2012 m. rugpjūčio 24 d.    
Nr. 31
(2006)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tūkstančiai rankų

(1989 m. rugpjūčio 23 d. atminti)

Pranas Pučiliauskas

Tūkstančiai rankų sunertų,
laisvės troškuliu tvinksinčių,
tylos ir ryžto grandinėn suaugusių...
Tūkstančiai rankų,


į dangų pakeltų
per išsiveržusį skausmą begarsį,
stipresnių už laukinį spiegimą
ir grasantį klyksmą baudėjų,
paskelbė pasauliui:


„Mes – trys Baltijos sesės –
turime teisę į laisvę!
Mes trokštame laisvės!


Grąžinkit, ką buvot iš mūsų atėmę:
mūsų pievų gėles,
mūs javų stangrius stiebelius,
mūs lapiją miškų.
Ar laikysitės dar vergvaldžių atgyvenusios mantijos?


Stebėkite, akys pasaulio,
kas duona maitins mus aitria?


Klausykite, ausys pasaulio,
mūsų raudos pušies spyglyje!


O gal pamatysite mūsų
šermukšninius skruostus,
bučiuojančius laisvės aušrą?
Gal džiaugsmo pašvaistę išvysit
mūsų akių ežeruos?
O gal
veidrodžiuos mūsų sodybų
pamatysit patrauklią kaip giedras dangus šviesią dieną,
Išgirsit širdžių įsiūbuotus varpus,
Arfas, skambančias aukščiuos didinguos lyg psalmes?


Ir pavargę žiūrėkit!
Ir pailsę klausykit!
Nepalikit vienų užmirštų.


Nors mūsų nedaug,
bet mūs tūkstančiai rankų
iš trijų kraštų –
nuo Vilniaus lig Talino, –
tampriai sunertų,
pakeltų į dangų —
Mūs tūkstančiai rankų...“


Šio eilėraščio autorius Pranas Pučiliauskas (1924-2004) gimė Slavikų kaime, Kidulių valsčiuje, Šakių apskrityje, o didelę gyvenimo dalį, verčiamas aplinkybių, susiejo su Vilkaviškiu. Dvejus metus mokytojavo Vytėnuose, saleziečių vienuolyne, bendravo su žymiuoju saleziečių vienuolijos atkūrėju kun. Antanu Skelčiu. 1946–1947 metais studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Tačiau 1951 m. kovo 9 d. suimtas už ryšius su pasipriešinimo judėjimu: Kęstučio apygardos partizanų laikraščiui „Į laisvę“ Džiugo slapyvardžiu nuolatos pateikdavo tarptautinių įvykių apžvalgas bei straipsnius. Maskvoje „ypatingasis pasitarimas“ už akių nuteisė 10 metų lagerio. Kalėjo Intoje, vėliau Abezėje (Komijoje), Mordovijoje. Čia išbuvo iki pat išlaisvinimo dienos – 1956 m. liepos 21 d. Grįžęs 1956–1959 metais vėl studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, šįkart – rusų kalbą ir literatūrą. Buvo vienas geriausių kurso studentų, dalyvavo saviveikloje. 1960 metų rudenį įsidarbino Šakių rajoniniuose kultūros namuose meno vadovu. Vedė Vitaliją Teresę Rinkevičiūtę – gydytoją pediatrę. Šakiuose sukūrė pirmąją Lietuvoje agitbrigadą „Telefonas“, kurią rodė Lietuvos televizija. 1962 metais, pagausėjus šeimai (gimė duktė Ramunė), persikėlė į Kudirkos Naumiestį. Čia jo dėka klestėjo kultūrinis gyvenimas: veikė dramos būrelis, cirkas, gastroliuoti atvažiuodavo daug kolektyvų. Jis pats statė spektaklius, cirkui kūrė intermedijas, pats jose vaidino, su cirku keliavo po Lietuvą. Savarankiškai studijavo dramos teorijos veikalus. Kudirkos Naumiestyje darbavosi iki 1969 metų. Ėmus persekioti saugumui, persikėlė į Vilkaviškį (ten gimė dukra Saulenė), tapo Kultūros namų direktoriumi. Tačiau įsibėgėjančiam kultūriniam gyvenimui vėl trukdyti pradėjo saugumo organai. Bandė užverbuoti informatoriumi. Tuomet buvo priverstas direktoriaus pareigų atsisakyti (esą „neturėjo aukštojo mokslo diplomo“). 1972 metais buvo paskirtas į dailininko-metodininko pareigas. 1974 m. balandžio 10 d. įsidarbino Vilkaviškio Autotransporto įmonėje menininku-apipavidalintoju reklamos informacijos reikalams. Piešė puikias karikatūras. Tas pareigas ėjo iki pat pensijos – 1985 m. sausio 31 d. Visą gyvenimą buvo puikus oratorius, galėdavo kalbėti visai nepasiruošęs. Išėjęs į pensiją pradėjo rašyti eilėraščius. Jų tematika labai įvairi – yra lyrinių, religinių, filosofinių ir politinių kūrinių. Parengė spaudai visą rinkinį. Jį pavadino „Laikmečio sąšaukos“. Taip pat parašė autobiografinę knygą „Juoda katė per kelią“. Knygoje smulkiai aprašomi KGB bandymai padaryti jį savo informatoriumi tardymo metu ir lageriuose; KGB „globa“, grįžus iš lagerių; trečioji šios knygos dalis – religinė-filosofinė pjesė. Knygą leido savo lėšomis. Būdamas pensijoje, tapė aliejumi peizažus, dirbo religinių paveikslų kopijas. Daugelis tikinčiųjų įsigijo jo darbų, Jurbarko bažnyčios šoniniame altoriuje yra dar jo jaunystėje nutapytas šv. Jurgis. Atgimimo laikotarpiu dalyvavo Politinių kalinių sąjungos veikloje, rengė politikos apžvalgas, labai išgyveno dėl nepriklausomos Lietuvos negerovių.

Pranas Pučiliauskas mirė 2004 metų sausio 15 dieną, nesulaukęs savo aštuoniasdešimtmečio. Palaidotas Slavikų kapinėse, savo senelio iš tėvo pusės, knygnešio Prano Pučiliausko, ir Pranciškos Pučiliauskienės kape.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija