Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

„Broliško pabarimo“ krikščioniška samprata

Pristatytas popiežiaus Benedikto XVI laiškas Gavėnios metui

Mindaugas BUIKA

Prasidedant Gavėniai Pelenų trečiadienio apeigose, vykusiose Romos Šv. Sabinos bazilikoje, kardinolas Jozefas Tomko popiežiui Benediktui XVI užbarsto pelenų

Ideologinio individualizmo pragaištingumas

Popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis praėjusį Pelenų trečiadienį prasidėjusios šiemetinės Gavėnios metui iškelia labai aktualų klausimą dėl įsivyravusio moralinio ir dvasinio abejingumo dabartinės sekuliarizuotos visuomenės ydų akivaizdoje. Jos turi ir materialines bei politines pasekmes ne tik individams, bet ir visai bendruomenei. Parinktoje dokumento temoje cituodamas apaštalo šv. Pauliaus laiško žydams žodžius „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Žyd 10, 24), Šventasis Tėvas kviečia rodyti tarpusavio dėmesingumą, kartu netylint dėl blogio ir nuodėmės apraiškų, raginant prasižengėlius suvokti atsakomybę už savo veiksmus ir ištaisyti klaidingą elgesį. Tokia draugiško įspėjimo ir papeikimo praktika yra sena krikščioniška tradicija, tačiau šiandien neretai sąmoningai užmiršta, teisinantis, jog, neva, reikia „dėl bendros ramybės“ palikti viską kaip yra, nes tai kiekvieno laisvas, teisėtas ir netgi gerbtinas „pasirinkimas“. Bet iš esmės tokia tariamoji pagarba „privatumui“ tik pridengia paplitusį abejingumą kitų likimui, teikiant pirmenybę saviems interesams. Tai reiškia saviizoliaciją ir atsiribojimą.

Apie Bažnyčios prieštaravimą minėtoms „madingoms nuostatoms“, pasipriešinimą joms, kuris seka iš visuotinio rūpinimosi žmonijos ir pasaulio reikalais bei įsipareigojimo įvardyti padėtį, kokia yra, pristatydamas Popiežiaus kreipimąsi kalbėjo afrikietis kardinolas Robertas Sarahas, kuris vadovauja Popiežiškajai „Cor Unum“ („Viena širdis“) tarybai. Ši Vatikano institucija yra atsakinga už koordinavimą bažnytinės labdaros darbų, kurie kaip tik suaktyvėja Gavėnios laikotarpiu su įvairiomis socialinėmis iniciatyvomis. Todėl ir Šventojo Tėvo kasmetiniai laiškai Gavėnios metui visada yra kupini paraginimų rodyti krikščionišką užuojautą kenčiantiems, kiek įmanoma pagelbėti stokojantiems, praktikuoti didesnį bendruomeniškumą. Tačiau šį kartą Šventasis Tėvas šalia minėtų bruožų nori iškelti ir kitą svarbų krikščioniško gyvenimo aspektą – „brolišką pabarimą“ klystančiam, nes „broliška meilė moko mus būti atsakingais ne tik už kitų materialinę gerovę, bet ir už jų moralinį bei dvasinį gėrį“, – sakė kardinolas R. Sarahas. Jis paminėjo, jog negalima nepastebėti dabar išsiplėtojusių ideologijų, kurios perdėtai ir iškreiptai aukština individo teises su neigiamomis pasekmėmis: „savojo kelio“ paieška skatina uždarumą ir vienišumą. „Kada kvietimas į bendrystę yra paneigiamas vardan individualizmo, nukenčia pats žmoniškumas, apgaulingai suviliotas neįmanomo miražo, kad kiekvienas gali rasti savo laimę veikdamas atskirai, – aiškino Šventojo Sosto dikasterijos vadovas. – Todėl mes galime (ir turime) padėti vienas kitam vėl atrasti mūsų abipusę atsakomybę už save ir kitus“. Tokioje „broliško ištaisymo“ šviesoje reikia matyti ir Bažnyčios veiklą šiuolaikiniame pasaulyje skleidžiant tiesą ir artimo meilę. Juk kartais manoma, kad Bažnyčios atkaklus priešinimasis „madingoms idėjoms“ yra neva nulemtas kažkokios praeityje turėtos ne tik dvasinės, bet ir pasaulietinės galios nostalgijos. Tačiau iš tikrųjų Bažnyčia yra nuoširdžiai susirūpinusi žmonijos padėtimi, jos gelbėjimu ir išganymu.

„Pinigų troškimas – nuodėmė“

Bažnyčios veiksmų pagrindas yra ne beatodairiškas smerkimas ir kaltinimas, tačiau gailestingumas ir artimo meilė, ir todėl reikia turėti drąsos „pavadinti dalykus savais vardais“. Tik tokiu būdu bus įmanoma parodyti ištakas to blogio, kuris ir toliau rezga pinkles šiuolaikiniam žmogui. „Šis Bažnyčios uždavinys yra vadinamas pranašiška misija“, – nurodė kardinolas R. Sarahas, priminęs, kad Senajame Testamente pranašu buvo vadinamas asmuo, Dievo pasiųstas žmonėms skelbti Jo valią. Šios Bažnyčios pranašiškos misijos dalis yra kvietimas į socialinį teisingumą, netylint dėl to skaudaus fakto, kad labai daug žmonių tiesiog miršta dėl egzistencijai būtinų dalykų stygiaus arba, kad kiti turtėja negailestingai išnaudodami savo brolius. „Tačiau mūsų žodžių ir darbų pranašiškas dėmuo negali apsiriboti išorinių reiškinių pastebėjimu, bet ir turi atskleisti šio neteisingumo moralines šaknis“, – pripažino Vatikano atstovas.

Paplitusi korupcija, turtų kaupimas, smurtas, gyvenimas kitų gerovės sąskaita yra kaip tie vėžiniai augliai, graužiantys visuomenės organizmą iš vidaus. Juk negalima tylėti dėl to fakto, kad dabartinės pasaulio finansinės krizės ištakos yra godumas, nevaržomas ir nesąžiningas troškimas turėti kuo daugiau pinigų, neatsižvelgiant į kitų sunkią padėtį ar tas pasekmes, kurias neša neapgalvoti ir avantiūristiniai vadinamųjų finansininkų pasirinkimai. „Toks pinigų troškimas yra nuodėmė, ir Bažnyčia elgiasi pranašiškai, pasmerkdama šią nuodėmę, kuri neša žalą individams ir visuomenei“, – sakė kardinolas R. Sarahas. Tačiau Bažnyčia šioje misijoje kartu su Šventuoju Tėvu identifikuoja ir gilesnę dabartinio blogio plotmę – bandymą atmesti Dievą. Sekuliarizuotos visuomenės pastangos gyventi ir organizuotis tarsi Dievo nebūtų, nurodo dar didesnį skurdą nei materialinis. Šis pasipriešinimas dieviškajam ir prigimtiniam įstatymui gali turėti visiškai fatališkas pasekmes pačiai žmonijos egzistencijai.

„Pirmutinė Bažnyčios atsakomybė yra priminti kiekvienai kartai, kad šis dvasinis dėmuo yra gyvybiškai svarbus, – pabrėžė Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas. Todėl šių dienų pranašai arba naujieji evangelizuotojai turi nuolat kalbėti pasauliui, kad Dievas egzistuoja, kad be dangiškojo Tėvo, kuris skatina solidarumui ir tarpusavio pagalbai, gyvenimas apmiršta, o žmogiškai suprantamas broliškumas tėra tik „tuščia utopija“, kokia buvo marksistinė komunizmo teorija. Reikia žmogui nuolat priminti, kad jis turi antgamtinį pašaukimą, turi sąžinę, kuriai kalba Dievo balsas, į kurį privalu atsiliepti. Kaip tik popiežius Benediktas XVI savuoju kreipimusi Gavėnios metui stengiasi pažadinti žmonių sąžinę, kad jie gerbtų savo brolių teises ir pareigas, bet kartu rodytų pagarbą Dievo „teisėms“, į kurias reikia atsižvelgti tiek žemiškuose reikaluose, tiek siekiant išganymo amžinybėje.

„Dvasinė anestezija“ atsakinga už neteisingumą

Pradėdamas savąjį 2012 metų Gavėniai skirtą kreipimąsi, Šventasis Tėvas pirmiausia pabrėžia, kad šis Kristaus kančios maldingo minėjimo metas „laukiant Velykų džiaugsmo“ suteikia tinkamą „progą apmąstyti pačią krikščioniškojo gyvenimo šerdį – artimo meilę“. Jo įsitikinimu, svarbūs Gavėnios bruožai yra atidesnis susipažinimas su Dievo Žodžiu, sakramentinė praktika, socialinė parama vargstantiems ir įvairių formų apsiribojimas – pasninkas. Beje, kaip kiekvienoje katalikų bendruomenėje, taip ir Vatikane, tradiciškai vyksta Gavėnios rekolekcijos, dalyvaujant Popiežiui ir jo bendradarbiams. Šiemet joms pravesti nuo vasario 26 iki kovo 3 dienos Benediktas XVI pakvietė Kongo sostinės Kinšasos arkivyskupą kardinolą Loraną Monsengvą Pasiniją. Pranešama, kad šio afrikiečių ganytojo mąstymų tema „Krikščionio bendrystė su Dievu“ parengta pagal mintis iš šv. Jono pirmojo laiško: „O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1 Jn 1, 3). Tai jau antrasis Afrikos Bažnyčios hierarchas dabartinio Šventojo Tėvo pakviestas vadovauti Gavėnios rekolekcijoms Vatikane. 2009 metais šiuos mąstymus pravedė iš Nigerijos kilęs buvęs Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Frensis Arinzė.

Gavėnios kreipimesi nurodęs jo parinktą temą „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Žyd 10, 24), popiežius Benediktas XVI paaiškina, kad nori apžvelgti tris aktualius krikščioniškojo gyvenimo bruožus – atsakomybę už savo brolius ir seseris, abipusišką dovanojimąsi ir bendrą žengimą šventumo keliu. Pirmąjį aspektą sąlygoja didysis meilės įsakymas, skatinantis aplinkiniuose įžvelgti „alter ego“ (kitą savąjį „aš“), kuris taip pat yra be galo mylimas Dievo kūrinys. „Jei puoselėsime tokį brolišką žvilgsnį, solidarumas ir teisingumas, gailestingumas ir atjauta savaime trykš iš mūsų širdžių“, – pabrėžia Šventasis Tėvas. Jis kartu pripažįsta, jog dabartinėje visuomenėje ryški yra priešinga laikysena, kada besidangstant vadinamąja pagarba „privatumui“, įsivyrauja abejingumas, kuris faktiškai yra savanaudiškumo atspindys.

Tokią situaciją, kad perdėtai rūpinamasi tik savo materialiniu turtu, stengiamasi „pasitenkinti savimi“ ir pirmenybė teikiama asmeniniams interesams, popiežius Benediktas XVI įvardija, kaip „dvasinę anesteziją“. Globaliniu atžvilgiu jis primena savo pirmtako popiežiaus Pauliaus VI socialinės enciklikos „Populorum progessio“ (1967) pastebėjimą, kad skurdo priežastis pasaulyje yra „ne tiek mažėjantys gamtos ištekliai ar jų monopolistinis sutelkimas nedaugelio rankose, kiek broliškų ryšių tarp žmonių ir tarp tautų stygius“. Iš tikrųjų neseniai pranešta, kad planetos gyventojų skaičius pasiekė 7 milijardus, o dabar pagaminamų maisto produktų užtektų ir 12 milijardų žmonių. Bet yra žinoma, kad vienas milijardas gyventojų badauja – koks skandalingas neteisingumo atvejis! Štai kodėl yra reikšmingas popiežiaus Benedikto XVI pabrėžimas dėl atjautos visiems kenčiantiems: „niekada mūsų širdis negali būti palenkta saviems reikalams ir savoms problemoms, kad nebegirdėtų vargšų šauksmo“.

Nuolatinė pažanga tikėjimo gyvenime

Kita vertus, rūpinimasis brolių ir seserų gerove turi apimti ne tik materialinę, bet ir ne mažiau svarbią dvasinę sritį, – pabrėžia Šventasis Tėvas savo kreipimesi,  iškeldamas „broliško pabarimo dėl amžinojo išganymo“ nuostatą. Jis primena, kad dvasinė atsakomybė už tikinčiųjų bendruomenės narius buvo būdinga ankstyvajai Bažnyčiai ir bendrai yra „brandaus tikėjimo“ bruožas. „Bažnyčios tradicijoje „nusidėjėlio pabarimas“ laikomas vienu iš dvasinių gailestingumo darbų ir todėl svarbu vėl atrasti šį krikščioniškosios artimo meilės matmenį“, – rašo popiežius Benediktas XVI. Iš tikrųjų pats teisingumas reikalauja blogio akivaizdoje netylėti, dabar neretai „iš pagarbos žmogui ar tiesiog iš patogumo“ netgi tikintieji krikščionys prisitaiko prie vyraujančios mąstysenos, net jeigu tas mentalitetas turi aiškų nusikalstamą ar amoralų pobūdį. Kaip tik toks mentaliteto „prisitaikymas“ objektyvių socialinių problemų akivaizdoje yra atsakingas už organizuoto nusikalstamumo įvairiaformį išsivystymą Lietuvoje bei daugelyje kitų pokomunistinių šalių, kuriose jis, prasismelkęs į viešąsias institucijas, yra įgijęs tiesiog sisteminį pobūdį.

Ragindamas tikinčiuosius perspėti savo brolius ir seseris, kad „šie vengtų mąstymo ir elgesio, prieštaraujančio tiesai“, – juk ir pats Kristus liepia pabarti nusidedantį brolį „prie keturių akių“ (plg Mt 18, 15) – Šventasis Tėvas akcentuoja, kad toks tiesus pakritikavimas neturi būti motyvuojamas piktybišku smerkimu.

„Tai daroma iš meilės bei gailestingumo ir kyla iš nuoširdaus rūpinimosi brolių ir seserų gerove“, – teigė Popiežius. Kad tai nėra griežtas verdiktas, o vertinga paslauga, popiežiaus Benedikto XVI įsitikinimu, pabrėžia ir eschatologinis būties suvokimas – brolio ir sesers „gyvenimas bei išganymas susiję su manuoju gyvenimu ir išganymu“. Šis bendrystės aspektas žemiškoje egzistencijoje – „ir nuodėmei, ir meilės darbui būdingas visuomeninis dėmuo“ – suponuoja ir Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus Kūno, abipusišką veiklą: bažnytinė bendruomenė „nuolatos atgailauja ir prašo atleidimo už savo narių nuodėmes, tačiau ji taip pat visada džiaugiasi joje reiškiamais dorybės ir meilės liudijimais“.

Pabrėžęs asmeninę ir bendruomenišką „broliško pabarimo reikšmę siekiant išvien žengti šventumo keliu“, baigiamojoje kreipimosi dalyje Šventasis Tėvas dar kartą primena, kad pašaukimas į šventumą nėra išskirtinis bruožas, bet Dievo siūlomas visiems. Dėl to su vienas kito sergėjimu reikia daryti nuolatinę pažangą dvasinio gyvenimo kelionėje, tuo labiau kad „dvasingumo mokytojai mums primena, jog tas, kas tikėjimo gyvenime nedaro pažangos, regresuoja“. Popiežiaus Benedikto XVI patvirtinimas, kad šios pažangos tikslui tarnauja pavyzdingų krikščionių skelbimas palaimintaisiais bei šventaisiais, nes Bažnyčia „nori sužadinti troškimą sekti jų dorybėmis“, yra aktualus Lietuvos katalikų bendruomenei, šiemet prasmingai celebruojančiai Palaimintojo Jurgio Matulaičio metus. Krikščionims privalu visomis išgalėmis stengtis atsispirti „vangumo pagundai“, negesinti dvasios ir panaudoti Dievo dovanotus talentus savo pačių ir kitų žmonių labui, tiesiog lenktyniaujant artimo meilę liudijant ir atliekant gerus darbus, – nurodo Šventasis Tėvas.

© 2012 „XXI amžius“