Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kai geriau visai ignoruoti

Kodėl pralaimėjome propagandinį mūšį dėl Sausio 13-osios?

Gintaras Visockas

Lietuvai nereikėjo su jaunuoju Algirdu Paleckiu bylinėtis dėl sausio 13-osios interpretacijų, nederėjo teismams skųsti jo tvirtinimų, neva gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Šitaip tvirtinu ne dėl to, kad manyčiau, esą A. Paleckis – teisus, ar kad būčiau iš tų atsargiųjų, kurie mano, jog Lietuva per silpna priešintis milžiniškai Rusijos propagandinei mašinai, arba kad būčiau įsitikinęs, jog jaunasis A. Paleckis nevertas bausmės. Nuomonės, kad šiuo konkrečiu atveju reikėjo vengti teisminio bylinėjimosi, laikausi visai dėl kitų priežasčių.

Viešus A. Paleckio išsišokimus dėl lemtingosios sausio 13-osios mums vertingiau visai nutylėti, ignoruoti. Vaizdžiai tariant, mes galėjome apsimesti, jog negirdime, ką jis tvirtina noriai dalindamas interviu Lietuvai ne itin palankiems leidiniams. Blogiausiu atveju mūsų politikai, priremti prie sienos „Izvestijų“ ar „Komsomolskaja pravda“, bet kada galėtų atkirsti, jog diskutuoja tik su rimtais oponentais. O kadangi A. Paleckio nelaiko rimtu polemizuotoju, todėl ir nevertina jo teiginių nei palankiai, nei kritiškai. Tiesiog Lietuvai neegzistuoja A. Paleckis su savo keistu požiūriu į sausio 13-ąją. Ir daugiau – nė vieno žodžio, nė vieno komentaro.

Ignoruodami, nutylėdami mes būtume bent jau nedavę preteksto suklestėti rusų žurnalistų susidomėjimui, „kaipgi iš tiesų žuvo sausio 13-osios aukos Vilniuje“. Arba bent jau būtume sumažinę kylantį Rusijos susidomėjimą, kas gi iš tiesų dėjosi 1991-ųjų sausio 13-ąją prie Lietuvos televizijos ir radijo pastatų Vilniuje. Nejaugi pamiršome seną kaip pasaulis dėsnį: apmaudžiausia ne tada, kai esi kritikuojamas, skaudžiausia tuomet, kai tampi ignoruojamas, nutylimas. Taigi, A. Paleckiui žymiai skaudesnė bausmė būtų visuotinis jo ignoravimas negu jo skundimas Lietuvos teismams.

Beje, skųsdami A. Paleckį Temidės tarnams mes pamiršome dar vieną svarbią taisyklę. Visuomenei įtartiniausiai atrodo būtent tas, kuris siunta, kuris ginasi, kuris nervinasi. Atiduodami A. Paleckio bylą teismui mes sureikšminome šmeižikiškus Sausio 13-osios įvykių traktavimus. Parodėme, jog mums skauda, jog tai mums labai svarbu. Propagandinei Rusijos mašinai to tik ir reikėjo. Ji nesunkiai išsiaiškino mūsų silpnąsias puses. Kaipgi Rusijos propagandistai elgiasi, stengdamiesi pažeminti, sumenkinti Lietuvą? Ogi ieško silpnųjų Lietuvos pusių. Suvokę, dėl ko lietuviai labiausiai siunta, tą temą pradėjo nedelsdami eskaluoti. Štai ir visa mūsų pralaimėjimo paslaptis. Mums tiesiog nereikėjo parodyti, jog Sausio 13-osios tema – skaudi ir aktuali. Lietuvai visąlaik turėtų skaudėti dėl to. Bet ne visuomet būtina tai rodyti ir demonstruoti, ypač tiems, kuriems nereikalinga mūsų tiesa ir mūsų skausmas.

Kad pasielgėme neapgalvotai, kreipdamiesi į teismą dėl šmeižikiškų teiginių apie Sausio 13-ąją, dar labiau įsitikinau perskaitęs šūsnį rusiškų leidinių. Kalbu apie Galinos Sapožnikovos ir Deniso Tarasenkos straipsnius laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ ir Igorio Javlinskio publikaciją „Izvestijose“ bei kelis redakcinius tekstus, pasirodžiusius „Rosijskaja gazeta“. Prie Lietuvai nepalankių publikacijų derėtų priskirti ir kai kuriuos „Argumenty nedeli“ rašinius. Mūsų oponentai viską prisiminė – ir Vytauto Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“, ir kai kuriuos buvusio krašto apsaugos departamento vadovo Audriaus Butkevičiaus komentarus (vėliau kategoriškai paneigtus), ir Juozo Kuolelio teismą, ir J. Kuolelio knygą „Pro kalėjimo grotas“, ir priešpaskutinio Lietuvos SSR KGB vadovo Eduardo Eismunto pastabas... Taigi nieko nepamiršo.

Nereikia būti naiviems. Anoji pusė kitaip ir negali elgtis. Naivu manyti, jog kalėjime ne vienerius metus dėl Sausio 13-osios įvykių praleidęs J. Kuolelis būtų parašęs Lietuvai palankią knygą. Taip pat naivu manyti, jog anoji pusė Sausio 13-osios išvakarėse galėjo praleisti galimybę pacituoti bent keletą skandalingiausių citatų iš J. Kuolelio memuarų.

Visos Rusijos spaudoje pasirodžiusios publikacijos tragiškų Sausio įvykių tema dabar turi bendrų dalykų. Šioms publikacijoms svarbus jaunasis A. Paleckis, ne bet koks A. Paleckis, o būtent tas, kurį lietuviškieji ultrapatriotai neva persekioja „dėl įsitikinimų ir minčių“. Jeigu jis apie Sausio 13-ąją nebūtų ištaręs nė vieno blogo žodžio nei pernai, nei šiemet, kai kurie rusiški leidiniai vis tiek 2012-ųjų pradžioje būtų eskalavę Rusijai palankias Sausio 13-osios „versijas“.

Tačiau šiemet anie leidiniai turi naują temą – A. Paleckį. Šalia „Alfa“ smogikų grupės vadovo Michailo Golovatovo ir skandalingojo Aleksandro Nevzorovo „versijų“ nūnai pridedama ir A. Paleckio plėtojama „nuomonė“. Tokia proga būtinai prisimenami ir buvusio Lietuvos SSR KGB vadovo Eduardo Eismunto „samprotavimai“, esą, jei iš Lietuvos atimsime Sausio 13-osios simbolį, Lietuva nebeturės nieko – nei kovos, nei laisvės.

Vis dėlto pagrindinis 2012-ųjų akcentas – į teismą patekęs A. Paleckis. Dauguma apie mūsų Sausio 13-ąją rašiusių rusiškų leidinių tvirtina, kad jis teisme atsidūrė gindamas savo „įsitikinimus“, ir atsivedė per dešimt liudininkų, „savo akimis mačiusių“, kas iš tiesų dėjosi tą naktį S. Konarskio gatvėje Vilniuje. Tarp jų – ne tik buvęs rusų tautybės sovietų kariškis, bet ir kai kurie buvę Sąjūdžio atstovai lietuviai. Vienas liudytojas net tvirtino, jog tankai važiavo labai atsargiai, meistriškai, nenorėdami nei žmonių sužaloti, nei automobilių sulamdyti. Į teismą A. Paleckio atvestųjų liudininkų parodymai buvo gretinami su buvusio „Alfa“ vadovo M. Golovatovo „patikinimais“, esą jo vadovaujami kariškiai tikrai nešaudė į „susirinkusią minią“. Dar būtinai priduriama, jog Lietuvos Temidei A. Paleckio bei jo liudininkų argumentai pasirodė įtikinami. Suprask, Vilniaus miesto apylinkės teismas ne veltui išteisino A. Paleckį.

Pabandykime įsivaizduoti situaciją, jog A. Paleckio niekas niekada nepadavė į jokį teismą. Be abejo, sovietinio veikėjo Justo Paleckio anūkas vis tiek greičiausiai būtų bandęs įrodyti savo „tiesas“. Ir bendraminčių būtų atkakliai ieškojęs. Rusiški laikraščiai noriai cituotų A. Paleckio liudininkų žodžius. Tačiau jie šiandien turėtų visai kitokį statusą. Jų parodymų nebūtų nagrinėjęs teismas. Ir paties A. Paleckio „nuomonė“ šiandien turėtų visai kitokią reikšmę. Teisme atsidūrusi A. Paleckio ir jo gerbėjų „nuomonė“ čia pat įgavo svarbumo, aktualumo. Jei nebūtų teismo, tikrai nebūtų taip nutikę. Tada širdies gilumoje Rusija nirštų: „niekas iš lietuvių nekreipia dėmesio į A. Paleckio šūkaliojimus, niekas jų rimtai nevertina“. A. Paleckio bandymai primesti rimtas diskusijas ilgainiui išsikvėptų, užgestų.

Mano supratimu, teismui atiduodami nagrinėti A. Paleckio „nuomonę“ pasmerkėme save neišvengiamam pralaimėjimui. Pralaimėjome, teismui pareiškus, jog A. Paleckis – nekaltas, nes tai – spjūvis tiek Sausio 13-osios aukoms, tiek parlamento gynėjams. Bet juk pralaimėtume ir tuo atveju, jei mūsų teismas pasmerktų A. Paleckį. J. Paleckio anūkas tokiu atveju taptų auka, kurios „reikia gailėtis“. Mums nepalanki rusiška propagandinė mašina su didžiausiu pasimėgavimu šauktų, jog Lietuvoje siautėja cenzūra, draudžiama minties laisvė, o teismai – šališki, tendencingi, rusofobiški. Ir vienu, ir kitu atveju būtų sukuriamas pretekstas dar rimčiau domėtis tema, „kas paleido kulkas į Lietuvos televizijos ir radijo gynėjus“. Turint mintyse, kad Lietuvoje dar labai daug žmonių mieliau skaito rusiškai nei angliškai, vadinasi, nereikia atmesti tikimybės, jog galingos, masyvios rusiškosios propagandos klišės prigis ir lietuviškoje dirvoje. Bent jau gali atsirasti „šiokių tokių“ abejonių.

Galų gale prieš atiduodami A. Paleckio „nuomonę“ teismams privalėjome mintyse turėti paskutiniuosius dviprasmiškiausius Lietuvos Temidės sprendimus, kai vienais atvejais preciziškai laikomasi „įstatymo raidės“, o kitais – „įstatymo dvasios“. Nejaugi A. Paleckio padavimo į teismą iniciatoriai nieko negirdėjo apie mūsų teismus, dažnai demonstruojančius didesnį palankumą sovietinių represinių struktūrų atstovams nei jų aukoms? Nejaugi pamiršome, kaip, sakykim, buvo nagrinėjama garsioji „Šatrijos“ byla? Nejaugi nieko nežinome, kas ištiko teisininką, komisijos KGB veiklai tirti pirmininką, išdrįsusį viešai įvardinti „Šatriją“? Nejaugi esame tokie naivūs, jog nepajėgiame suvokti, esą šiandieninė lietuviškoji Temidė nepakanti net tiems, kurie drįsta viešai išvardinti, ką KGB sovietmečiu kontroliavo? Ir vis tiek teisybės puolėme ieškoti ten, kur ją ne visuomet randame.

Čia derėtų prisiminti kai kuriuos kosmopolitų nemėgstamo Ričardo Čekučio pastebėjimus straipsnyje „Lietuvių tautos diskriminacija“, jog per pastaruosius dvidešimt metų Lietuva nenubaudė nė vieno, kuris viešai keikė, koneveikė ir žemino lietuvius bei lietuviškumą, o lietuvių, kurie mėgino prisiminti tai, ką kitos tautos mums yra blogo padariusios per pastaruosius kelis šimtus metų, buvo nubausta ne tik simbolinėmis, bet ir realiomis piniginėmis baudomis. Ir vis tiek kai kuriems patriotams šiandien į galvą šovė mintis nutildyti atkaklųjį A. Paleckį teisinėmis priemonėmis. Tarsi to nebūtų galima padaryti gudriai suplanuotomis propagandinėmis priemonėmis. Tačiau sudėtingi, bet veiksmingi informaciniai karai Lietuvai, regis, dar per kietas riešutėlis.

Ieškodamas, kas ką šiais metais rašė apie Sausio 13-ąją, „Lietuvos ryto“ dienraštyje aptikau, mano supratimu, giliai į šiuos reiškinius žvelgiančią Liudo Dapkaus publikaciją „Karas, kurį beviltiškai pralaimi Lietuva“. Šio rašinio autorius pateikė suklusti verčiančią frazę: „Žmonių imlumas dezinformacijai – lygiai toks pat kaip anais laikais“. Suprask, „Rusijos ir jos draugų metodai nepasikeitę nuo 1940-ųjų, kai Lietuva buvo apkaltinta pagrobusi ir nužudžiusi Raudonosios armijos kareivį“. Beje, L. Dapkus išgyvena, nes ilgametė dezinformacinė veikla duoda rezultatų – dirva melo grūdams Lietuvoje kasmet palankesnė. Lietuva neatspari dezinformacijai, šis neatsparumas tik auga, o mes taip ir neįsteigėme, pasak L. Dapkaus, „strateginių tyrimų centro, kuris analizuotų, atpažintų ir maksimaliai nukenksmintų priešišką propagandą“. Net neabejoju, kad Rusijos slaptosios tarnybos deda milžiniškas pastangas, jog tokio analitinio centro mes niekad ir neturėtume. Kad pasitenkintumėme primityviais, tiesmukais, įdomumo elementų neturinčiais, tik vietinėje spaudoje pasirodančiais pareiškimais, koks negeras, tik pamanyk, tas A. Paleckis. Kad tik neieškotume ir nebandytume ieškoti tribūnos rusiškoje informacinėje erdvėje.

Praėjusį savaitgalį Vilniuje viešėjo trys jauni kaliningradiečiai, turintys jau dvejus metus veikiantį internetinį diskusijų portalą amberkant.ru. Jie ieško kontaktų su Lietuvos žiniasklaida. Jiems atrodo neteisinga, kad Lietuva mažai ką žino apie Kaliningrado šiokiadienius, o buvusioje Mažojoje Lietuvoje gyvenantys rusai beveik nieko nežino apie Lietuvą. Viešėdami Lietuvos sostinėje vos keletą dienų jie pirmiausia aplankė, jų pačių žodžiais tariant, lietuviškąjį KGB muziejų. Ne tik aplankė, bet savo portale paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie tai, kaip KGB kankino, žudė, persekiojo Lietuvos patriotus. Jų fotoreportažo tikrai nepavadinsi tendencingu, priešišku, dezinformuojančiu. Gal šis pavyzdys rodo, jog rusiškoje informacinėje erdvėje mes turime ne tik oponentų, kurie pasiryžę bet kokia kaina apšmeižti Lietuvą, bet ir draugų, kurie bent jau nuoširdžiai nori mus suprasti. Tad kodėl neieškome tokių draugų, kodėl tik verkšlename, kad „Komsomolskaja pravda“ apie mus rašo nebūtus dalykus?

© 2012 „XXI amžius“