|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tradicija tęsiama17-ąjį kartą
Žolinės šventės proga rugpjūčio 15-ąją Kaune, prie Kovo 11 g. namo Nr. 43, kuriame gyvena Albinas ir Onutė Staugaičiai, susirinko daug aplinkinių namų gyventojų ir iš kitur suėjusių svečių. Tai jau 17-asis toks susitikimas, vykstantis per Žolinę. Tokiems renginiams pradžią davė 1996 metų Žolinė, kai Albinas Staugaitis čia, priešais šį namą, didelę erdvę tarp kelių daugiabučių namų užimančiame kieme, pastatė meninį medžio kryžių, kuris, tiesą sakant, buvo gal jau dvidešimtas, pastatytas Albino rankomis ir rūpesčiu. Kryžius jis statyti pradėjo po 1956 metų, kai grįžo iš sovietinio lagerio už dalyvavimą partizaniniame pasipriešinime. Sovietiniais metais juos galėdavo statyti daugiausia tik kapinėse, o vėliau, jau nepriklausomybės metais, statė ir kitur. A. Staugaičio dėka iškilo du kryžiai Žvirgždaičiuose (Šakių r.), trys Griškabūdyje (vienas jų vyskupui Juozui Preikšai), partizanams prie Merkinės, Raseinių, A. Staugaičio tėviškėje Barzdų vls., Gražiškių kaime, partizanams kapuose, Kaune, prie IX forto, Sibire mirusiems žmonos Onutės tėvams ir kitiems iš tremčių negrįžusiems, du kryžiai Anykščiuose (vienas tremtinės sodyboje), kun. Algimantui Keinai (pastatytas jo tėviškėje). Kryžius A. Staugaitis statydavo dažniausiai veltui, tik kartais žmonės atsilygindavo jam už medžiagų kainą. Šiemet renginį gražiai vedė Laimutė Urbonienė, su kurios tėvu Antanu Šidlausku A. Staugaičiui teko kalėti viename lageryje (pažintį atnaujino per dailininką Joną Prapuolenį), vėliau susipažino ir su Laimutės mama Birute irgi politine kaline. Abi šeimos ilgai maloniai bendravo, tą bendravimą tęsia ir Šidlauskų dukra Laimutė, dabar įkūrusi viešąją įstaigą Renginiai tau. Susirinkusiems giedant Tautinę giesmę, Kauno Sąjūdžio pirmininkas, šaulys Raimundas Kaminskas iškėlė vėliavą, vėliau kalbėdamas dėkojo Staugaičiams už gražų renginį. Vienas pirmųjų kalbėjo svečias iš Vilniaus mons. Alfonsas Svarinskas. Jis priminė kun. Stasį Rimkų, 1943 metais nužudytą sovietiniame lageryje. Jis buvo surinkęs 200 dainų, išmokęs jaunimą ir su juo dainuodavęs. Jis sakydavo: jeigu neturite apie ką kalbėti, tai dainuokite. Mons. A. Svarinskas pagyrė čia esančias dainuojančias moteris ir nurodė tokius pačius priesakus: Mums, lietuviams, reikia visada dainuoti. Tai prasminga. Dainuokime visur ir visada, kaip sakė kun. Rimkus, kai neturime apie ką kalbėti. Kadangi Lietuvos padėtis sudėtinga, partizaniniame ir tautiniame pasipriešinime dalyvavęs mons. A. Svarinskas pasiūlė rudenį rinkimuose balsuoti už Klonio (gatvės) partizanus. Savo kalbą užbaigė pergalės žodžiais: Kovokime ir laimėkime. Kalbėjo ir kitas svečias Kauno Šv. Antano parapijos klebonas kun. Vytenis Vaškelis. Jis pabrėžė šio Staugaičių inicijuoto renginio, kai susirenkama prie jų pastatyto kryžiaus, svarbą, aiškino kryžiaus prasmę tikintiesiems. Girstučio seniūnė Jolanta Žakaitienė džiaugėsi gražia A. Staugaičio iniciatyva Kaune švęsti Žolinės šventę prie savo namų. Gražių žodžių negailėjo ir namo pirmininkas Tomas Vaičius. Paskui kalbėjęs Seimo narys Rytas Kupčinskas sakė, kad nepriklausomai Lietuvai kenkia ne tik komunistiškai mąstantys politiniai veikėjai, bet ir valdžioje atsiduriantys godūs pinigų mylėtojai. Seimo narys Arimantas Dumčius, dalyvavusiųjų atsiklausęs, ar galėtų paskaityti vienos valandos trukmės paskaitą, kalbėjo apie mokslinius Dievo kūrybiškumo įrodymus apie Saulės sistemą, darančią įtaką gyvybei Žemėje, apie Mėnulį, kurio skriejimo aplink mūsų planetą trajektorija tokia, jog panaikina neišvengiamus galimus didžiulius potvynius, apie žmogų ir jo sielą, apie stebuklingą akies konstrukciją ir kita. Jis prisipažino, kad ir pats kurį laiką buvo laisvamanis, dirbdamas chirurgu ieškojęs žmoguje sielos kažkur vidaus organuose, bet jos taip ir neradęs, nes siela surandama kitaip, mąstant religiškai. Labiausiai buvo laukiamas ir džiaugsmingai sutiktas Albinas Staugaitis. Jis sakė: Mes rinkome savo atstovus į Seimą, tikėdamiesi gero, bet kas atsitiko? Jie neapgynė mažos mergaitės, išdavė ją. Jau ne tik jaunimas emigruoja, negali pragyventi ir senesnieji. Tai labai skaudu ir turime tai įvertinti per rinkimus rudenį. Ne tokios Lietuvos nepriklausomybės tikėjomės, ne už tokią savo laisvę, sveikatą ar gyvybę atidavėme. Apgailestauju, kad ne visada šis mano inicijuotas renginys sulaukia pritarimo ne visi ir iš šių namų čia susirinko, net ir iš mano namo ne visi dalyvauja. O ypač čia trūksta, kaip matote, jaunimo. Buvęs partizanas ir kalinys su žmona pašiurpę dėl padėties Lietuvoje, kai tėvynę priversti palikti daug tautiečių. Jis džiaugėsi, kad žmonės čia susitinka jau 17-ąjį kartą prie jo pastatyto kryžiaus. A. Staugaičio iškeltos temos sulaukė ir atsiliepimų. XXI amžiaus vyr. redaktorius Edvardas Šiugžda savo kalboje pasakė, kad išties aktyvaus jaunimo pasigendama visuose renginiuose, jo nedaug yra ir čia. Sunkiai paaiškinamas yra ir sutrikdytas vyrų ir moterų proporcijos santykis tiek čia, tiek bet kur Lietuvoje visuomenėje aktyviau besireiškiančių vyrų sutikti labai sunku. Atrodo, kad vyrai išnyksta. Tai yra ir dėl ankstyvo jų mirtingumo ir dėl didesnės jų emigracijos jie turi uždirbti pragyvenimui. Laimutė Urbonienė sakė, kad jaunimą irgi galima įtraukti į aktyvią veiklą, jai pačiai tas pavyksta nesunkiai. Renginius gražiai organizuojanti Rima Jarušauskienė pasakojo apie įgytą patirtį bendraujant Amerikoje su lietuviais emigrantais, kurie greitai praranda ryšį su Lietuva. Jiems būtina padėti tą ryšį išlaikyti. Tarp kalbėtojų dainomis susirinkusiųjų širdis pakaitomis džiugino Teresės Varnagirienės ansamblis Suvalkija ir Vincento Kursos vadovaujamas Šaulių vokalinis vyrų choras Trimitas. Suvalkija padainavo ir šventėje dalyvavusio Leono Balčiūno žodžiais parašytą dainą, o jis perskaitė savo eilėraštį. Beje, L. Balčiūnas yra išleidęs 30 knygų. Aišku, visų dėmesyje buvo Albinas ir Onutė Staugaičiai, jų prasmingas, nors ir labai sunkus gyvenimo kelias. A. Staugaičiui po kelių mėnesių sukaks 90 metų, o keliais metais jaunesnė Onutė Staugaitienė, kaip pranešė renginio vedėja L. Urbonienė, savo gimtadienį mini rugpjūčio 15-ąją. Abu šio renginio iniciatoriai buvo nuoširdžiai sveikinami. Po oficialios dalies kai kurie renginio dalyviai dar bendravo toliau, kartu ir prisimindami jaunystės laikų dainas. Džiaugiantis tokio renginio prasmingumu, būtų smagu tokio pobūdžio švenčių matyti ir kitose bendruomenėse, ypač didesniuose miestuose. Tai, be abejonės, praturtintų nykstantį mūsų visuomeninį gyvenimą, suaktyvintų ir išjudintų platesnius visuomenės sluoksnius, džiugintų mūsų dvasią ir mažėtų negatyvių reiškinių visuomenėje. Zenono ŠIAUČIULIO ir Laimutės Urbonienės nuotraukos
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |