Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

Popiežiškasis mokymas apie Dievo Motinos garbę

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikina jį pasitikusius maldininkus prie Kastelgandolfo parapijinės bažnyčios

Marijos širdis neaprėpiama

Žolinės iškilmės šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI pabrėžė svarbiausią Bažnyčios tikėjimo ir mokymo apie Dievo Motiną bruožą, kad Švč. Mergelė Marija paimta į dangų ir, būdama su Dievu, yra pasirengusi išklausyti kiekvieno iš mūsų rūpesčius ir atsiliepti į mūsų pagalbos šauksmą. Po paėmimo į dangų ir būdama visiškoje Dievo bendrystėje, Marija „nenutolsta nuo mūsų, neįžengia į nežinomą galaktiką“, bet kaip ir Dievas lieka labai arti tikinčiųjų, – kalbėjo Šventasis Tėvas rugpjūčio 15 dienos pamaldose. Juk Dievo Motina „turi širdį, kuri tokia neaprėpiama, kad visa kūrinija galėtų tilpti toje širdyje“. Popiežius pastebėjo, jog tai, kad Marija tikrai yra arti, gali kiekvieną išgirsti ir padėti, kad jos širdis „tokia didelė kaip Dievo širdis“, liudija didžiosiose šventovėse piligrimų palikti votai bei statulos atsidėkojant už išklausytas maldas ir prašymus.

Pas ką mes eitume be Jėzaus?

Kun. Vytenis Vaškelis

Visuomet aktualus Dievo žodis mus moko ir įspėja: „Nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto (...) ir tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu!“ (2 Tes 2–3). Šių žodžių tiesos šviesoje prisimename šių metų rugpjūčio 21 dienos vakarą, kai Vilniuje nešvankybėmis pagarsėjusi skandalingoji Lady Gaga surengė antikrikščionišką šou koncertą, kurio metu, remiantis žiniasklaidos informacija, savaip iškraipė ir pasityčiojo iš Kristaus nukryžiavimo scenos, atvirai propagavo gašlumą ir homoseksualumą, skatino angliškai keiktis žiūrovus ir skelbėsi, kad užvaldys Žemę...

Kryžių kalno atlaidai – Lietuvos tikinčiųjų šventė

Inesė Ratnikaitė

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis su Vigilijos dalyviais

Kryžių kalno atlaidus drąsiai galime vadinti visos Lietuvos tikinčiųjų švente. Tad ir šiais metais paskutinio liepos savaitgalio kaitra neišgąsdino maldininkų, vykstančių į atlaidus tiek iš įvairių Lietuvos kampelių, tiek iš užsienio.

Kaip Olimpiados dalyviai tikėjimo bėgime

„Šiandien tarsi Londono olimpiados dalyviai bėgame tikėjimo kelionėje. Bėgame ne dėl prizo, bet kartu su apaštalu Pauliumi dėl nevystančio vainiko“ (plg. 1 Kor 9, 25), – atlaidų dieną sakė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. „Bėgimas“ prasidėjo išvakarėse. Liepos 28-osios vakarą tikintieji rinkosi Kryžių kalne vigilijai. Tradicinei Kryžiaus kelio eisenai aplink visame pasaulyje garsų kalną vadovavo Šiaulių vyskupas E. Bartulis. Prieš atsisveikindamas ganytojas paakino, kad girdėtos ir apmąstytos mintys nepasiliktų Kryžių kalne, „pabandykime jas įgyvendinti šeimose, parapijose, darbovietėse“, – sakė vyskupas.

Čenstakavos Dievo Motinos kelionė

Inesė Ratnikaitė

Čenstakavos Dievo Motinos ikonos kelionė Radviliškyje

Pasaulio, Lietuvos, Šiaulių vyskupijos keliuose matyta Čenstakavos Dievo Motinos ikona, vieno ją lydėjusio kunigo žodžiais tariant, „net tuos, kurie nieko apie ją nežinojo, net tuos, kurie nepažįsta Marijos, bent minutę sustabdė ir, tikėtina, paskatino susimąstyti: kas ir kodėl važiuoja, kodėl neskuba, kokią žinią neša pasauliui, ką sako man asmeniškai!?“. Pabrėždamas Dievo Motinos piligrimystės aplink pasaulį reikšmę Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis sakė, jog pirmą kartą istorijoje vykstantis įvykis kiekvienam primena, kaip svarbu branginti kiekvieną gyvybę. Kiekviena motina turėtų branginti kiekvieną kūdikį, leisti vaikams ateiti į šį pasaulį.

Sugrąžinkime žuvusiam vardą

Petras Bielskis

Paminklas partizanams Upynoje

Skelbiama, kad didžiųjų prievartų metais buvo išžudyta beveik milijonas Lietuvos gyventojų. Kiti sako, kad daugiau. Kas dabar besurankios, kas suskaičiuos. Žiūrėk, tai vienur ekskavatoriaus kaušas išridena žmogaus kaukuolę, tai kitur atkasa kaulelius. Tas abstraktus žuvusiųjų skaičius nieko nepasako. Turi būti dar kažkoks kitas matas, kitas dydis ir reikšmės.

Tradicija tęsiama17-ąjį kartą

Albinas Staugaitis

Žolinės šventės proga rugpjūčio 15-ąją Kaune, prie Kovo 11 g. namo Nr. 43, kuriame gyvena Albinas ir Onutė Staugaičiai, susirinko daug aplinkinių namų gyventojų ir iš kitur suėjusių svečių. Tai jau 17-asis toks susitikimas, vykstantis per Žolinę. Tokiems renginiams pradžią davė 1996 metų Žolinė, kai Albinas Staugaitis čia, priešais šį namą, didelę erdvę tarp kelių daugiabučių namų užimančiame kieme, pastatė meninį medžio kryžių, kuris, tiesą sakant, buvo gal jau dvidešimtas, pastatytas Albino rankomis ir rūpesčiu. Kryžius jis statyti pradėjo po 1956 metų, kai grįžo iš sovietinio lagerio už dalyvavimą partizaniniame pasipriešinime. Sovietiniais metais juos galėdavo statyti daugiausia tik kapinėse, o vėliau, jau nepriklausomybės metais, statė ir kitur. A. Staugaičio dėka iškilo du kryžiai Žvirgždaičiuose (Šakių r.), trys – Griškabūdyje (vienas jų – vyskupui Juozui Preikšai), partizanams prie Merkinės, Raseinių, A. Staugaičio tėviškėje Barzdų vls., Gražiškių kaime, partizanams kapuose, Kaune, prie IX forto, Sibire mirusiems žmonos Onutės tėvams ir kitiems iš tremčių negrįžusiems, du kryžiai Anykščiuose (vienas – tremtinės sodyboje), kun. Algimantui Keinai (pastatytas jo tėviškėje). Kryžius A. Staugaitis statydavo dažniausiai veltui, tik kartais žmonės atsilygindavo jam už medžiagų kainą.

Padėkos ir vilties žygis į Šiluvą

Rugpjūčio 26-ąją Lietuvos žmonės kviečiami dalyvauti Padėkos ir vilties žygyje į Šiluvą. Sovietmečiu, nuo 1973 metų, Eucharistijos bičiuliai rugpjūčio paskutinįjį sekmadienį susirinkdavo Tytuvėnuose ir su malda eidavo į Šiluvą, prašydami Marijos padėti išsaugoti tikėjimą ir viltį, padėti sulaukti šviesesnės ateities. Tuometinė ateistinė valdžia persekiojo eisenos dalyvius. M. Jurevičius, G. Stanelytė, V. Vaičiūnas už eisenų į Šiluvą organizavimą buvo nuteisti kalėjimu. Siekiant sustabdyti ėjimą į Šiluvą, 1981 metais buvo netgi išgalvotas „kiaulių maras“. Šiluvą ir Tytuvėnus apsupo kareiviai ir draugovininkai. Po dvylikos metų jau laisvoje Lietuvoje eisenos į Šiluvą, Lietuvos Sąjūdžiui paskatinus, atgimė. Žmonės paskutinįjį rugpjūčio sekmadienį eina į Šiluvą iš Tytuvėnų ir nuo Dubysos slėnio, maldose dėkodami Dievui už atkurtą valstybę ir prisimindami tuos, kurie kovojo, kentėjo, siekdami išsaugoti tikėjimą ir laisvės viltį, melsdami padėti Lietuvos žmonėms neprarasti krikščioniškųjų gyvenimo orientyrų. Eisenoje į Šiluvą kaip ir ankstesniais metais dalyvaus Tarptautinės katalikiškosios TFP (Tradicija, šeima, nuosavybė) asociacijos delegacija su Fatimos Dievo Motinos statula. TFP, prieš 20 metų Lietuvai paskelbus valstybės atkūrimą, pirmoji ištiesė pagalbos ranką: organizavo parašų rinkimo akciją po peticija, reikalaujančia pripažinti Lietuvos teisę į valstybingumą. Tai buvo pati didžiausia tokio pobūdžio akcija žmonijos istorijoje.

Nuo Milgaudžių iki Adelaidės

Kun. Juozas Nikodemas Petraitis MIC (kairėje) 60 metų kunigystės jubiliejaus proga aukoja Padėkos šv. Mišias

Kun. Juozo Nikodemo Petraičio MIC 90 metų sukaktis

Viktoras Baltutis

Vyresnioji karta, gimusi XX šimtmetyje, savo atmintyje yra sutelkusi ir ryškiai mena visas prabėgusias valandas, dienas ir metus. Svetimoje šalyje išgyventi metai mus suartino, sudarėme bendruomenę – šeimą. Stengėmės išlaikyti visas iš tėvų paveldėtas dvasines vertybes –  religines ir tautines. Jos mus gaivina ir suteikia jėgų, kad ir toli gyvenant nuo savo krašto liktume jam ištikimiems.

Kai jaunesnieji nenori pakeisti vyresniųjų

Viktoras Baltutis

Sekmadienio pamaldos Šv. Kazimiero koplyčioje

Tolimojoje Australijoje prisimename, kaip prieš 63 metus iš Romos atvykęs kun. dr. Paulius Jatulis 1949 balandžio 17 d. Pirie St. Adelaidėje, kuklioje Šv. Juozapo bažnytėlėje, aukojo pirmas šv. Mišias lietuviams. Po keleto metų kun. dr. P. Jatulis išvyko į Romą, o Adelaidėje jį pakeitė kun. Juozas Kungys, o šiam 1963 kovo 4 d. mirus, iš Anglijos atvyko marijonai kunigai Antanas Kazlauskas ir Pranas Dauknys, vėliau, iš JAV – Albinas Spurgis, o jam susirgus, iš Argentinos padėti atvyko dabartinis Adelaidės lietuvių kunigas Juozas N. Petraitis, kuris liepos 16 atšventęs 90-ąjį gimtadienį, patarnauja ne tik Adelaidės lietuviams, bet ir ispanams.

„Lietuvoje – pati tikriausia politinė sausra“

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys

Ką Lietuvai žada 2012-ųjų metų Seimo rinkimai? Kokios partijos švęs pergalę, o kokios bus priverstos atsisėsti ant atsarginių žaidėjų suolelio? Ar šie rinkimai bus skalsūs vadinamosioms nesisteminėms, besikuriančioms partijoms? Šiais klausimais su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Lietuva, nenutilk!

Liepos 17-ąją sukako du mėnesiai, kai iš savo globėjos namų buvo per prievartą išplėšta maža mergaitė. Kur ji, koks jos likimas? Nei buvusiai globėjai, nei visuomenei jokie atsakymai apie vaiko gyvenimo sąlygas, jos psichologinę ir fizinę būklę nepateikiami. Mergaitei neleidžiama susitikti nei su buvusia globėja, kurią ji labiausiai mylėjo ir su kuria sąmoningai rinkosi gyventi, nei su seneliais, kurių namuose praleido beveik visą savo vaikystę. Kas jai likę, kas sudaro šiandieninio jos gyvenimo turinį? Numanyti galima nesunkiai. Ne linksmi Lietuvos vaikai, ne žaidimų aikštelės, ne saulėtas pajūris, kaip priklauso mažiesiems vasarą, ir ne svajonių mokykla baltais langais, kur suklegės bendraklasiai rudenį, nešini gladiolių ir astrų žiedais savo mokytojai. Mergaitei likusi kaukėtų apsaugininkų kompanija, manyčiau, gana dažnai apsilankantys psichiatrai ir vienas kitas socialinis darbuotojas – „dėl formos“. Galbūt dar jos realiausias reginys prabudus – grotuoti langai. Šalia – biologinė motina L. Stankūnaitė (o kas žino, ar iš tiesų šalia?!). Štai ir visa vaiko „socializacija“, apie kurią tiek daug per Lietuvos televiziją prikalbėjo aukščiausioji Vaiko teisių gynėja šalyje Edita Žiobienė. Dabar ji tyli, nes „vaikui gerai“. Teismo sprendimas „įvykdytas“ – „viskas padaryta kaip reikėjo pagal įstatymus“.

Švediškas akibrokštas

Gintaras Visockas

Lietuvos televizijos, neišskiriant ir visuomeninio transliuotojo LRT, vis dažniau parodo įdomių laidų istorinėmis temomis. Pirmiausia galvoje turiu Lietuvos tematiką – „XX amžiaus slaptuosius archyvus“. Sunku nesutikti, jog tai – pirmasis išsamus lietuviškas istorinės dokumentikos serialas, turįs keletą itin svarbių privalumų. Jis parengtas išradingai, patraukliai, įtikinamai, naudojant vaidybinius elementus. Taigi, „sukaltas“ be nuobodumo, be primityvumo elementų. Vadinasi, kūrėjų išradingumo dėka jis turėtų tapti patrauklus ir mūsų jaunimui. Be jokios abejonės, už serialo pasirodymą viešumoje pirmiausiai privalome dėkoti istorikui dr. Arvydui Anušauskui bei TV žurnalistei Gražinai Sviderskytei. Kai kuriose filmo anotacijoje rašoma, jog „Lietuvos ir užsienio archyvuose tebėra daug įslaptintos medžiagos apie mūsų valstybei svarbius XX amžiaus įvykius ar reiškinius. Stokojant duomenų, dažnai paklaidina nežinomos aplinkybės, prieštaringos versijos. TV žiūrovo XX amžiaus Lietuvos istorijos žinios gali būti ne itin tikslios, svarbiausių įvykių ar reiškinių vertinimas – nepagrįstas, įsivaizdavimas – klaidingas“. Taigi serialas – gera proga pagilinti istorines žinias. Ypač įspūdinga serija, kurioje pasakojama, kaip tuometiniai mūsų nedraugai, įskaitant Lenkiją, Vokietiją ir Rusiją, Lietuvoje rengė įvairiausio pobūdžio neramumus, perversmus, pučus. Toje serijoje užtektinai įtaigiai atskleidžiama, kokius sudėtingus galvosūkius aiškinosi ano meto mūsų slaptosios tarnybos. Svarbiausia, kad mūsų tarpukario žvalgai galvosūkius ne tik tirdavo, bet ir ištirdavo. Žvelgiant šių dienų akimis, net sunku patikėti, jog jie tiek daug neutralizavo specialiai kurstomų prorusiškų, prolenkiškų ir provokiškų neramumų, mokėjo grumtis net keliuose frontuose. Kas ką besakytų, o Antano Smetonos valdymo laikotarpis buvo užtektinai turiningas. Tai turėtų pripažinti net didžiausi „smetoninio režimo“ kritikai. Tačiau kiekviena tarpukario Lietuvos pergalė – tarsi priekaištas mūsų nūdienai. 1918–1940 metų sėkmingos žvalgybinės ir kontržvalgybinės operacijos byloja, kad net ir negausi tauta, patekusi į itin nepalankią geopolitinę padėtį, pajėgi priešintis kelis sykius gausesnėms jėgoms. Deja, šiandieninės mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos neturi kuo pasigirti. Įvardinkite bent vieną sėkmingą dabartinių mūsų slaptųjų tarnybų operaciją? Regis, nieko kito nemokame, tik persekioti jaunas merginas, įtariamas terorizmu, ir buvusias teisėjas, nebetekusias teisinės neliečiamybės statuso. Na, dar be gailsečio, suomių žmogaus teisių gynėjų vertinimu, visai be pagrindo išdraskėme čečėnų našlaičius Kauno rajone auginusią šeimą. Tuo mūsų pergalių sąrašas lyg ir baigiasi.