2012 m. rugpjūčio 24 d.    
Nr. 31
(2006)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

„Lietuvoje – pati tikriausia politinė sausra“

Visuomenės nuomonės ir rinkos
tyrimų centro „Vilmorus“
direktorius Vladas Gaidys

Ką Lietuvai žada 2012-ųjų metų Seimo rinkimai? Kokios partijos švęs pergalę, o kokios bus priverstos atsisėsti ant atsarginių žaidėjų suolelio? Ar šie rinkimai bus skalsūs vadinamosioms nesisteminėms, besikuriančioms partijoms? Šiais klausimais su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

 

Rinkimai į Lietuvos parlamentą – čia pat. Bet rinkiminės kampanijos lyg ir nematyti. Kaip vertinate šių metų politinius ginčus, kokios partijos vertos pakliūti į Seimą? 2012-ųjų metų rinkiminė kampanija – rami, niekuo neišsiskirianti, gal net nuobodi?

Atvirai kalbant, bent iki šiol jokios rinkiminės kampanijos nepastebėjau. Galėčiau ironizuoti – gal ne tą televizijos kanalą žiūriu, gal ne tuos laikraščius skaitau, gal kažką pražiopsojau. Bet rinkiminėms kampanijoms būdingų požymių nematau.

Deja, panašiai būta ir praėjusių rinkimų metu. Ir prieš keletą metų buvo keblu suvokti, kad Lietuvoje vyksta rinkiminės kovos dėl teisės pakliūti į Seimą. Prisimenu, tąsyk į Vilnių buvo atvykęs Baltarusijos TV atstovas, jis manęs prašė patarimo, kokį siužetą apie verdančias politines kovas galėčiau parekomenduoti. Neturėjau ko pasiūlyti. Tiesiog po langais buvo įrengti stovai dviračiams. Judėjimo TAIP lyderis Artūras Zuokas ten buvo prikabinęs keletą liūdnai pagarsėjusių oranžinių dviračių. Prikabino, matyt, tik tam, kad rinkėjai nepamirštų, jog A. Zuokas – vis dar ne pensininkas. Taigi šį siužetą teko įskaityti kaip labai karštos rinkiminės kampanijos pavyzdį, nors iš tiesų siužetas tik netiesiogiai bylojo, jog Lietuvoje tęsiasi rinkiminė kampanija. Taigi, siužeto būta skysto, tačiau nieko geresnio žurnalistui iš Baltarusijos pasiūlyti negalėjau.

Žinoma, rinkimai į savivaldybes visuomet blankesni už parlamento rinkimus, tačiau ir 2008-ųjų Seimo rinkimai buvo itin nuobodūs. Atsimenu, jog per televiziją tais metais nieko įdomaus neparodyta. Galų gale ką ten įsidėmėsi, kai maždaug vienu ir tuo pačiu metu parodo 25 partijų atstovus, ištariančius per atseikėtas minutes po keletą frazių. Anksčiau būta bent šiokių tokių politinių festivalių ir fejerverkų. Tiesa, jei manęs kas nors pasiteirautų, kas geriau – nuobodūs rinkimai ar politiniai festivaliai, – net nežinočiau, ką atsakyti. Politiniai fejerverkai su kvailomis, primityviomis dainelėmis ir šūkiais – taip pat nieko gero. Anie spalvingi festivaliai dvelkė primityvumu, tuštumu, banalybėmis. Tuomet partijos turėjo pinigų rinkimams, bet juos leido vėjais, beprasmiškai, netaupydamos, neskaičiuodamos centų. Tokia padėtis man asmeniškai nepatiko.

Bet šiemet, kai iš viso nieko nėra, vėl negerai. Norėtųsi naujų idėjų, minčių, pozicijų. Taigi, Lietuva mėgsta kraštutinumus: arba iki koktumo primityvios linksmybės, arba visiškas štilis.

Rudenį irgi nieko rimtesnio nenumatoma. Dabar dar galima bent savo portretą pakabinti autobusų ar troleibusų stotelėje. Tuoj ir šito nebus galima padaryti. Portretus netrukus teks nukabinėti.

Ką byloja politinė apatija? Kad Lietuvos visuomenė galutinai nusivylė politikais, o politikai galutinai išsisėmė?

Nesmerkiu tokių ramių politinių kampanijų. Prieš keletą dienų viešėjo Kanados žurnalistikos ekspertas. Su juo teko ilgai diskutuoti apie politinę korupciją. Pabrėžiau, jog kai esama rimtų apribojimų rinkimų pinigams, vis dėlto sukuriama skaidresnė, atviresnė atmosfera. Tačiau naujieji apribojimai, matyt, suponavo tokią situaciją, kai politinės partijos, pasikeitus žaidimo taisyklėms, vis dar neatranda optimalių veikimo būdų. Tikriausiai dar nėra patirties, kaip save parodyti esant kuklesnėms finansinėms galimybėms, dar ieškoma būdų, kaip visuomenei pateikti savo idėjas neiššvaistant ypač didelių pinigų.

Kaip vertintumėte rinkiminę kampaniją tų jėgų, kurios save traktuoja kaip nesistemines partijas? Judėjimų, sąrašų, grupių – užtektinai gausus būrys. Bet suprasti, kas su kuo ir prieš ką, nėra lengva net tiems, kurie domisi politinėmis aktualijomis.

Šį kartą išties viskas labai supainiota ir komplikuota. Naujų politinių jėgų, kurios pretenduoja rimtai susigrumti su vadinamosiomis sisteminėmis, biudžetinėmis partijomis, esama, tačiau jos vienijasi, buriasi, čia pat pykstasi, išsiskiria, vėl bando susidraugauti. Rinkėjams toks neapibrėžtumas negali patikti. Jiems nusibosta laukti, kol nesisteminės jėgos susitars, išsiaiškins, kuri iš jų viršesnė. Esant tokiam neapibrėžtumui rinkėjas net nebenori domėtis, gilintis.

Atvirai kalbant, nesisteminės partijos šį kartą tikrai turi daug galimybių įtikinamai veiklai. Statistikos departamento apklausos byloja, jog tik 10 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog jų šeimos finansinė padėtis per metus pagerėjo. Manančių, jog finansinė jų šeimos padėtis labai pagerėjo, nėra visai. Net 59 proc. apklaustųjų nurodė, jog jų šeimos finansinė padėtis nė kiek nepasikeitė. Net 24 proc. gyventojų nurodė, jog jų padėtis „truputį pablogėjo“, o 7 proc., – jog „labai pablogėjo“.

Ši apklausa atlikta visai neseniai, liepos mėnesį. Taigi žmonės Lietuvoje nėra linksmi. Kas dar neemigravo į užsienį, tas bent jau svarsto tokią galimybę. Susiklosčius tokiai padėčiai valdžioje esančios partijos negali jaustis tvirtai stovinčios ant tvirto pagrindo. Paklausa partijoms tikrai egzistuoja, tačiau nesisteminėms partijoms bent jau iki šiol, man regis, nepavyko deramai prisistatyti potencialiems rinkėjams. Ir labai abejoju, ar per likusias savaites pavyks ką nors rimčiau nuveikti, reklamuojant savas idėjas ir tikslus.

Ar gali atsitikti taip, jog nesisteminės partijos iš viso nieko nelaimės šiuose parlamento rinkimuose?

Mūsų apklausose yra atviras klausimas, kokie politikai, respondentų nuomone, geriausiai atstovauja jų interesams. Svarbiausias tokio pobūdžio apklausų bruožas – mes nenurodome konkrečių politikų ir visuomenės veikėjų pavardžių. Apklausos dalyviai patys pasirenka politikus, kurie geriausiai gina jų lūkesčius. Šių metų liepos mėnesį tokio pobūdžio apklausa taip pat surengta. Jos ypatumas – rekordiškai mažai pavardžių. Mažiausiai paminėjimų per pastaruosius keturiolika metų. Minimos D. Grybauskaitės, A. Butkevičiaus, V. Uspaskicho, I. Degutienės, J. Veselkos, R. Pakso pavardės. Taigi Lietuvoje – politinė sausra.

Vadinasi, apklausų dalyviai nesisteminių partijų lyderių ir vadovų nemini kaip tų, kurie geriausiai gina visuomenės lūkesčius?

Nesisteminių partijų atstovų, kuriuos apklausose žmonės palankiai minėtų, – vos vienas kitas. Štai visuomenininką Darių Kuolį tik keturi iš tūkstančio paminėjo kaip „deramai atstovaujantį jų interesams“. Taigi žmonės, paprašyti įvardinti, kas geriausiai atstovauja jų lūkesčiams, elgiasi labai šykščiai – nurodo labai mažai pavardžių.

Šiuose rinkimuose konservatoriai-krikščionys demokratai pasirodys žymiai prasčiau nei 2008-aisiais metais. Bet tikriausiai jų rezultatai nebus tokie prasti, kaip prognozuoja jų oponentai?

Konservatoriai turi pastovų, drausmingą rinkėjų būrį. Jų gerbėjai būtinai dalyvaus rinkimuose. Be abejo, prasta ekonominė padėtis neleis Tėvynės Sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams laimėti tiek vietų, kiek jų laimėta per praėjusius rinkimus. Bet paskutiniosios apklausos rodo, kad šiuo metu konservatoriai – ketvirtoje vietoje. Pirmojoje vietoje – Darbo partija, antrieji – socialdemokratai, treti poziciją užėmusi partija „Tvarka ir teisingumas“.

V. Uspaskicho populiarumo fenomenas akivaizdus. Jau pats partijos pavadinimas – populiarus. Žodis „darbas“ daugeliui Lietuvos žmonių labai suprantamas, mielas, brangus. Ko dabar žmonėms labiausiai reikia? Darbo. Be to, šios partijos vadovas moka aiškiai, paprastai, suprantamai kalbėti su paprastu žmogumi.

O koks Tautos prisikėlimo partijos fenomenas? Ši partija greičiausiai jau niekad nebeprisikels?

Ši partija pasižymėjo tuo, kad į ją susibūrė daug žymių, žinomų, televizijose nuolat pasirodančių pramogų verslo žvaigždžių. Visi šios partijos nariai buvo žinomi visuomenei. Bėda ta, kad ši partija savo potencialą išbarstė per kelias savaites. Pats partijos sumanymas buvo veiksmingas, bet visur turi egzistuoti ir saiko jausmas. Keletas žinomų muzikantų, dainininkų partijai naudinga, bet, kai partija sudaryta vien iš šou verslo žvaigždžių, tikra bėda. Įžymybės nepaklūsta partinei disciplinai. Joms sunku tarpusavyje susitarti.

Be to, patekusi į valdžią ši partija turėjo oponuoti tradicinėms, jau seniai valdžioje esančioms partijoms, bent jau to rinkėjai tikėjosi iš Arūno Valinsko. Tačiau į Seimą patekę prisikėlėliai čia pat tapo valdančiųjų partneriais – ėmė remti tuos, kuriuos prieš rinkimus kritikavo. Juk A. Valinsko kompanija savo balsais parėmė naktinę premjero Andriaus Kubiliaus reformą. Tokio akibrokšto rinkėjai jam ir jo brendraminčiams dovanoti negali.

Kaip geriausia partijoms prisistatyti televizijos ekranuose, internetiniuose portaluose, popieriniuose leidiniuose? O gal žiniasklaidos vaidmuo nebėra lemiamas, nes žiniasklaidos tiek daug ir tokios įvairios, jog nebeįmanoma visko perskaityti ir įsidėmėti?

Šiuo metu iš tikrųjų yra informacijos gausa. Gerai, kai informacijos daug, jog nebeįmanoma jos visos suvokti. Nūnai labai daug popierinių, internetinių leidinių, gausu įvairiausių televizijos, radijo laidų. Galimybę apie save papasakoti internetinėje erdvėje suteikia įvairūs socialiniai tinklai, įskaitant ir „Facebook“, ir „Youtube“, ir „Twitter“. Kai kurie internetiniai leidiniai atnaujinami vos ne kas minutę. Visko sužiūrėti ir suprasti tikrai neįmanoma. Esant tokiai padėčiai labai svarbus tampa gebėjimas atsirinkti, kas svarbiausia ir aktualiausia.

Svarbus ir dar vienas šių dienų fenomenas – rimtais dalykais visuomenę sudominti nėra paprasta – arba reikia turėti labai patrauklių savybių, arba milžiniškų materialinių resursų, leidžiančių tuo pačiu metu užimti visas pagrindines informacines tribūnas.

Tiesa, niekur neprapuolusi ir vadinamoji „vienos rankos paspaudimo“ taisyklė. Ji byloja, jog betarpiški susitikimai su rinkėjais nepraranda savo aktualumo. Kuo dažniau susitiksi su potencialiais rinkėjais, kuo dažniau jiems asmeniškai paspausi dešinę, tuo daugiau tikimybių, jog pateksi į Seimą. Vaizdžiai tariant, vienas rankos paspaudimas susitikimo su rinkėjais metu prideda po vieną balsą. Bus tūkstantis rankų paspaudimų, bus tūkstantis balsų. Bus šimtas tūkstančių betarpiškų pasisveikinimų, bus šimtas tūkstančių balsų. Tačiau susitikimai su rinkėjais taip pat kainuoja. Reikia mokėti už benziną, salės nuomą, būtina turėti automobilį.

Kokia Jūsų nuomonė apie referendumą dėl atominės elektrinės statymo?

Šiuo dalyku domiuosi nuo pat 1989-ųjų. Jei dar visai neseniai lietuviai manė, jog atominė jėgainė, nepaisant visų realių ar menamų pavojų, yra geras dalykas, nes kuria konkrečias materialines vertybes, įskaitant ir elektros energiją, ir darbo vietas, tai šiandien jų pozicija pasikeitė AE nenaudai. Dar iki 2008-ųjų metų dauguma lietuvių rėmė atominės energetikos planus. Ir toks jų nusiteikimas buvo logiškas, suprantamas. Lietuviams visąlaik imponavo tai, kas konkretu, apčiuopiama. Jie vertino konkrečią gamybą, o ne kažkokias abstrakčias bankines operacijas ar prekybą akcijomis, todėl ir manė, jog geriau turėti atominę elektrinę ir gaminti savo nuosavą elektros energiją negu prarasti AE ir elektros energiją pirkti iš kaimynų. Bet pastaruoju metu viešojoje erdvėje buvo supainioti kai kurie akcentai, ir lietuviai pradėjo abejoti AE naudingumu. Kol kas net sunku pasakyti, kas konkrečiai privertė lietuvius pakeisti savo nuomonę. Galbūt baugina, jog reikės imti dideles paskolas, susijusias su baime prasiskolinti? Galbūt per mažai paaiškinta, kokią naudą, kuri dabar lyg ir atrodo nekonkreti, neš naujoji AE? Dėl to visi ginčijasi. Vieni sako, jog nauda bus didelė, kiti tvirtina, jog jos nebus arba bus tik minimali, o paimtos paskolos bus konkrečios, jų niekas nenurašys. Štai ir pradėjo lietuviai abejoti.

Taigi pasikeitė kai kurie lyg ir nereikšmingi akcentai, ir Lietuvoje atsirado daugiau pesimizmo negu optimizmo. Kai kurie nuotaikų pasikeitimai galbūt buvo ir neišvengiami. Jeigu Vyriausybė labai aiškiai ir konkrečiai įvardintų naudą, gal tada referendumo rezultatai būtų palankūs AE plėtros šalininkams.

Bet kokiu atveju referendumas dėl AE vargu ar paskatins visuomenę skaitlingiau dalyvauti rinkimuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija