinę tradiciją ir pirmojo krikščionybės tūkstantmečio istorinį paveldą. Šiuo vienybės siekiams svarbiu teologiniu klausimu yra išryškėję tam tikri nesutarimai tarp pačių stačiatikių, todėl reikia laukti dabar rengiamo viso pasaulio stačiatikių sinodo rezultatų.

Pagaliau, užbaigiant vertingų kardinolo K. Kocho pastabų apžvalgą, norisi atkreipti dėmesį į jo straipsnį, kuris pradedant ekumeninę maldos savaitę buvo paskelbtas Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“. Toje publikacijoje pagrindinis Šventojo Sosto ekumeninis ekspertas, nurodęs popiežiaus Benedikto XVI pontifikato siekius krikščionių susitaikinimui, „atminties apvalymui“ ir „vidiniam atsivertimui“, pabrėžė, jog tai yra tinkamas pavyzdys kiekvienam vyskupui. Kaip nurodo Kanonų teisės kodeksas, diecezinis vyskupas, siekdamas tikinčiųjų vienybės, turi vesti „meilės ir tiesos dialogą ir su jo vyskupijoje gyvenančiais krikštytais nekatalikais, ypač naujosios evangelizacijos kontekste, kuris turi ir ekumeninį dėmenį. „Pastoracinė tarnystė, kuria vyskupas siekia vienybės savo dalinėje Bažnyčioje, yra neatskiriama nuo jo ekumeninės tarnystės, kurios tikslas – atstatyti vienybę visoje Bažnyčioje, ir šios dvi plotmės išreiškia vieną tarnystę tikėjimui į Jėzų Kristų, – aiškino kardinolas K. Kochas. – Mes galime ir turime būti dėkingi popiežiui Benediktui XVI, kaip Romos vyskupui, už šios ekumeninės tarnystės raišką tokiu pavyzdiniu ir patikimu būdu. Jo gebėjimas tarnauti krikščionių vienybei per savąjį mandatą yra džiaugsmas ir garbė, bet kartu iššūkis ir pareiga“.

© 2012 „XXI amžius“