Lietuva, nenutilk!
Liepos 17-ąją sukako du mėnesiai, kai iš savo globėjos namų buvo per prievartą išplėšta maža mergaitė. Kur ji, koks jos likimas? Nei buvusiai globėjai, nei visuomenei jokie atsakymai apie vaiko gyvenimo sąlygas, jos psichologinę ir fizinę būklę nepateikiami. Mergaitei neleidžiama susitikti nei su buvusia globėja, kurią ji labiausiai mylėjo ir su kuria sąmoningai rinkosi gyventi, nei su seneliais, kurių namuose praleido beveik visą savo vaikystę. Kas jai likę, kas sudaro šiandieninio jos gyvenimo turinį? Numanyti galima nesunkiai. Ne linksmi Lietuvos vaikai, ne žaidimų aikštelės, ne saulėtas pajūris, kaip priklauso mažiesiems vasarą, ir ne svajonių mokykla baltais langais, kur suklegės bendraklasiai rudenį, nešini gladiolių ir astrų žiedais savo mokytojai. Mergaitei likusi kaukėtų apsaugininkų kompanija, manyčiau, gana dažnai apsilankantys psichiatrai ir vienas kitas socialinis darbuotojas dėl formos. Galbūt dar jos realiausias reginys prabudus grotuoti langai. Šalia biologinė motina L. Stankūnaitė (o kas žino, ar iš tiesų šalia?!). Štai ir visa vaiko socializacija, apie kurią tiek daug per Lietuvos televiziją prikalbėjo aukščiausioji Vaiko teisių gynėja šalyje Edita Žiobienė. Dabar ji tyli, nes vaikui gerai. Teismo sprendimas įvykdytas viskas padaryta kaip reikėjo pagal įstatymus.
|
Pasaulis nevertas nekalto vaiko ašaros
(F. Dostojevskis)
Mergaitės ašara
Rasūnas
(kun. Robertas Grigas)
Aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos Deimantės mažą ašarą
Ir prezidentės aptakius kalbėjimus
Nusvėrė ašara kaip usnies pūką juos.
Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos mergaitės nevilties riksmą
Ir seimo, teisdarių, ir paragrafų užkalbėjimus
Nusvėrė ašara kaip pelenus, išsklaidė vėjuose.
|