Atmintis
Bernardas Brazdžionis Jonas Juškaitis
Laiškai 19822002 metais
(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88,
90,
92,
94,
2012 m. nr. 9,
13)
Didžiai Gerbiamas,
Širdingas ačiū už sveikinimą ir laišką su gražia giesme. Pats šiemet, vargų suspaustas, beveik niekam nerašiau.
Apie Jus ištikusią nelaimę sužinojau seniai rugsėjo mėnesį Veliuonoje, žmonos tėviškėje. Girdėjau Jus besikalbantį su B. Raila Brony, šnekini mane tokiu metu, kai sėdžiu beveik nieko neveikdamas šlamant juodam angelui, mūsų vyriausiojo sūnaus Daliaus netikėta mirtis nuo širdies smūgio prislėgė mane
Sujaudintas norėjau rašyti Jums laišką, bet nedrįsau. Ką tai reiškia, pats patyriau. 1977 metais dėl gydytojų neatidumo nuo vėžio mirė mano brolis (neatpažinę laiku nepašalino auglio, ir taip su juo buvo paliktas nusikankinti). Mirė eidamas 41 metus, buvo jaunesnis už mane. Man buvo toks smūgis, jog laikiausi toliau nuo žmonių. Kai mirtis įsisuka į saviškius, ji visai kitaip atrodo. Niekas tada manęs negalėjo paguosti. Kaip Jobo. Tik laikui bėgant atsikėliau iš tos būsenos. Ne taip, kaip užmirštama, o taip, kaip atsikėlė Jobas. Skaitydamas kur nors, kad žmonės ilgainiui užmiršta savo mirusius, pajuntu protestą. Aš neužmirštu. Tik mano gyvenimas darosi kitoks jame dalyvauja jau mirę. Viename eilėraštyje protestuodamas ir parašiau:
Mirusieji sukas,
Nuo veidų iš naujo
Užmiršimo dulkes
Ašaros nuplauja.
Ašaros net pačiam nenorint, per sapną tekančios
Širdingiausiai užjaučiu Jus ir visą Jūsų šeimą.
Apie keturių kelionę po užjūrį man pasakojo M. Martinaitis.45
Su kitais trimis nesu pažįstamas, neturiu reikalų. O su Martinaičiu
mudu seni ir geri pažįstami. Papasakojo apie viešnagę pas Jus, perdavė
Jūsų man padovanotą atminimui pieštuką, už kurį tariu ačiū. Pasiklausėme
įrašyto Jūsų balso, dainų ir deklamacijų, pažiūrėjome nuotraukas.
Pamačiau, kaip po pietų palmėmis gyvenate. Daug šnekėjomės. Ir
pasidalinome laurų šakelę, jo nusiskintą iš Jūsų sodo.46
Įsidėjau į pirmąją Per pasaulį keliauja žmogus laidą prie eilėraščio
Anapus jūrų. Ne dėl to, kad vieni kitiems esame anapus jūrų
(nors dabar gal ir simboliška), bet kad šis eilėraštis mano gyvenime
turėjo svarbios reikšmės. Dar vaikas, kai kiekviena sužinota žinia
iš literatūros pasaulio ar perskaityta knyga buvo kvapą užgniaužiantis
atradimas, kai žinojau, kad yra Vytė Nemunėlis ir B. Brazdžionis
(o kad juodu vienas asmuo, sužinojau su didžiausiu nustebimu iš
Antrųjų vainikų vėliau), taigi dar vaikas perskaičiau 1934 metais
Ateities žurnale išspausdintus du eilėraščius Kelionė į naktį
ir Anapus jūrų iš rink. Krintančios žvaigždės su autoriaus nuotrauka.
Tai buvo pirmoji mano pažintis su Jūsų kūryba suaugusiems. Abu eilėraščiai
jaudino, bet Anapus jūrų jaudino nenusakomai. Net nesuvokiau iki
galo jo prasmės, paskui tik radau J. Ambrazevičiaus47
aiškinimą. Buvo svarbu tai, kas dedasi šiame eilėraštyje, kur nuo
autoriaus dvasinės būsenos jį rašant jaudina kiekvienas garsas.
Begyvendamas daug patyriau, daug sužinojau, ne vieno, kad ir gero
poeto ne vienas eilėraštis ilgainiui jau atrodė ne toks kaip jaunystėj,
blėso, o Anapus jūrų mane ir šiandien tebejaudina. Dar daugiau
negu tada. Nes pamatau, kad tikras eilėraštis atsiranda kaip deimantas
niekieno nesugriaunamas, žaižaruojantis ir kietas. Jį gali kartoti
ir kartoti.
Mudu su M. Martinaičiu vis šnekamės, šnekamės. Nežinau, kaip kiti, bet jis viešnagės pas Vytę Nemunėlį neužmirš. 1987 metais išeis naujas mano eilėraščių rinkinys Anapus gaiso. Atsiųsiu. Šiaip spausdinu nedaug šiais metais turėtų pasirodyti eilėraščių Poezijos pavasaryje, Literatūroje ir mene, gal Pergalėje (metų pabaigoje).
Su geriausiais linkėjimais!
Jūsų J. Juškaitis
Vilnius,
1986.I.27.
45 Algimantas Bučys, Marcelijus Martinaitis, Vytautas
Martinkus ir Laimonas Noreika.
46 Grįžęs į savo butą Muziejaus g. (Vilniuje) M. Martinaitis mudu su Henriku Čigriejumi pasikvietė pasikalbėti apie apsilankymą pas Vytę Nemunėlį ir pasidalinti laurų šakelėmis, kurias parsivežė nusiskynęs Vistoje iš B. Brazdžionio sodo. Poetas ten turėjo savo sodybą ir gyveno kaip ūkininkas. O jį girdėdavau per Amerikos balsą.
47 Juozo Ambrazevičiaus knygoje Mūsų rašytojai
(1938).
48 Tėviškės draugijos prezidiumo pirmininko generolo
P. Petronio raštas LKPCK sekretoriui L. Šepečiui, kad 1985 metais
draugija lietuvių Santaros-Šviesos suvažiavimo metu į JAV turės
pasiųsti A. Martinkų, M. Martinaitį, A. Bučį ir L. Noreiką nuveikti
kontrpropagandinį darbą. Toliau minima grupė mokslininkų į Stokholmą
Baltistikos instituto konferencijon ir grupė kitų į Argentiną.
Kelionės nebuvo iš anksto planuojamos, todėl draugija kreipėsi į
LTSR Ministrų Tarybą ir Finansų ministeriją su prašymu palaikyti
ir papildomai išskirti 19 tūkstančių rublių toms kelionėms finansuoti.
Turėtų būti Martinkus, kuris tada grįžęs per LTSR televiziją kultūrinėje laidoje kalbėjo, ką nuveikė aiškino, kad R. Šilbajoris aptaręs hermetiškus poetus (V. Bložę, J. Juškaitį, G. Patacką), o šiemet taip pat per televiziją pats prisipažino juokdamasis Brazdžionis į savo namus jo tada dar neįsileidęs. Kadangi yra ir kitas A. (Andrius) Martinkus, rašantis Šiaurės Atėnuose. M. Martinaitis, kai dalijomės Kalifornijos laurų lapus, pasakojosi: B. Brazdžionis iš visų keturių priėmęs tik jį vieną.
© 2012 XXI amžius
|