2012 m. vasario 24 d.    
Nr. 8
(1983)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tobulos struktūros nepasiduoda minios spaudimui!

Kaip jau pranešėme, Kaune teisiamas filologas Letas Palmaitis. Teisiamas už tai, kad išsiuntė keliems asmenims ir laikraščių redakcijoms savo straipsnį-nuomonę, jog trys Lietuvos generalinės prokuratūros prokurorai, atlikdami ikiteisminį tyrimą ir apkaltindami Lietuvos pilietę Eglę Kusaitę terorizmu prieš Rusijos karinę bazę, konkrečiais veiksmais padėjo Rusijos saugumo tarnybai FSB ir taip tapo Lietuvos išdavikais. Lietuvos įstatymai tikrai neleidžia persekioti mūsų piliečių kitų šalių naudai. Žiniasklaidoje ne visuomet objektyviai buvo aprašytas pirmasis L. Palmaičio baudžiamosios bylos posėdis, nepakankamai išaiškintos teisiamojo nuostatos. Publikuojame svetainėje www.ekspertai.eu paskelbtas L. Palmaičio mintis, kurios atskleidžia jo veiksmų motyvaciją ir, jo manymu, parodo, kad kaltinimas šmeižtu neteisingas, nes jo žodžių tiesą patvirtina konkretūs faktai.

Pagrįsdamas savo nuostatas, L. Palmaitis remiasi keliais argumentais:

1) Savo išvadomis, padarytomis iš konkrečių E. Kusaitės bylą nagrinėjusio prokuroro ankstesnių, jo manymu, nepagrįstų veiksmų (ikiteisminio tyrimo po trijų mėnesių nuo pradžios nutraukimas, kai nusikaltimo požymiai iki šiol nepaneigti) aiškinant V. Pociūno mirties aplinkybes, kurios dalies visuomenės taip pat siejamos su svetimos valstybės interesais;

2) E. Kusaitės pagrindinio kaltinimo kuriant teroristinę organizaciją nepagrįstumu, aiškinant dalyvavimą Kaukazo išsivadavimo kare prieš Rusijos karines struktūras kaip terorizmą pagal Rusijos, bet ne Lietuvos įstatymus;

3) Prikuriant papildomas bylas už E. Kusaitės pasipiktinimą, traktuojant tai kaip šmeižtą ir (neįrodytą) grasinimą, kad bent tuo ji būtų pripažinta kalta;

4) Lietuvos prokurorų veiksmais E. Kusaitės byloje, suderintais su Rusijos FSB pareigūnų veiksmais pažeidžiant Lietuvos ir Rusijos teisinės pagalbos sutarties reikalavimą bendrauti tik vienodo lygmens teisingumo institucijoms;

5) VSD įstatymo pažeidimą taikant 14-metei E. Kusaitei nusikaltimo imitaciją bei ignoruojant byloje visus provokacinius VSD veiksmus iki jos suėmimo („tarptautinę teroristinę organizaciją mergina esą sukūrė per 73 dienas);

6) Iš E. Kusaitės tokiu būdu išgautos informacijos apie brolį ir seserį Magmadovus perdavimą Rusijos FSB (kuri apie juos nieko nežinojo), kad bylos Lietuvoje ir Maskvoje būtų paremtos tik pačios per save;

7) Buvusio Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A. Katkaus knygoje pateiktomis išvadomis apie nesenus Lietuvos VSD ir „valstybininkų“ klano veiklą Rusijos naudai;

8) Savo pastebėtais faktais apie Lietuvos Konstitucinio teismo nepalankų sprendimą „Elnet“ firmos byloje protestuojant prieš teisėtai turėtos privačių autorių korespondencijos perdavimo Rusijos represinėms struktūroms.

Aišku, L. Palmaitis galėjo tylėti, bet, jo pasakojimu, kantrybę perpildė pasipiktinusiai E. Kusaitei iškeltos naujos bylos už tariamą šmeižtą ir grasinimus, todėl jis viešai ir solidarizavosi su visais E. Kusaitės prokurorų atžvilgiu išsakytais žodžiais. Tuo jis atkreipė į save prokurorų „ugnį“, kad, jo teigimu, daroma neteisybė įgautų dar didesnį viešumą. Savo poziciją L. Palmaitis grindžia remdamasis krikščionio būtinybe pasakyti tiesą, ieškoti teisingumo. Panašiai elgėsi sovietų laikais A. Sacharovas ir S. Kovaliovas, atkreipdami ugnį į save, kad viešai pasmerktų melą, nors už tai jiems grėsė laisvės atėmimas.

Letas Palmaitis

Rusijoje tebeaugant protesto sąjūdžiams po beprecedentinio rinkimų į Dūmą falsifikavimo, Centrinės Rinkiminės Komisijos pirmininkas Vladimiras Čurovas š.m. vasario 2 d. iškilmingai pareiškė: „Mūsų rinkiminė sistema yra tokia tobula, jog tam, kad būtų įrodytas jos netobulumas, naudojami klastojimas ir apgaulė“ (susitikimas su Rusijos Federacijos (RF) Visuomenės Rūmų atstovais).

Nuostabus tad yra šio „suvereniosios demokratijos“ deklaravimo atitikimas tik dviem savaitėmis vėliau pasirodžiusiam šventiniam Lietuvos Teisėjų Tarybos kreipimuisi į mielus kolegas ir bendrapiliečius Vasario 16-osios proga, kuriame skaitome:

„Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje vis garsiau skamba įvairių radikaliai nusiteikusių, konstitucinius valstybės pagrindus ignoruojančių ir teisinių argumentų kalbos sąmoningai nenorinčių girdėti asmenų pasisakymai, kuriais žeminamos valstybės institucijos ir jų pareigūnai, teismų valdžia ir teisėjų garbė bei orumas. Dažnai pasitelkiama net tokia retorika, kai asmenys ir valstybės institucijos vadinamos nusikalstamomis gaujomis, veikiančiomis už įstatymo ribų, darančiomis nusikaltimus ir/ar juos dengiančiomis, konkretūs teisėjai kaltinami sunkių nusikaltimų darymu ar bendrininkavimu juos darant. Norime atkreipti visuomenės dėmesį, kad tokia šmeižto kampanija, nukreipta prieš teismų sistemą, aiškiai siekiama daryti poveikį teismų sprendimams konkrečiose bylose, įvairiais būdais įtakoti teisingumo vykdymo procesus, supriešinti teismus su visuomene.“

Kaip žinia, drg. Putinas griežtai atmetė visus šmeižtus, neva rinkimai į Dūmą buvo falsifikuoti, ir davė suprasti, kad valstybė nepasiduos bandymams įtakoti teisėtai vykstančių konstitucinių demokratinių procesų. Kas nežino, kaip herojiškai Rusijos FST-KGB kovoja su įvairiais radikaliai nusiteikusiais antivalstybiniais elementais, o garsioji Dūma vis daugina priemones ir įstatymus, nukreiptus prieš ekstremizmą. Piliečiams paaiškinama, kokių ekstremistinių dalykų negalima ne tik platinti, bet net ir skaityti, nes už tai numatoma baudžiamoji atsakomybė, o neteisingos interneto svetainės laiku blokuojamos. Daugelis ekstremistų ne tik kad sėdi už grotų, bet jau ir visai nugalabyti, pvz., Ana Politkovskaja ar Natalija Estemirova. Itin kruopščiai ieškoma teroristų, kuriems bet kada galima pamėtyti narkotikų ar kaip kitaip sukurpti atitinkamą bylą, juolab, kad kovoti su jau stojusiu į finalinę kovą už išsivadavimą Šiaurės Kaukazu šauniai Rusijos „teisėtvarkai“ kažkaip nelabai sekasi.

Iš kur demokratinėje Rusijoje atsirado tiek daug radikaliai nusiteikusių išgamų, paaiškinti nėra sunku, ypač pažvelgus į visą jos istoriją nuo pat gavusio iš Aukso Ordos valdžios „jarlyką“ Novgorodo pavergėjo „šventojo“ Aleksandro Neviškio iki Ivano Žiauriojo su jo FST-opričina ir visų vėlesniųjų šviesios ateities nešėjų, kaip Muravjovas Korikas Lietuvoje, kruvinas generolas Jermolovas Kaukaze, garbingą vietą satanistiniame zikurate užsitarnavęs Pavolgio bado organizatorius Leninas su puse sudžiūvusių smegenų, Europą nuo fašizmo išgelbėjęs Didysis GULAGO statytojas ir bado Ukrainoje organizatorius Stalinas, Baku ir Vilniaus skerdynes sankcionavęs Gorbačiovas, demokratiją, o jai iš paskos ir patį Putiną įvedęs alkoholikas Jelcinas. Iš tikrųjų, pritaikant mūsų teisėjų žodžius, iš tų radikalistų ekstremistų tėra tik „aklas nematymas visų teigiamų bruožų“ (pvz., apie ketvirtį milijono čečėnų genocido).

Jei su broliška Rusija viskas aišku, vis dėlto neaišku, iš kur ir kodėl panašių „sąmoningai nenorinčių girdėti teisinių argumentų kalbos“ išgamų balsai „vis garsiau skamba pastarosiomis savaitėmis viešojoje (Lietuvos) erdvėje“? Ką jie, tie balsai, visai kvankštelėjo? Kas čia per liga tokia, iš kur atsirado? Na Rusijoje visai suprantama – juk ir pats minėtas drg. Čurovas, ir drg. Putinas seniai nustatė, kad veikia priešiškos užsienio jėgos. O kokios jėgos veikia Lietuvoje? Kodėl mesdami tokią žiaurią diagnozę, viską gerai suprantantys teisėjai nesiteikia paaiškinti ligos priežasties?

Norėdami atsakymo, paanalizuokime teisėjų diagnozę minint šmeižtą ir jo sutapimą su bylų pralaimėjimu.

Mano galva, kad byla būtų pralaimėta, pirmiausia reikia ją pradėti. Jeigu kas nors teigia, kad tam tikri asmenys veikia prieš Lietuvos interesus svetimos valstybės naudai, teisine kalba tai reiškia Baudžiamojo Kodekso 118 str. numatytą veiką. Jei toks teigimas yra netiesa, o tie asmenys – pareigas einantys valstybės pareigūnai, tai autorius, paskelbęs apie juos spaudoje tikrovės neatitinkančią informaciją, yra kaltas šmeižtu pagal BK 154 str. 2 dalį (154-2) – žiūrėkite, tikroje teisminėje valstybėje net ir filologai jau gaudosi BK straipsniuose!

2008 metais ne koks nors diletantas filologas ar bylą pralaimėjęs nusikaltėlis, bet Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto buvęs pirmininkas Algirdas Katkus išleido per 200 psl. knygelę pavadinimu „Nuo aušros iki sutemų“. Ypač garbinga vieta šioje knygelėje tenka VSD, apie kurį joje yra išplatintas didžiulis tikrovės neatitinkantis šmeižtas. Užtenka pacituoti tik kelias vietas su apšmeižtųjų pavardėmis. Štai kad ir tokias.

„Antrosios (kontržvalgybos) valdybos viršininko pavaduotojas K. Braziulis parlamentinio tyrimo komisijai patvirtino, kad iš surinktos medžiagos išryškėjo reali grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Buvo atskleista jau egzistuojanti sistema ir nustatyti Lietuvos ir Rusijos „Gazprom“, taip pat geležinkelių kompanijos konkretūs atstovai, atsakingi už Rusijos interesų įgyvendinimą Lietuvos energetikos ūkyje.

Buvo užfiksuota, kad Lietuvos atstovai gauna nurodymus iš Kremliaus vadovybei artimo KGB generolo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalieriaus A. Jakunino.

Sukurtos sistemos smaigaly stovi vienas žmogus – A. Januška. /.../

Buvo užfiksuota, kaip A. Januška Lietuvos ambasadoje Maskvoje derino, kokius klausimus aptarti per susitikimą su KGB generolu V. Jakuninu. Tarp jų: kaip nustumti R. Stonio konkurentą V. Uspaskichą, kaip tartis dėl projekto 2K [krovinių gabenimas į Kaliningradą ir Klaipėdą – L.P.]  įgyvendinimo ir kaip padaryti, kad planuojamoje kurti bendroje įmonėje nebūtų matyti rusiško kapitalo.

Kovodamas dėl Kauno termofikacinės elektrinės perėmimo R. Stonys spaudžia A. Janušką, o pastarasis – VSD vadovus. Šie ėmėsi stropiai vykdyti A. Januškos paliepimą ir pasiekė „Gazpromo“ pageidaujamą rezultatą. /.../

Prokuratūra ir VSD nepastebėjo netikėtos KGB majoro Vladimiro Akulovo mirties. Šio žmogaus, kitaip nei V. Pociūno, negalima priskirti prie Lietuvos patriotų, tačiau po jo ir kitų drąsesnių liudytojų parodymų buvo pradėtas daugiausia aistrų sukėlęs VSD tyrimas dėl „Dujotekanos“. Remiantis V. Akulovo parodymais, buvo siekiama, kad teismas „Dujotekaną“ paskelbtų užsienio specialiųjų tarnybų priedangos organizacija. /.../

VSD vadovas A. Pocius keletą kartų žadėjo Seimui pateikti analitines pažymas, tačiau po pokalbio su prezidentu V. Adamkumi šio pažado atsisakė, prisidengdamas operatyvinės veiklos įslaptinimu. /.../

Iš to, kas parašyta įslaptintose pažymose, galima daryti išvadas, kad tai vienas iš rimčiausių Lietuvos valstybės laidojimo epizodų. /.../

Matyt, kad parašytose ar dar neparašytose pažymose paliesta tik dalis aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose besisukančių veikėjų. Lietuvos saugumo pulkininko Vytauto Pociūno nužudymas šiuo sunkiu laikotarpiu dar kartą pasitarnavo tuo, kad jo žūties aplinkybių tyrimo metu buvo atskleisti ne tik korupciniai, bet ir politiniai ryšiai, nukreipti prieš Lietuvos valstybę. /.../

Nustatyta, kad klano veikla yra nuolatinio ir sisteminio pobūdžio./.../

Kaip matyti iš paskelbtų tyrimo rezultatų, grupuotėje didžiausią autoritetą turi Albinas Januška. /.../ Jis laikomas pagrindiniu klano veiklos organizatoriumi.

/.../ klano ištakos pradėjo formuotis dar Aukščiausiosios Tarybos laikais tarp ten buvusių deputatų Albino Januškos, Mečio Laurinkaus, Algirdo Kumžos, Petro Vaitiekūno, apie juos besisukiojančių Audriaus Siaurusevičiaus („Siauro“), Juozo Bernatonio ir kt.

Spartus klano formavimas ir konkreti veikla prasidėjo 1998 m. pavasarį, kai A. Januška pradėjo dirbti prezidento V. Adamkaus patarėju nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais. Tų pačių metų birželio 3 d. A. Januškos pastangomis Prezidento dekretu M. Laurinkus paskiriamas VSD generaliniu direktoriumi /.../

Buvusio VSD Antrosios valdybos viršininko Vytauto Damulio teigimu, M. Laurinkus ir D. Dabašinskas vykdė kabinetinę liustraciją, ir šiuo metu kai kurie pareigūnai, tarp jų ambasadoriai bei diplomatinio korpuso darbuotojai, yra nuslėpę savo bendradarbiavimą su KGB. /.../

Nesugebant kai kuriais klausimais paveikti valstybės vadovo, pasitelkiami kiti „valstybininkai“, pvz, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorius Raimundas Lopata, Audrius Siaurusevičius, prezidento V. Adamkaus draugas Raimundas Mieželis. /.../

Vilniaus universiteto TSPMI buvo įkurtas 1992 metais. Jo pirmasis direktorius buvo Egidijus Kūris. /.../ Šiuo metu TSPMI yra pagrindinė klano kalvė. /.../

Be to, šiame institute egzistuoja Globėjų taryba, kurios pirmininkas yra verslininkas Sigitas Paulauskas, nariai: UAB „Dujotekana“ prezidentas Rimantas Stonys, su kuriuo, kaip rodo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pateikta medžiaga, aktyviai dirba „valstybininkų“ klanas. Šios tarybos nariai taip pat yra Albinas Januška, Algirdas Kumža, Valteris Baliukonis, Simonas Šatūnas.

Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kuris palaiko intensyvius ryšius su buvusiu pavaduotoju R. Lopata ir kitais vadovaujančiais klano nariais. Štai kodėl Konstitucinis Teismas priėmė keistus ir palankius klanui sprendimus VSD parlamentinio tyrimo metu. Vienas plika akimi matomas ir itin klanui reikšmingas – Seimo galių apribojimas. Keistai atrodo, kad garbūs ir pakankamai padorūs teisėjai pasidavė tokiai įtakai.

Buvęs STT vadovas Povilas Malakauskas taip pat palaikė glaudžius ryšius su

A. Januška, R. Muraška ir D. Dabašinsku. Į STT vadovo pirmojo pavaduotojo pareigas klanas bandė prastumti D. Dabašinskui lojalų VSD Pirmosios valdybos viršininko pavaduotoją Romą Vaišnorą. Tai nepavykus, į šį postą vis tiek buvo paskirtas buvusio VSD generalinio direktoriaus globotinis A. Karpus.

Minėtos klano apraizgytos institucijos tikriausiai neapima viso egzistuojančio tinklo. Yra žinomi tam tikri ryšiai kariuomenėje, policijoje, teismuose ir politinėse partijose.

„Valstybininkų“ grupei artimi yra: Socialdemokratų partijos pirmininkas G. Kirkilas, Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas socialdemokratas Justinas Karosas, buvęs užsienio reikalų ministras socialliberalas Antanas Valionis. /.../

Reikia būti kam nors fanatiškai įsipareigojusiam arba gerokai nusprūdusiam nuo logikos, kad galėtum patikėti pulkininko žūties profanaciškai sukurta šmeižikiška versija.“ (p. 115–122).

Labai svarbus yra šis A. Katkaus teiginys, kurį patvirtina ir visa vėlesnė istorija po 2008 metų: „Jau dabar aišku, kad VSD nebus vykdomos esminės sisteminės reformos. Vieno ar dviejų žmonių pakeitimas yra tik pseudopertvarkymų imitacija, skirta prezidentinės ir vykdomosios valdžios lūkesčiams patenkinti ir visuomenei klaidinti“ (p.  118). Tai net svarbiau nei skrupulingas visų diversijų ir žmogžudysčių išvardijimas (p. 124–138).

Pacitavau  tik mažą dalį A. Katkaus knygoje išdėstyto konkrečių, aukštas valstybės pareigas einančių pareigūnų apšmeižimo. Argi VSD ir Generalinė prokuratūra nepastebėjo, kad ne koks nors filologas, bet pats Algirdas Katkus, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, buvo išleidęs tokią knygą? Kodėl dėl jo nusikalstamos veikos, atitinkančios BK 154-2 str., nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas? Kodėl jis buvo pradėtas dėl manęs, filologo, kai aš tik išreiškiau savo įsitikinimą, kad Vytauto Pociūno mirties aplinkybių (ir po šiai dienai dar nebaigto) ikiteisminio tyrimo nutraukimas po trijų mėnesių nuo pradžios, neva neradus nusikaltimo požymių, yra nusikaltimo pridengimas, o tuo pačiu – teisinis bendrininkavimas žmogžudystėje? Juk kriminaliniu V. Pociūno žūties pobūdžiu neabejoja net ir europarlamentaras Vytautas Landsbergis, kaip paaiškėjo iš jo pasisakymo Lietuvos radijuje 2011 08 23 d. Ar ne piliečio pareiga pasidalyti su visuomene įtarimais dėl jos pačios likimo tokiomis akivaizdžiai pavojingomis valstybei aplinkybėmis?

Išvada yra tik viena: jeigu A. Katkui nebuvo iškelta baudžiamoji byla už šmeižtą, šmeižto nėra. Kokiu tad pagrindu mano kaltintojas Audrius Meilutis teigia, neva aš paskleidžiau tikrovės neatitinkančią šmeižikišką informaciją?

Jokio įsiteisėjusio sprendimo dėl mano neva apšmeižto asmens, kad jis nusikaltėlis, tikrai nėra. Tarkim tad, kad jis ir nenusikaltėlis – tačiau kur ta „tikrovės neatitinkanti“ informacija? Kad V. Pociūno mirties aplinkybės tikrai nerodo nusikaltimo požymių ir bylą po trijų mėnesių reikėjo nutraukti? Jei nerodo, kodėl iki šiolei tęsiamas ikiteisminis tyrimas, kuris pradedamas tik esant tokiems požymiams? Kas melavo?

Išeina, kad mano informacija vis dėlto atitinka tikrovę.

O tai juk tik labiausiai ginčytinas atvejis. Bet jau visai neginčytinas yra, kad VSD tikrai imitavo nusikalstamą veiką 14-metės Eglės Kusaitės atžvilgiu be perspėjimo, numatyto VSD Įstatymo 81 str. Eglei Kusaitei tikrai buvo visaip „padedama“ tapti musulmone, užmegzti ryšių su musulmonais užsienyje, o paskui iš jos ryšių buvo rasti čečėnai Magmadovai, dėl kurių vadinamo „terorizmo“ VSD neturėjo jokių duomenų, išskyrus savo pačių pagamintos „teroristės“ E. Kusaitės, ir perdavė tai (pagal Lietuvos įstatymus nusikalstama organizacija pripažintam) KGB jo teisinės palikuonės FST asmenyje. Tuo būdu Lietuvos VSD sužlugdė iš karto tris gyvenimus: Eglės Kusaitės, Aišat Magmadovos ir sergančio Apti Magmadovo, iš kurių du pastarieji apskritai 11 metų gyveno Peru ir Ispanijoje ir nieko bendro negalėjo turėti su čečėnais bei jų teisėta kova prieš banditinę rusų valstybę. Pastaroji, nesugebėdama palaužti Kaukazo pasipriešinimo, atsigriebia kankindama bet kuriuos po ranka pasitaikančius čečėnus, o Lietuva čia ir teikia jai paslaugas. Ar gali būti didesnė niekšybė ir ar tai nėra nusikaltimas paprasta žmonių kalba?

Pagaliau, kaip mūsų prokuratūra drįso vadinti terorizmu karines operacijas valstybėje, esančioje faktiniame karo stovyje? Ar Lietuva yra Rusijos karinė sąjungininkė? Kodėl Lietuvos pilietis neturi teisės būti kombatantu kovojančio Kaukazo arba prieš Kaukazą kovojančio Kremliaus pusėje? Kombatantas yra pagal tarptautines konvencijas pripažintas statusas. Toks kombatantas buvo Argūne kritęs už čečėnų laisvę Linas Vėlavičius iš Lauksargių. Abejoju, ar Generalinė prokuratūra būtų iškėlusi baudžiamąja bylą asmeniui, panorusiam vykti į Libijos karą sprogdinti Kadafio karinių bazių. Kodėl Libijoje pagal tarptautines konvencijas galima, o Rusijoje ne? Kodėl mūsų prokurorams Rusijos interesai svarbesni už Libijos interesus? Kada yra sudaryta Lietuvos ir Rusijos karinio bendradarbiavimo sutartis? Jei Eglė Kusaitė, kaip teigiama net trijų prokurorų, ruošėsi sprogdinti rusų karinę bazę, ji turėjo tam visiškas teises, o nusikaltėlė ji gali būti tik pagal Rusijos, bet ne pagal Lietuvos įstatymus. Kuriais įstatymais vadovaujasi prokurorai? Jeigu jie vadovaujasi Rusijos įstatymais, tai tik patvirtina visa tai, ką ir teigia Algirdas Katkus savo knygoje: šie prokurorai, o faktiškai visa juos tam paskyrusi Generalinė prokuratūra, priklauso antivalstybiniam klanui ir yra nusikaltėliai pagal BK 118 str. numatytą veiką. Tegu joks teismas to ir neįrodė, nes ir nėra tokio teismo: visa vadinama Lietuvos „teisėsauga“ yra to paties klano rankose ir pati savęs niekad neteis.

Pagaliau, argi ne pats Konstitucinis Teismas priėmė teisėtai dirbusiai „ELNET“ firmai nepalankų sprendimą po bylinėjimosi dėl jos įstatymiškai turėto „Kavkaz-Centro“ autorių susirašinėjimo perdavimo Rusijos represinėms struktūroms. Kokia po to iš viso dar gali būti kalba apie dorovę ir teisinę sistemą Lietuvoje? Taip Konstitucinis Teismas parodė, kad tarnauja svetimos valstybės kriminaliniams interesams ir kad svetimai valstybei išduotos Lietuvos pilietės Kusaitės likimas gali ištikti bet kurį Lietuvos pilietį, „sava“ valstybė jo negina, panašiai kaip niekas prokuratūroje nesuinteresuotas atskleisti tiesą nei Vytauto Pociūno, nei pedofilijos skandalo atveju. Valstybės nebėra, tiksliau yra imitacinė valstybė, LTSR nauju pavidalu, kurioje sąmoningai didinama socialinė atskirtis, nepageidaujamieji varomi prie šiukšlių konteinerių, prokurorams keliamos algos, o žemės sklypai yra vertingiausi garbės apdovanojimai.

Gal ir nebūčiau provokavęs teismo, bet sąžinė nebeleido stebėti, kaip įstatymo vardu dėl svetimų interesų žlugdoma Lietuvos įstatymams nenusižengusi mergina, o trūkstant įrodymų, stengiamasi bent ją nuskandinti už jos teisėtą pasipiktinimą. Nematau čia jokios pralaimėtos bylos, nei jos, tokios pat absurdiškos, kaip Gatajevų, kurių Suomija atsisako grąžinti į Lietuvą susidorojimui, nei Algirdo Katkaus, kuriam byla iš viso nebuvo iškelta, nei savo, kurią pats ir esu inicijavęs ir kurios „pralaimėjimas“ tebus tik mano laimėjimas. Tad Teisėjų Tarybos demagogija nėra nė kiek geresnė nei drg. Čurovo ar drg. Putino.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija